KARALIUS PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ? KARALIŠKI IR DIEVIŠKI SIMBOLIAI MENE

Transcription

1 ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / KARALIUS PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ? KARALIŠKI IR DIEVIŠKI SIMBOLIAI MENE Francois Bcespflug UNIVERSITE DE STRASBOURG 22 rue Renė Descartes, Strasbourg - Cedex France fboespflug45@gmail.com Europoje karališkasis regioninės arba tautinės kultūros dėmuo", pakartojant šios konferencijos pavadinimą, visada buvo glaudžiai susijęs su Kristaus karaliavimu todėl, kad pastarasis - viena iš pagrindinių ilgai šiame žemyne vyravusios religijos temų ir ištisus amžius buvo galutinis visų valdovų atramos taškas. Tai pasitvirtina tiek pasaulėžiūros, tiek atvaizdų srityse; tiek Vakaruose, tiek Rytuose - baltų kraštuose ir Lietuvoje, kaip ir beveik visur kitur. Tačiau konstatuoti, kad esama glaudžių ryšių" tarp žemiškųjų karalių ir Kristaus Karaliaus atvaizdų, nereiškia, kad jiems būtų grėsęs pavojus būti bent kiek supainiotiems ar sutapatintiems. Remdamiesi pavyzdžiais, norėtume prisidėti prie šio teiginio patvirtinimo. Juk yra nuvalkiotų tiesų, kurias verta įrodyti. Įžanginis pranešimas, kurį sumanėme skaityti Sigitos Maslauskaitės prašymu, nepretenduoja į nieką kita, kaip tik būti pirmuoju daugybės klausimų parodymu - klausimų, kurių tiksliau ir nuodugniau imtis yra kaip tik šios konferencijos užduotis, ir konferencijos dalyviai šią užduotį įvykdys tikrai geriau, negu sugebėtų pirmąkart gyvenime Vilniuje esantis prancūzas... I. KRISTAUS KARALIAUS SAVITUMAS Kristologija tikrai neapsiriboja karaliaus titulu. Prie Kristaus asmens galima priartėti ir kitaip, pasitelkiant daugybę temų, išreiškiamų kitais titulais, kuriais galima perteikti vieną ar kitą jo statuso ir jo veiklos aspektą (Kūnu tapęs Žodis, žmogumi tapęs Dievas, Gerasis Ganytojas, kunigas, pranašas, atpirkėjas, Teisėjas). Kiekviena teologijos mokykla, kiekviena dvasingumo kryptis bus linkusios teikti pirmenybę vienam iš jų. Tačiau jokia krikščioniška kristologija, nors ir būtų atsiradusi vėliau už monarchinės santvarkos pabaigą ir nuoširdžiai įsitikinusi sekuliarizacijos nauda, negali atsiriboti nuo karaliaus titulo, daug kartų paliudyto Šventajame Rašte. Kristus ten buvo iš karto paskelbtas, suprastas ir apmąstytas kaip karališkas asmuo. Arkangelas Gabrielius per Apreiškimą Marijai paaiškina jai, kad Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo" (Lk 2,32-33). Jėzui gimus, į Jeruzalę iš Rytų šalies atkeliavę išminčiai klausinėjo: Kur yra gimusis žydų karalius?" (Mt 2,2). Jėzaus įžengimas į Jeruzalę Verbų sekmadienį priminė jo mokiniams pranašo Zacharijo žodžius: Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo" (Zch 9, 9 ir Mt 21, 5). Po jo suėmimo Pilotas klausia Jėzų apie šį titulą ( Ar tu esi žydų karalius?") ir gauna tik dviprasmišką atsakymą ( Taip yra, kaip sa- 13

2 Bažnyčios Tėvų ir scholastikos teologų kristologijoje daug reikšmės skirta šiam karaliaus titului, kuris, beje, teiks peno milenaristų samprotavimams apie Karalystės atėjimą, o ypač - valdovų apmąstymams apie jų pačių vaidmenį ir iš esmės visai politinei teologijai. Jaroslavas Pelikanas šia tema cituoja Augustino tekstą, kuriame sakoma: tą patį kryžių, ant kurio buvo išjuoktas, jis dabar įspaudė ant karalių kaktos" 1. Ir šis istorikas nebijodamas priduria, kad Jėzaus kaip karalių karaliaus intronizacija pakeitė didelės žmonijos dalies politinį gyvenimą". i. Salvator mundi (Jėzus - karalių Karalius), aliejinė tapyba ant medžio, Jano van Eycko paveikslo kopija, 1438, Valstybinio muziejaus Paveikslų galerija, Berlynas