DRAMOS PERSONAÞO DEKONSTRUKCIJA ÐIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE

Transcription

1 Gauta Vytauto Didþiojo universitetas DRAMOS PERSONAÞO DEKONSTRUKCIJA ÐIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE The Deconstruction of the Dramatic Character in Contemporary Lithuanian Theatre Productions SUMMARY The concept of deconstruction is a popular category of contemporary theatre theory. On the one hand, it denominates a technical aspect of contemporary theatre practice: a decomposition, demolition of the unity of the existing pattern (e.g. the unity of a dramatic text or dramatic character). On the other hand, in the post-structural sense of this concept, the deconstruction is an artistic practice that seeks to expose deep-seated contradictions in a work (dramatic text or character) and to expose the plurality of its meaning. This article analyses the deconstructive mode of the representation of a dramatic character which becomes visible in contemporary acting practice. The deconstruction of the dramatic character means that an actor demolishes the unity of a character s form and content and opens a classic character up to a variety of interpretations. Technically, the deconstruction of the character is achieved by the decontextualisation of the personage, or by the usage of several acting methods simultaneously, or by the radical separation of an actor s physical and verbal means of expression. Due to the deconstructive technique of acting, the traditional dramatic character acquires a decentered, fragmentary, open-ended theatrical shape providing ample possibilities for its interpretation. This kind of representation not only breathes a new life into a well-known character, but also reflects the post-structural idea of the dissolution of a unified personality. Ðiame straipsnyje analizuojama ðiuolaikiniame teatre iðryðkëjusi demo principus, iðskirti svarbiausius drasleisti dekonstruktyvaus meninio veikikonstruktyvi dramos personaþo reprezentavimo strategija: tekste siekiama at- parodyti, kaip ðis vaidmens kûrimo mos personaþo dekonstravimo bûdus ir me- RAKTAÞODÞIAI: teatras, vaidyba, personaþas, dekonstrukcija, dekonstruktyvi reprezentacija. KEY WORDS: theatre, acting, character, deconstruction, deconstructive representation. 128 LOGOS 46

2 KULTÛRA todas naudojamas reþisieriaus Oskaro Korðunovo spektaklyje Karalius Oidipas (Oskaro Korðunovo teatras, 2002). Lietuvos dramos teatro vaidybos tradicijoje ilgà laikà vyravo dvi pagrindinës dramos personaþo reprezentavimo tendencijos: arba aktorius susitapatindavo su kuriamu personaþu ir ákûnydavo fiktyvø veikëjà (psichologinë realistinë vaidybos kryptis), arba, atsiribodamas nuo dramos personaþo, demonstruodavo þiûrovui apibendrintà teatrinio veikëjo pavidalà (stilizuota vaidybos forma) 1. Abi vaidmens kûrimo technikos padëdavo aktoriui sukurti vientisà ir iðbaigtà teatrinio personaþo paveikslà. O ðiuolaikinëje teatro praktikoje gausëja tokiø personaþø interpretacijø, kurios pateikia iðskaidytà, iki galo neapibrëþtà veikëjo portretà, nurodantá prasmiðkai suskilusá, psichologiniu poþiûriu suaiþëjusá, netikëtumø ir prieðtaravimø kupinà dramos personaþo charakterá. Klasikiniø dramos kûriniø veikëjai vis daþniau ágauna netikëtà, ir formos, ir turinio atþvilgiu iðardytà sceniná pavidalà. Susidaro áspûdis, tarytum aktorius traktuoja dramos personaþà kaip kûrybiná iððûká: manipuliuodamas 2 dramos medþiaga, aktorius sukuria toká teatriná veikëjà, kuris polemizuoja su tekste nuþymëtu personaþo charakteriu bei vaidmens pieðiniu. Vertindami kontraversiðkas, neretai ðokiruojanèias dramos personaþo reprezentacijas, teatro kritikai pasitelkia humanitarinëje mintyje bene labiausiai paplitusià postruktûralistinës teorijos sàvokà dekonstrukcijà. Filosofo Jacques o Derrida sàvoka dekonstrukcija 3 kritiniame Vakarø teatrologijos diskurse pasirodë tuomet, kai tradiciniai teatrologijos terminai tapo nebylûs, neveiksmingi besikristalizuojant postmoderniai teatro poetikai. Taigi vartodami dekonstrukcijos sàvokà kaip tam tikros meninës reþisûrinës, vaidybinës strategijos charakteristikà 4, atsiduriame postmodernaus teatro veikimo lauke 5. Nors postmodernaus teatro peizaþas yra itin pliuralistiðkas, áþengiant á ðià erdvæ, svarbu iðsiaiðkinti