Salvator mundi (Jesus King of Kings), oil on wood, copy of a painting by Jan van Eyck, 1438, Staatliche Museen, Gemäldegalerie, Berlin kai", arba Tu pasakei": Mt 27,11). Pretorijuje valdytojo kareivių būrys tyčiojasi iš jo: Sveikas, žydų karaliau!" (Mt 27, 29). Jėzus miršta ant kryžiaus, ir Pilotas liepia virš pasmerktojo galvos prisegti užrašą, kuriame parašyta INRI, t. y. Jėzus Nazarietis, žydų karalius" (Jn 19, 19). Žengdamas į dangų, Prisikėlusysis pareiškia savo mokiniams: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje" (Mt 28, 18). Pagaliau paskutinioji Biblijos knyga jį sveikina titulu karalių karalius (rex regum) ir viešpačių viešpats" (Apr 17, 14) - ant medžio tapytas paveikslas, kuris yra prarasto Van Eycko originalo kopija, vaizduoja pasaulio Gelbėtoją (Salvator mundi) su šiuo titulu, rex regum, išsiuvinėtu ant apykaklės [1 il.]. Žinoma, vis dėlto reikia susilaikyti nuo tvirtinimo, kad Kristus Karalius buvęs ilgalaikis visų Europos tautų karalių archetipas. Juk visiems aišku, kad jo karališka valdžia pasitarnavo ir tam, kad būtų apribotos cezarių bei kitų žemės karalių pretenzijos, jiems reikalaujant patiems būti aukščiausiu autoritetu ir nepakenčiant jokios bet kieno konkurencijos, nors tai būtų ir dieviškas karalius už jų teritorijos ribų. Daug krikščionių kankinių iki pat mūsų dienų buvo nužudyta už tai, kad pareiškė ištikimybę karaliui Jėzui. Daug kartų Jėzaus, Karaliaus ir Viešpaties, įvaizdis susikirto su aukščiausia Cezario, Karaliaus ir Viešpaties, valdžia." 2 Kita vertus, karališkai Kristaus valdžiai būdingos unikalios ir nepakartojamos savybės. Pacituokime jų bent tris. Pagal Vakarų viduramžių sampratą 3, Kristus yra dieviškasis karalius, kuriam nereikia karūnavimo, kaip jo reikia visiems Europos karaliams 4, kad būtų įves- 1 Šv. Augustinas, In psalmos 76,7, cit. in: J. Pelikan, Jesus au fil de l'histoire. Sa place dans l'histoire de la culture, 1985; prane. vert. Ch. Malamoud, Paris, 1999, p J. Pelikan, op. cit., p J. Ledercq, L'idčede royautėdu Christ au Moyen Age, Paris, Cerf, Unam Sanctam, 32", 1959; šioje knygoje išplėtojama specifiškai religinė šios karališkos valdžios samprata. Kokia šio religinio supratimo esmė? 18 p., įžangoje, skaitome: XIII amžiuje teologai ir Sv. Rašto komentatoriai vienas per kitą tvirtina karališką Kristaus valdžią ir įvairius motyvus, kurių pagrindu jis ją turi: kaip visagalis ir savo Tėvui lygus Dievas, kaip įsikūnijęs žodis, kaip Dovydo dinastijos įpėdinis, kaip mesijinių pranašysčių išpildytojas ir galiausiai kaip atpirkėjas, savo kančia ir prisikėlimu pasiekęs pergalę prieš demoną ir žmogaus nuodėmę". 4 Priešingai, negu kai kurie senovės pasaulio karaliai, pvz senoli

3 2. Kūdikėlis Jėzus Karalius, Joinville'io Dievo Motinos bažnyčios statulėlė, Aukštutinės Marnos departamentas, Prancūzija Baby Jesus King, Virgin Mary sculpture at Notre-Dame de Joinville Church, Haute-Marne, France 3. Philippeas de Champaigne, Išjuokiamas Kristus, 1655, Port- Royal des Champsb nacionalinis muziejus, Minas, Prancūzija Philippe de Champaigne, Jesus ridiculed, 1655, Musėe national de Port-Royal des Champs, Yvelines, France dintas j pareigas - jis yra karalius nuo gimimo, o tai, be kita ko, reiškia Kūdikėlio Jėzaus Karaliaus temos išvystymą, iš kurio pirmiausia pas karmelitus, vėliau, nuo 1630 m. - Rytų Europoje atsirado Prahos Jėzulio stiliaus atvaizdai [2 il.]. Kita vertus, jo karališka valdžia neturi laiko nei erdvės ribų; jis - visatos karalius; tai visuotinė karaliaus valdžia. Galiausiai ji išsipildo paradoksaliai, anapus prieštaros tarp sakralaus iškilvės Artimuosiuose Rytuose arba Egipte, kur valdovai būdavo dievai žemėje", Prancūzijos arba Europos karaliai nėra sakralūs iš prigimties. Jie tokiais tampa todėl, kad yra įšventinami" per karūnavimo ritualą, kai patepimo akimirka vyskupas jiems suteikia aukštesnį titul.