bendruosius naujos teatro poetikos aspektus. Postmodernistinës raiðkos link gravitavusio teatro pokyèius apibendrina teatrologë Erika Fischer-Lichte. Jos teigimu, postmodernus teatras ne reprezentuoja realybæ (nesvarbu, ar mimetinëmis, ar sàlygiðkomis raiðkos formomis), bet pateikia nuolat kintantá, nestabilø galimø pasauliø vaizdà, ið naujo apibrëþia erdvës ir laiko santykius, pasiûlo iðskaidytos asmens tapatybës vaizdiná 6. Dël postmodernistinës minties átakos pakitusià realybës, pasaulio ir individo sampratà ðiandienos teatras reflektuoja perþiûrëdamas tradicinius teatro segmentø ryðius: ardo áprastà teatrinio veiksmo elementø hierarchijà ir kuria naujus sàryðius naudodamas tokias menines technikas kaip neapibrëþtumà, fragmentacijà, koliaþà, intertekstualumà, hibridizacijà, atsitiktinumà, formos neuþbaigtumà, nevientisumà ir pan. Ðie pokyèiai keièia áprastà teatrinës komunikacijos pobûdá, ir dëmesio objektu tampa ne meno kûrinys, o suvokëjas: meno kûrinys traktuojamas ne kaip autonomiðkas objektas, o kaip interaktyvi meninio teksto (spektaklio, vaidmens) ir skaitytojo (þiûrovo) sàveika. LOGOS

3 Postmoderni mise en scéne nepasitiki logosu: viena vertus, radikalizuoja antiliteratûriná modernistinio teatro gestà (dramos tekstas niveliuojamas arba net devalvuojamas kitø spektaklio elementø atþvilgiu), kita vertus, nebepasitiki ir visus spektaklio komponentus susiejanèio reþisûrinio diskurso galia. Pasitelkdama ávairias teatrinio teksto sàryðingumà ardanèias technikas, postmoderni mise en scène tarytum sàmoningai vengia vientisos, ácentruotos spektaklio struktûros, aiðkiai perteikianèios auteur koncepcijà. Teatrologø teigimu, palyginti su modernistiniais pastatymais, postmodernios klasikiniø tekstø interpretacijos daþniausiai atskleidþia nevienareikðmæ autoriaus nuostatà ir tampa dekonstruktyviomis dramos teksto ar personaþo interpretavimo praktikomis 7. Pastaruoju metu dekonstrukcija yra tapusi itin populiaria, laisvai apibrëþiama sàvoka, vartojama ávairiuose kontekstuose ir charakterizuojanèia ávairiopas menines bei nemenines praktikas. Taèiau, sekant postmodernizmo termino vartosenà analizavusiu filosofu Eugenijumi Aliðanka, galima teigti, kad kasdieniðka kategorija tapusios dekonstrukcijos sàvokos lengvumas ir parankumas 8 yra gana apgaulingas, todël svarbu iðsiaiðkinti, kaip ðis terminas vartojamas teatrologiniame diskurse. Teatro teorijoje bei kritikoje dekonstrukcijos sàvoka daþniausiai vartojama dvejopai. Viena vertus, ðiuo terminu nusakomas techninis meninës praktikos aspektas: dekonstrukcijos kaip egzistuojanèios struktûros (pvz., dramos teksto ar personaþo) vientisumo iðardymas, iðmontavimas, permodeliavimas. Vartojant terminà grynai technine prasme, dekonstruktyvus veiksmas kartais nepelnytai vertinamas kaip negatyvi griaunamojo pobûdþio veikla, nors dekonstrukcija siekia ne neigiamo, o pozityvaus efekto iðardant senàjà formà, atgaivinti jos estetiná veiksmingumà 9. Kita vertus, postruktûralistine J. Derrida prasme ði sàvoka apibrëþia meninæ praktikà, siekianèià iðkelti naudojamos struktûros (pvz., dramos teksto ar personaþo charakterio) prieðtaravimus, iðardyti nusistovëjusius jos interpretavimo modelius ir atskleisti naujas reikðmes. Teatrologës Synthios Bishop þodþiais tariant, dekonstruktyvia reþisûrine praktika pirmiausia laikomi tokie klasikiniø dramø pastatymai, kurie atveria gerai þinomà (ir todël tarytum savaime aiðkø) tekstà reikðmiø pliuralumui ir ðitaip perteikia J. Derrida sugestijuojamà prasmës diseminacijos idëjà 10. Taigi dekonstruodamas klasikiná tekstà, reþisierius veikia dviem kryptimis. Pirma, pasinaudodamas tokiomis meninëmis technikomis kaip parodija, fragmentacija, koliaþas, montaþas ar intertekstø panaudojimas, iðardo uþdarà dramos teksto vientisumà, iðskleidþia dramaturgo tekstà kaip nevienalytá, kintantá, prasminiø átrûkiø ir neatitikimø kupinà diskursà. Antra, iðardydamas organiðkà ir iðbaigtà klasikinio teksto struktûrà, reþisierius iðvengia vienakrypèio teksto pateikimo bûdo, komplikuoja teksto prasmës supratimà ir ðitaip atveria dramà ávairioms interpretacijoms. Konfrontuodama su draminiu tekstu, atsisakydama fiksuoti vienijantá prasminá 130 LOGOS 46

4 KULTÛRA centrà, dekonstruktyvi mise en scène provokuoja individualià þiûrovo interpretacijà: perfrazuojant Roland o Barthes o þodþius, þiûrovas turi ne perskaityti, o perraðyti spektaklá, t. y. pats susikurti teatrinio veiksmo prasmes 11. Analogiðkà dekonstruktyvaus veikimo bûdà atskleidþia ir tokio tipo spektakliuose sukurti aktoriø vaidmenys. Vertinant aktoriaus santyká su kuriamu personaþu, galima teigti, kad aktorius ne tiek susitapatina su personaþu ar atsiriboja nuo jo, kiek kuria vaidmená balansuodamas tarpinëje situacijoje, manipuliuodamas skirtingomis aktoriaus-personaþo santykiø galimybëmis. Tokiu bûdu aktorius ne ákûnija dramaturgo personaþà ar demonstruoja þiûrovui jo portretà, o dekonstruoja þodinëmis kalbos priemonëmis sukurtà veikëjà: iðardo ir ið naujo surenka jo paveikslà atsiþvelgdamas á bendrà mise en scène situacijà. Technine ðio termino sampratos prasme personaþo dekonstravimas ávyksta tada, kai aktorius iðardo uþdarà draminio veikëjo turinio ir formos vientisumà. Kokiu bûdu atliekamas ðis dekonstruktyvus veiksmas? Kaip vientisas ir nuoseklus dramos kûrinio veikëjas virsta decentruota, iki galo neapibrëþta teatrinio veiksmo figûra? Vienas ið bûdø iðardyti dramos personaþo charakterá dekontekstualizuoti personaþà, t. y. perkelti já á toká teatriná kontekstà, kuris ne patvirtina veikëjo tapatybæ, bet, prieðingai, jà iðardo. Tradiciðkai teatrinis personaþas veikia tokiomis sceninëmis aplinkybëmis, kurios palaiko kuriamo asmens tapatybës vientisumà: pvz., psichologinëmis realistinëmis priemonëmis kuriamà veikëjà daþniausiai árëmina imitacinës dramos pasaulio reprezentavimo formos, o sàlygiðka maniera nuþymëtà charakterá sustiprina apibendrintas teatrinës erdvës vaizdinys. O draminá veikëjà perkeliant á tokias teatrinio veiksmo aplinkybes, kurios paneigia naudojamø vaidybos principø veiksmingumà, personaþas dekonstruojamas: pvz., kai psichologinëmis vaidybos priemonëmis kuriamas personaþas ákeliamas á sàlygiðkomis formomis apibrëþtà teatrinio veiksmo pasaulá arba kai tame paèiame kontekste veikiantys aktoriai naudoja skirtingus vaidybos bûdus. Dramos personaþo dekontekstualizavimas lemia tai, kad net ir tada, kai aktorius kuria vientisà ir psichologiðkai motyvuotà teatriná veikëjà, þiûrovø jis gali bûti interpretuojamas kaip prasmës poþiûriu neapibrëþta, daugybæ tiesioginiø ir perkeltiniø reikðmiø implikuojanti teatrinio veiksmo figûra. Kitas kelias, vedantis dramos personaþo charakterio iðardymo link, vaidmens kûrimas naudojant keletà vaidybos bûdø, t. y. neapsiribojant viena vaidmens kûrimo stilistika ir naudojant skirtingas raiðkos formas. Taip veikdamas aktorius ne tiek susieja atskiras dramos personaþo charakteristikas á vientisà psichologiná portretà, kiek atveria veikëjo prieðtaringumà ir paradoksalumà, iðkelia jo psichologinius átrûkius ir neatitikimus. Jei aktorius kuria personaþà balansuodamas tarp realistinio ir sàlygiðko vaidybos bûdo, tarp susitapatinimo su vaidmeniu ir atvirai neutralaus santykio su kuriamu personaþu, tarp pabrëþtinai teatraliðkos raiðkos ir ne-vaidinimo, tai LOGOS

5 sceninë dramos personaþo reprezentacija neiðvengiamai tampa fragmentiðka ir prasmës poþiûriu sutrûkinëjusi. Dar vienas technine vaidybos prasme labiausiai matomas dramos personaþo dekonstravimo bûdas radikaliai iðardyti struktûriná literatûrinio veikëjo turinio ir formos vientisumà. Tradicinës dramos personaþo reprezentavimo technikos rodo, kad kurdamas teatrinio veikëjo paveikslà, aktorius siekia arba organiðkos vidaus (personaþo charakteris) ir iðorës (personaþo fizinë iðvaizda) dermës (susitapatinimas/ákûnijimas), arba kompozicinio turinio ir formos vieningumo (atsiribojimas/demonstravimas). Abiem atvejais susiduriama su ácentrine aktoriaus raiðka: atskiras aktoriaus þodis, judesys, intonacija, veido mimika, kûno poza ar gestas nurodo konkretø personaþà. Pasiekta þodiniø ir fiziniø raiðkos formø vienybë padeda sukurti vientisà, nuoseklø (nebûtinai realistinio pobûdþio) teatrinio veikëjo paveikslà. Tuo tarpu dekonstruodamas dramos personaþà, aktorius daþniausiai atlieka antistruktûriná gestà: iðardo turinio/formos vientisumà ir sukuria iðskaidytà fiktyvaus veikëjo pavidalà. Personaþas pasirodo esàs fragmentiðkas, psichologiðkai suaiþëjæs, neturintis siejanèio centro, logiðkos iðoriniø bei vidiniø charakteristikø jungties. Ðiuo atveju pastebima iðcentrinë aktoriaus