-j: Ungo tc in rcgcm", Patepu tave karaliumi"; žr. Ihc Sacral Kingship, La rcgalitä sacra. Studies in the History of Religions ( Numen" priedai), t. IV, Leyde, mingumo ir pajuokos: raudona skraiste apsiaustame (Mt 27, 28) [3 il.] arba išrengtame ir prie kankinimų stulpo prikaltame žydų karaliuje" krikščionys atpažino visuotinį garbės karalių. Tad joks žmogiškas karalius negalėtų teigti įgyvendinąs bent vieną karališkos Kristaus valdžios savybę. II. TARP ŽEMĖS KARALIŲ IR KRISTAUS KARALIAUS: SĄVOKŲ IR ATVAIZDŲ MAINAI Vis dėlto antikinė sakralios karaliaus valdžios tema buvo taip gerai sukrikščioninta 5, kad dauguma Euro- 5 Fr. Gaulme, La royautė sacrėc et sa christianisation: reflexion 15

4 pos karalių troško būti bent kiek Kristų primenančiais karaliais, nors krikščioniškiausioje karaliaus" vardas buvo beveik visiškas Prancūzijos karalių monopolis 6 - savo ruožtu Ispanijos karaliai bus pripažinti karaliais katalikais". Vienu metu imperatorius galėjo laikyti save Kristaus atstovu žemėje ir tuo, kuris, Kristaus pavyzdžiu, įveikia erezijas. Karaliaus kūnas buvo suvokiamas taip, tarsi būtų toks pat (ar beveik toks pat) - sakralus kaip Kristaus kūnas 7. Kai kurie iš monarchų, kaip Karolingai ir Kapetai, Kristaus ir jo genealogijos evangelijoje pagal šv. Matą (Mt i, 1-17) pavyzdžiu kildindavo save iš Dovydo giminės - karūnavimo ceremonialuose dažnai remiasi karaliaus mesijo vardu. Kitiems būdavo priskiriama skrofuliozės gydymo galia stebukladario Kristaus, gydančio ligonius ir išvarinėjančio demonus, pavyzdžiu 8. Taip pat ir teisinės galios sur le lien du politique et du religieux", in: Histoire, iconomie et sociėtė, 1996,15/4, p Ši sąvoka, susijusi su daugelį kartų karalių popiežiams teikta pagalba ir jų organizuotais kryžiaus žygiais, išvysta dienos šviesą valdant Pilypui IV Gražiajam ir valdant Liudvikui XI, popiežiaus kanceliarijos oficialiai priskiriama išimtinai Prancūzijos karaliams. O Ispanijos karaliai savo ruožtu bus pripažinti karaliais katalikais". Prancūzijos karaliai prie savo privilegijų sąrašo priduria patepimą šventąja ampule, galią gydyti skrofuliozę, oriflamą, dangiškos kilmės lelijas... Ši krikščioniškiausiojo" sąvoka siejasi ne tik su Prancūzijos karaliumi, bet ir su tauta bei žeme. Nors Prancūzija dar nėra vyresnioji Bažnyčios duktė, jai iki to nedaug tetrūksta. 7 Ernst Kantorowicz, The King's Two Bodies: a study in mediaeval political theology, Princeton, 1957; pranc. vert. Les deux corps du roi. Essai sur la thėologiepolitique au Moyen Age, Paris, Pagrindinė šio veikalo tezė yra tokia: karalius turi žemišką bei mirtingą kūną ir sykiu įkūnija politinį bei nemirtingą kūną, karalystės sudaromą bendruomenę, ši dviguba - žmogiška ir suvereni - karaliaus kūno" prigimtis paaiškina patarlę Karalius mirė, tegyvuoja Karalius!" atsiradusią vėlai m. laidojant Liudviką XII, kadangi karaliaus kūnas negali nei mirti, nei, beje, nusidėti. Iš prigimties būdamas mirtingas žmogus, karalius kenčia, abejoja, kartais suklysta - jis nėra nei neklystantis, nei neliečiamas ir anaiptol ne Dievo šešėlis žemėje, kaip juo gali būti valdovas teokratinėje santvarkoje. Tačiau šiame mirtingame karaliaus kūne apsigyvena nemirtingas karalystės kūnas, karaliaus perduodamas savo įpėdiniui." (P. Bouchcron, Les Deux Corps du roi d'ernst Kantorowicz", in: L'llistoirc, Nr /2006). Erwin Panofsky pasiūlė Kantorowicziui ikonografinę dviejų kūnų" teorijos prieigą. 