raiðka: þodinës iðraiðkos formos gali bûti atskirtos nuo fiziniø (kalba nuo kûno), atskiri kalbos vienetai gali nesilipdyti á vientisà diskursà, o judesiai ir gestai egzistuoti paskirai nenurodydami apibrëþto personaþo. Taigi, tradiciðkai teatrinio veikëjo portretas kuriamas jungiant þodines ir fizines raiðkos formas, tekstà ir kûnà, o dekonstruojant personaþà, sàmoningai pabrëþiama fiziniø ir þodiniø raiðkos formø atskirtis 12. Dekonstruodami tradiciná personaþà spektaklio kûrëjai daþniausiai siekia dvejopo tikslo. Viena vertus, nori pademonstruoti klasikiná, þiûrovui pakankamai gerai þinomà dramos veikëjà netikëtu rakursu, atskleisti jo charakterio prieðtaravimus, paradoksalumà, netolydumà. Kitaip tariant, dekonstruoti áprastà, privilegijuotà personaþo vaizdavimo ir suvokimo bûdà, iðkelti á pavirðiø tekste glûdinèias pasàmonines reikðmes, prieðtaraujanèias áprastai ðio veikëjo interpretacijai. Ðitaip iðvengiama ásigalëjusiø klasikinio veikëjo reprezentavimo stereotipø, o draminis personaþas prikeliamas visaverèiam sceniniam egzistavimui. Kita vertus, ignoruodami aristoteliðkus personaþo charakterio atitikimo, nuoseklumo, panaðumo á tradiciná asmená reikalavimus, spektaklio kûrëjai griauna logocentrinæ vientiso ir sau tapataus subjekto sampratà ir reflektuoja lakaniðkà decentruotos, á daugybæ ávairiø vaidmenø iðskaidytos asmens tapatybës idëjà 13. Nors ðiuolaikinio Lietuvos dramos teatro kontekste dekonstruktyvus aktoriaus santykis su personaþu nëra itin daþnas, taèiau aptarta dramos personaþo iðardymo praktika atpaþástama reþisieriaus Oskaro Korðunovo spektaklyje Karalius Oidipas, pastatytame pagal Sofoklio tragedijà (Oskaro Korðunovo teatras, 2002). Ir netikëta, ðokiruojanti sceninës reprezentacijos forma, ir spektaklio kûrëjø interpretacinë nuostata 132 LOGOS 46

6 KULTÛRA (ypaè aiðkiai artikuliuota pastatymo literatûros konsultanto Kristupo Saboliaus publikacijose 14 ) leidþia traktuoti ðá spektaklá kaip dekonstruktyvios reþisûros pavyzdá. Interpretuodamas bene þymiausià vakarietiðkos dramaturgijos kûriná, reþisierius O. Korðunovas sugriauna antikinës tragedijos kaip didingos, taèiau ðiandienos þiûrovui tolimos, beveik muziejine vertybe tapusios klasikos sampratà ir perskaito Sofoklio tekstà itin ðiuolaikiðka maniera, aidinèia sukreèianèiomis naujosios dramaturgijos intonacijomis. Viena vertus, susidaro áspûdis, kad klasikinis tekstas naudojamas kaip priemonë, padedanti reþisieriui prabilti apie tas sudëtingas patirtis ir bûsenas, kurias iðgyvena ðiandienos pasaulio þmogus. Kita vertus, atidesnë spektaklio interpretacija rodo, kad manipuliuodamas Sofoklio tekstu, reþisierius atveria jame slypinèio polilogo galimybæ. Perteiktas átaigia, ðiandienos þmogaus suvokimui ir patirèiai adekvaèia kalba, tekstas ne tik ágauna ðiuolaikiðkai aktualø skambesá, bet ir susigràþina paveikø gyvybingumà. Traktuojant antikinæ dramà kaip iððûká, ji realizuojama kaip tiesioginis impulsas ir kûrëjø energijos ðaltinis, be to, lieka svarbu bûti atidiems jos struktûrai ir prasmës kûrimui. Ðitaip atskleidþiami dramos santykiai tampa ið tiesø gyvybingi. Tokia strategija verèia kaþkiek sudrebinti save, dekonstruoti tai, kas savaime suprantama, ir pateikti dabarties pasaulá praeities rûstybei. 15 Dabarties pasaulis praeities rûstybei atveriamas dekonstruktyvia postmodernistine kalba. Pasitelkdamas sapno, pasàmonës vaizdinius, O. Korðunovas formuoja toká galimø pasauliø (E. Fischer-Lichte) vaizdà, kuris pribloðkia gàsdinanèiu paveikumu: grësmingas, deformuotas, nenormaliomis daiktø proporcijomis ir koðmariðkomis intonacijomis uþpildytas teatrinio veiksmo erdvëvaizdis kuria ðizofreniðkà karaliaus Oidipo tragedijos aplinkà. Sàmoningai kurdami ir palaikydami pamiðëliðkà regëjimo rakursà 16, spektaklio kûrëjai sukuria tokià teatrinio veiksmo atmosferà, kuri skatina traktuoti vaidinamà Sofoklio dramà kaip kliedesá, koðmariðkà istorijà, greièiausiai vykstanèià tik pagrindinio tragedijos personaþo galvoje. Nestabilaus, deformuoto pasaulio vaizdas padeda spektaklio kûrëjams susieti nederanèius elementus, laviruoti tarp realistinës ir fantasmagoriðkos vaizdavimo manieros, komponuoti teatriná veiksmà pasitelkiant postmodernistines skaidymo, fragmentacijos, intertekstualaus montavimo bei hibridizacijos technikas. Ðitaip daugiasluoksniame spektaklio audinyje susiejami ávairûs reprezentavimo stiliai bei þanrai, disonuojantys aukðtosios ir masinës kultûros þenklai, mitinë vaizdavimo plotmë ir karikatûriðkas ðiandienos socialinës realybës atspindys. Pasirinkta nehierarchinë montaþo strategija leidþia pateikti Sofoklio tragedijos personaþus ne vientisa vaizdavimo maniera, o pasitelkiant gausø vaidybos formø arsenalà: emociðkai paveikios aktoriaus persikûnijimo á kuriamà personaþà akimirkos (Oidipo, akt. Dainius Gavenonis, ir Jokastës, akt. Jûratë Onaitytë pokalbis antrame tragedijos epizode ar- LOGOS

7 ba finalinë karaliaus Oidipo scena smëlio dëþëje) derinamos su matematiðkai tiksliais choreografiniais intarpais, disciplinuotomis fizinio teatro raiðkos formomis (Choro partijos); senstelëjusio literatûrinio teatro intonacijos (Þynys, akt. Regimantas Adomaitis) kontrastuoja pabrëþtinai natûralistinei, ne-vaidybinei aktoriaus laikysenai (viso spektaklio metu avanscenoje sëdintis akt. Laimono Noreikos Piemuo); lëliø teatro-cirko iðraiðkos priemonës (Irmanto Jankaièio Pliuðinis Meðkiukas Korifëjas), groteskiðka vaidyba (akt. Eglës Mikulionytës Teiresijus) oponuoja tradiciniam teatriniam realizmui (ðiandienos verslininkui politikui atstovaujantis akt. Remigijaus Vilkaièio Kreontas). Skirtingø vaidybos priemoniø ávairovë lemia tai, kad beveik visi dramos personaþai pasirodo ðiame bauginanèiame pasaulyje keistokais, iðkreiptais pavidalais. Kai kurie ið jø ágyja kiek komiðkà (Tarnas, akt. Arûnas Sakalauskas), patosiðkai teatraliðkà (Þynys) ar tiesiog pilkai neiðraiðkingà (Kreontas, Piemuo) formà. Kiti (Korifëjas, Teiresijas, Choras) iðkyla Oidipo akivaizdoje tarsi netikëti pasàmonës fantomai, groteskiðkos tarpusavyje nebendraujanèios figûros, besikreipianèios á Oidipà keista sapniðka kalbëjimo maniera. Ðiame klaidþiojanèiø þmogystø ir deformuotø pavidalø kontekste karalius Oidipas pasirodo kaip asmuo, kurá yra apsëdæs ákyriai sekinantis ne tiek Lajaus þudiko, kiek savosios tapatybës klausimas. Kaip raðo K. Sabolius, Oidipo karaliaus pradþioje uþduotas leitmotyvas kas yra þudikas tampa tapaèiu bandymui iðsiaiðkinti, kas yra þmogus, o tiksliau tariant, kas esu að 17. Spektaklio metu patyræs keletos tapatybiø metamorfozæ (valdovas, politikas, vyras, þudikas, kankinys), paniræs á pasàmonæ, atgaivinæs koðmariðkus sapnø, kliedesiø iðgyvenimus ir bauginanèias vaikystës patirtis 18, Oidipas suranda atsakymà 19, nukreipiantá spektaklio suvokëjà postruktûralistinës interpretacijos linkme: þmogaus að yra nevientisas, suaiþëjæs á skirtingus vaidmenis ir reprezentuojamus paveikslus. Karðtligiðkai mëginanèio uþèiuopti savàjá að Oidipo istorija susiðaukia su lakoniðku aiðkinimu, kad þmogaus asmenybë neturi vientiso pagrindo 20. Kaip ði postmodernistinë asmenybës krizës idëja perteikiama Oidipo vaidmeniu? Aktorius Dainius Gavenonis kuria ne vientisà ir apibrëþtà karaliaus Oidipo paveikslà, o iðskaidytà teatrinio veikëjo charakterá, atveriantá psichologinius asmenybës átrûkius ir plyðius. Spektaklio metu psichologinis ðio veikëjo portretas nuolat kinta atskleisdamas naujas charakteristikas, ávairius Oidipo asmenybës aspektus: savimi pasitikintis, arogantiðkas verslininkas politikas, ásiûtá ir pyktá sunkiai tramdantis valdovas, suirzæs, nepatenkintas vyras, sugniuþdytas, paniekintas þmogus, didingas ir taurus asmuo. Spektaklio kûrëjø þodþiais tariant, Oidipas yra paradoksas ir oksimoronas : jis beprotis ir labiausiai sumaitotas. Jis sutraiðkytas ir ðlykðtus, jis garbingas ir tiesus [...] jis yra tëvas ir brolis savo vaikams, sûnus ir vyras savo þmonai 21. Teatrinio veiksmo metu Oidipo charakteris nuolat kinta, taèiau tai nëra to- 134 LOGOS 46

8 KULTÛRA kia personaþo kaita, kokià diktuotø psichologinës vaidybos principai. Oidipo pasikeitimus lemia ne logiðkai suvokiami iðoriniai ar vidiniai postûmiai, o netikëti impulsai, akimirksniu iðlaisvinantys uþslëptus personaþo savasties aspektus. D. Gavenonio kuriamas Oidipas nëra iki galo apibrëþtas: jis kuriasi teatrinio veiksmo, vaidybos proceso metu, taèiau galutiná pavidalà ágauna tik tuomet, kai já interpretuoja þiûrovo. D. Gavenonis kuria atskiras ðio efemeriðko teatrinio fantomo Oidipo dalis: ásileidþia já á savo kûnà, balsu iðrëkia jo sielos bûsenas, fizinëmis raiðkos formomis brëþia iðorinio pavidalo kontûrus, plastine kalba nuþymi ávairius jo tapatybës aspektus. Aktoriaus kuriamà Oidipo paveikslà iðplëtoja reþisûrinës raiðkos formos: tam tikruose epizoduose vizualinës priemonës padeda sutelkti personaþà á vientisà ir stabilø asmená (pvz. scenos smëlio dëþëje, kai Oidipas iðplëðiamas ið fantasmagoriðko pasaulio á já sufokusuotomis ðviesomis), kituose veikëjo paveikslas suaiþëja ir subyra (pvz., scena prie laipiojimo sienelës, kurioje aktoriaus kuriamas personaþo pavidalas pratæsiamas kitø aktoriø kûnø dalimis, arba epizodas, kai iðdëstomos aktoriaus veido kopijos kaukës). Sceninë D. Gavenonio laikysena kinta nuo konvencionalaus, áprasto vaidybos bûdo (pirmosios teatrinio veiksmo scenos, kai aktorius kuria Oidipo kaip sëkmingo verslininko politiko paveikslà) iki ribiniø fiziniø ir emociniø patirèiø (treèiojo epizodo scena, kai D. Gavenonis skrieja scenos erdve ant iðkelto sûpuokliø kraðto, arba finalinë aktoriaus rauda monologas). Teatrinio veiksmo pradþioje pasirodæs kaip sëkmingas ðiandienos verslo ir/ar politikos atstovas, Oidipas laipsniðkai kinta ir, atskleidæs keletà savo asmenybës aspektø, ilgainiui virsta didingu, kenèianèiu antikinës tragedijos herojumi. Ðitaip reprezentuojamas Sofoklio dramos personaþas yra dekonstruojamas, taèiau ðis meninis veiksmas ne sugriauna (t. y. panaikina) tragedijos herojø, o sukuria emocionaliai ir intelektualiai paveikø teatriná veikëjà, provokuojantá ávairiopas spektaklio suvokëjø interpretacijas. Kokias draminio personaþo dekonstravimo formas atskleidþia kiti Karaliaus Oidipo veikëjai? Vertinant iðorinës vaidybos technikos poþiûriu, radikaliausius dekonstrukcijos bûdus patiria koðmariðkà atmosferà kuriantys Teiresijaus, Korifëjo ir daugialypio Choro pavidalai. Senà mechaniná Buratinà primenantis aktorës Eglës Mikulionytës Teiresijus pakyla ið smëlio dëþës ir perduoda Oidipui dievø iðtarmæ lauþytø deformuotø judesiø ir techninëmis priemonëmis modifikuoto balso plastika. Pliuðiniu Meðkinu virtæs aktoriaus Irmanto Jankaièio Korifëjas komentuoja teatriná veiksmà judëdamas perkusininko Arkadijaus Gotesmano diktuojamais ritmais. Pilkomis uniformomis, unifikuota judesiø ir balsø plastika reprezentuojami Choro atstovai, teatrinio veiksmo metu keletà kartø pakeièia savo bauginanèias kaukes: gigantiðkos kûdikiø klonuotø bûtybiø galvos keièiamos Peliuko Mikio kaukëmis, ðios pamaþu irsta ir ilgainiui keièiamos aktoriaus D. Gavenonio veido atvaizdais. LOGOS

9 Techniniu poþiûriu draminiø personaþø dekonstravimas atliekamas atskiriant fizines ir þodines raiðkos formas, aktoriaus kûnà nuo balso. Nuo fiziniø kûnø atskirti aktoriø balsai nenurodo konkreèiø personaþø, o savarankiðkai veikia intensyviame muzikiniame (komp. Gintaras Sodeika) audinyje, formuojamame gyvà energijà skleidþianèiø perkusijø ritmø. Garsiniame horizonte sklindantis balsas devalvuoja semantines þodinio teksto reikðmes, paverèia já grynàja meninës raiðkos forma: atveriamas akustinis ir ritminis teksto skambesys; elektroninëmis balso sustiprinimo ir modifikavimo priemonëmis iðkraipyti aktoriø balsai derinami su gyva kalbëjimo forma; svarbi tampa ne prasminë þodinio teksto vertë, o jo atlikimo technika ir kokybë. Dël tokiø teksto artikuliavimo bûdø sunku suvokti Sofoklio þodþius, taèiau jie padeda iðlaisvinti aktoriaus balsà kaip savarankiðkà meninës raiðkos priemonæ 22. Teatrologës Valentinos Valentini þodþiais tariant, trûkinëjant charakterio kaip vientisos visumos kategorijai, pasiekiama tokia reprezentacinë tvarka, kai ne personaþai turi balsus, o balsai, t. y. vokalinës aktoriø kûno padëtys, tampa tikraisiais personaþais 23. Analogiðkai fizinës aktoriø kûno raiðkos formos veikia vizualinëje spektaklio plotmëje: atskiri aktoriø judesiai ar gestai gali bûti traktuojami ne kaip konkretaus draminio personaþo iðraiðka, bet kaip savarankiðka plastinio vizualinio spektaklio vaizdo dalis. Tradiciðkai aktoriaus kûnas ir balsas bûna susiejami tam, kad apibrëþtø ir suformuotø reprezentuojamo personaþo tapatybæ, o ðiame spektaklyje, atskiriant aktoriaus kûnà nuo balso, pasiekiamas prieðingas personaþo tapatybës dekonstravimo efektas. Iðskirti vaidmens kûrimo principai atskleidþia toká aktoriaus santyká su kuriamu personaþu, kuris padeda iðardyti klasikiná personaþà. Vertinant vaidybos technikos aspektu, personaþo dekonstravimas atliekamas ávairiais bûdais ardant tradiciná personaþo turinio ir formos stabilumà bei vientisumà. Ðis veiksmas atliekamas arba derinant skirtingus vieno vaidmens vaidybos stilius, arba dekontekstualizuojant tradicinëmis formomis sukurtà veikëjà, arba radikaliai atskiriant fizines ir þodines raiðkos formas, t. y. aktoriaus kûnà nuo balso. Jei ákûnydamas arba demonstruodamas dramos personaþà aktorius naudoja savo kûnà kaip instrumentà, kuris padeda reprezentuoti personaþà, tai ðioje vaidybos sampratoje aktoriaus kûnas ir balsas gali bûti naudojamas ne kaip vaizdavimo priemonë, o kaip autonomiðka meninës raiðkos forma. Naudojant dekonstruktyvias raiðkos priemones, pasiekiamas nuolatinës dramos personaþo kaitos, metamorfozës efektas. Taèiau tai nëra toks dramos personaþo charakterio pasikeitimas, koká galima atskleisti psichologinës vaidybos priemonëmis, o nuolatinis veikëjo tapsmo ir kismo procesas, pabrëþiantis ir teatrinio veikëjo neapibrëþtumà, ir tai, kad personaþas kuriasi tik tada, kai já interpretuoja þiûrovas. Taigi dramos personaþo dekonstravimà reikëtø traktuoti ne kaip negatyviai destruktyvø veiksmà, o kaip kûrybiðkà galimybæ atverti veikëjà (o drauge ir visà 136 LOGOS 46

10 KULTÛRA dramos tekstà) platesnëms interpretacijoms. Tokià dramos personaþo reprezentavimo strategijà vertëtø laikyti menine praktika, siekianèia atverti klasikiniame personaþe slypinèius prieðtaravimus ir pateikti netikëtà, provokuojantá veikëjo paveikslà. Aptarta vaidybos technika ne tik prikelia klasikiná tekstà naujam gyvenimui, bet ir padeda, veikiant postmodernistinei minèiai reprezentuoti susiformavusià iðskaidytos asmens tapatybës sampratà. Literatûra ir nuorodos 11 Ðiuo klausimu þr.: R. Maþeikienë. Nauja tai neuþmirðta sena. Modernistinës vaidybos patirtys ðiuolaikiniame dramos teatre // Darbai ir dienos, 2002, Nr. 31, p Bûtina pabrëþti, kad ðiame tekste terminas manipuliacija yra vartojamas tik pozityvia ðio þodþio prasme. Manipuliavimas suprantamas kaip meistriðkas pasinaudojimas kûrybine medþiaga, tikslus ir sudëtingas veiksmas, atskleidþiantis menininko gebëjimus pasinaudoti pasirinktomis iðraiðkos priemonëmis (ðiuo atveju dramaturgo tekstu). 13 Dekonstrukcijos terminà J. Derrida pateikë 1967 m. publikuotame veikale Gramatologija. Vengiant dekonstrukcijos termino aiðkinimo painiavos, èia apsiribojama humanitariniuose moksluose prigijusia plaèiàja ðios sàvokos prasme: dekonstrukcijos terminu apibûdinamas interpretacinis veiksmas, tuo pat metu atliekantis ir teksto iðardymà iðmontavimà, ir surinkimà sumontavimà, tokiu bûdu siekiant atskleisti bet kuriame tekste slypintá prasmës prieðtaringumà. Platesná dekonstrukcijos sàvokos prasmës aiðkinimà þr.: Í. Àâòîíîìîâà. Äåððèäà è ãðàììàòîëîãèÿ, kn. Æ. Äåððèäà. Î ãðàììàòîëîãèè. Ìîñêâà, Àd Marginem, 2000, c Kalbama apie dekonstruktyvià meninæ praktikà, o ne dekonstruktyvaus pobûdþio kritinæ spektaklio ar vaidmens interpretacijà. 15 Teatrologo Philipo Auslanderio þodþiais tariant, dekonstruktyvi meninë praktika yra bûdingai postmoderni veikimo strategija. P. Auslander. Presence and Resistance: Postmodernism and Cultural Politics in Contemporary American Performance. Ann Arbor: The University of Michigan Press, 1992, p E. Fischer-Lichte. Avant-garde and Postmodernism: Theatre between Cultural Crisis and Cultural Change, kn. E. Fischer-Lichte. The Show and the Gaze of Theatre: A European Perspective. Iowa City: University of Iowa Press, 1997, p P. Pavis. The Classical Heritage of Modern Drama: the Case of Postmodern Theatre, kn. P. Pavis. Theatre at the Crossroads of Culture. London and New York: Routledge, 1992, p E. Aliðanka. Postmodernizmo þenklai Lietuvoje // Miestelënai: Miestas ir postmodernioji kultûra. Kultûrologinis almanachas. Vilnius: Taura, 1995, p Neigiamas dekonstrukcijos sàvokos konotacijas ið dalies lemia tai, kad teatrinëje praktikoje ðiuo terminu neretai mëginama pateisinti akivaizdþiai nepavykusius projektus, menines nesëkmes. Todël formuojasi poþiûris á dekonstrukcijà kaip dideliø kûrybiniø sugebëjimø nereikalaujanèià veiklà iðardyti galima bet kà. Taèiau reikia paþymëti, kad kûrybiðkas dramos teksto ar personaþo dekonstravimas yra itin sudëtinga, rimtø pastangø reikalinga veikla, atverianti naujas meninës raiðkos galimybes. 10 S. Bishop. The Deconstructed Actor: Towards a Postmodern Acting Theory. Ann Arbor: UMI, 1988, p. 9. J. Derrida vartojama diseminacijos sàvoka nusako neuþfiksuojamà, nuolat kintantá bet kokio þenklo reikðmës pobûdá: reikðmë funkcionuoja kaip begalinë semiozë: þenklas kuria kità þenklà ir taip iki begalybës. [...] Diseminacijos koncepcija suponuoja, jog reikðmës neámanoma kontroliuoti ir valdyti: reikðmë juda anarchiðkai, atsitiktinai ir negali bûti surinkta nei þenklo autoriaus, nei þenklo interpretatoriaus. Þr.: A. Þukauskaitë. Anapus signifikanto principo. Dekonstrukcija, psichoanalizë, ideologijos kritika. Vilnius: Aidai, 2001, p R. Barthes. S/Z. New York: Hill and Wang, 1974, p Tokiu bûdu atliekamà dramos personaþo dekonstravimà reþisieriaus Roberto Wilsono spek- LOGOS

11 takliuose analizuoja teatrologë E. Fisher-Lichte. Þr.: E. Fischer-Lichte. The Quest for Meaning, kn. E. Fischer-Lichte. The Show and the Gaze of Theatre: A European Perspective. Iowa City: University of Iowa Press, 1997, p Poststruktûralistinë prancûzø filosofo Jacques o Lacano asmens tapatybës samprata teigia, kad þmogaus asmenybë neturi vientiso ir nekintanèio pagrindo: þmogaus að yra kintantis, nepastovus, sàlygojamas kalbos struktûrø ir apibrëþiamas tik per santyká su Kitu. Apie subjekto santyká su Kitu þr., pvz., J. Lacan. The Subject and the Other: Alienation, kn. J. Lacan. The Four Fundamental Concepts of Psycho-Analysis. London: Vintage, 1994, p K. Sabolius. Oidipo karaliaus pakartojimai (1) / / Ðiaurës Atënai, 2002, balandþio 13, p. 7; K. Sabolius. Oidipo karaliaus pakartojimai (2) // Ðiaurës Atënai, 2002, balandþio 27, p. 7; K. Sabolius. Oidipo karaliaus pakartojimai (3) // Ðiaurës Atënai, 2002, geguþës 18, p. 7; K. Sabolius. Oidipo karaliaus pakartojimai (4) // Ðiaurës Atënai, 2002, birþelio 8, p. 7; K. Sabolius. Fataliðka suvokimo spiralë // OKT laikraðtis, Nr K. Sabolius. Fataliðka suvokimo spiralë // OKT laikraðtis, Nr Ten pat. 17 K. Sabolius. Oidipo karaliaus pakartojimai (3) // Ðiaurës Atënai, 2002, geguþës 18, p Tokias teatrinio veiksmo interpretacijas skatina vaikystës atributais (þaidimø aikðtelë, smëlio dëþë, sûpynës, laipiojimo sienelë) uþpildyta spektaklio scenografija bei kai kuriø personaþø, pvz., Teiresijaus kaip Buratino arba Korifëjaus kaip pliuðinio Meðkiuko, traktuotë. 19 að galiu vadintis laimës sûnumi [...], o mënesiai yra man giminës: per juos maþutis að ir didis (paryðkinta autorës). Sofoklis. Karalius Edipas // Antikinës tragedijos. Vilnius: Vaga, p Nors ir atrodanti radikali, ði interpretacija nëra kardinaliai nutolusi nuo Sofoklio teksto. Kaip paþymi teatro teoretikai, Karaliaus Edipo dramoje keliamas asmens tapatybës vientisumo klausimas. Antikinëje tragedijoje Oidipas yra þmogus, turintis keletà tapatybiø, t. y. asmuo, atsisakæs savo kaip Polibo sûnaus arba þmogaus, kuris nuþudysiàs savo tëvà ir motinà, tapatybës (nors ir tai nëra jo tikra tapatybë), prisiima kità valdovo, vyro ir tëvo tapatybæ. Rutuliodamas tragedijos fabulà, Sofoklis sujungia ðias tapatybes á vienà. Þr.: E. Fischer-Lichte. Signs of Identity: The Dramatic Character as Name and Body, kn. E. Fischer-Lichte. The Show and the Gaze of Theatre: A European Perspective. Iowa City: University of Iowa Press, 1997, p Taigi O. Korðunovas meninëmis priemonëmis aktualizuoja Oidipo daugiatapatybës klausimà ir sugestijuoja, kad þmogaus tapatybës vientisumas tëra iliuzija. 21 K. Sabolius. Oidipo karaliaus pakartojimai (4) // Ðiaurës Atënai, 2002, birþelio 8, p Ðtai kaip toká teksto pateikimo bûdà ávertino filosofas Tomas Sodeika: spektaklio metu klausydamasis sunkiai supratau kai kurias teksto vietas [...] balsas tampa vienu ið instrumentø, kitaip sakant, jis neperteikia þenklinës prasmës [...] bent jau kai kuriose vietose, kur buvo sunku suprasti þodþiø prasmæ. Aiðku, kad buvo daug þaista muzikiniais aspektais. Ir ðitai mane labiausiai suþavëjo. Kà pridëti prie antikos? / Pokalbis po spektaklio Oidipas karalius premjeros / kalbasi teatro kritikë Irena Veisaitë, filosofas Kristupas Sabolius, kunigas Julius Sasnauskas, filosofai Tomas Sodeika ir Nerijus Milerius // Ðiaurës Atënai, 2002, rugsëjo 21, p V. Valentini. Actors-Characters-Bodies, in Frakcija. 2001, Nr. 20/21, p LOGOS 46