8 Marc Bloch, Les Rois thaumaturges, vykdyme dažnai slypėdavo Kristaus Teisėjo figūra. Žodžiu, Kristus visada buvo imperatorių bei karalių ir apskritai valdančiųjų (carų, kunigaikščių, hercogų, grafų) atskaitos taškas. Tačiau įtaka nebuvo vienpusė. Ne tik žmonių susikurta karaliaus titulo samprata sėmėsi įkvėpimo iš tos karališkosios Kristaus valdžios sampratos, kurią savo ruožtu kūrė krikščioniškoji teologija, bet akivaizdžiai ir apie Kristaus valdžią buvo mąstoma remiantis žemės karalysčių ir imperatoriškojo dominium modeliu. Esama ryšių tarp Visavaldžio Kristaus ir imperatoriaus, ir šįkart jau Kristaus atvaizdas yra žemiškojo valdovo atvaizdo skolininkas. Taigi peršasi mintis apie senovinius, turiningus ir ilgalaikius mainus tarp karališkosios Kristaus valdžios ir žemiškosios karaliaus valdžios sampratų'. Tai, kas galioja sąvokų lygmenyje, pasitvirtina insignijų ir ikonografinio vaizdavimo srityse. Percy Ernstas Schrammas savo pagrindiniame veikale Herrschaftszeichen und Staatssymbolik kaip tik siūlė, kad šie iki Renesanso ir net po jo nuolat vykę mainai būtų sistemingai ištyrinėti 10. Jei neklystame, šis palin- 9 König, Königsbild", in: LCI, t. 3, col. 542: Viduramžių karaliaus krikščionio įvaizdis yra glaudžiai susijęs su visuotinės tvarkos, t. y. visa apimančios Civitas Dei, idėja arba palyginimu; jį taip pat apibrėžia tipologiniai pirmavaizdžiai (Dovydas, Saliamonas); karaliaus įvaizdis idealiai įgyvendinamas Kristaus įvaizdyje. Karaliai krikščionys buvo Kristaus atstovai, Regnum Christi valdovai. Karalių intronizacija, arba karūnavimas, vykdavo bažnyčioje kaip sakramentas; karalių karūna jau viduramžiais buvo Lehen Christi, ir jo galios simboliai dažnai būdavo nukopijuoti nuo Senojo'Testamento vyriausiojo kunigo (ietis, kalavijas, lazda, sostas). Kunigiška karaliaus valdžia itin ryški Otonų ir Salijų valdovų atvaizduose (vyrauja ne tai, kas individualu, o tai, kas simboliška - karaliaus, tarpininko tarp dangaus ir žemės, sąsaja su Kristumi). 10 P. E. Schramm, Herrschaftszeichen und Staatssymbolik. Beiträge zu ihrer Geschichte vom dritten bis zum sechszehnten Jahrhundert, t. III, Stuttgart, 1956, p. 1001: Belieka palinkėti, kad vienądien būtų parašyta knyga, pristatanti dangaus struktūrą (Ausgestaltung) su imperatoriaus dvaro prašmatnumu ir Dievo, jo Sūnaus, Švč. Mergelės, arkangelų ir šventųjų drabužiais, taip pat ir žemiškosios galios ženklus nuo pat pradžių iki viduramžių pabaigos; knyga, kuri atsakytų į atitinkantį klausimą apie tai, kaip dangiškos valdžios atspindžiai savo ruožtu nušvietė žemiškos galios pristatymą, nes daugiau negu tūkstantmetį 16

5 kėjimas dar nebuvo įvykdytas. Aišku, kad dar viena konferencija negalėtų pretenduoti pakeisti trūkstančią sintezę. Kad ir kaip būtų, galima pamėginti surinkti keletą pastebėjimų, liečiančių ypač tūkstančio metų laikotarpį nuo 8oo-ųjų metų iki moderniosios epochos pabaigos - šiuo laikotarpiu regalijos Europoje mažai tepakito". Mūsų ketinimas - supažindinti su ikonografine šių mainų dimensija, t.y. palyginti Kristaus Karaliaus ir karalių portretus, ir pamėginti užčiuopti ilgalaikes kompozicijų bei motyvų schemas, kuriomis dalijosi Kristaus Karaliaus ir žmogiškųjų karalių atvaizdai, remiantis tuo, ką žinome apie Dievo ir Švč. Trejybės istoriją mene 12. III. KRISTUS IR IMPERATORIUS Pirmieji Jėzaus atvaizdai senovės krikščionių laidotuvių mene nepabrėžia jo dievystės. Kai maždaug IV a. viduryje pradeda reikštis rūpestis tai padaryti, viskas vyksta taip, tarsi atvaizdų kūrėjai būtų apgraibomis sujungę filosofo figūros savybes (brandaus amžiaus barzdoto vyro vaizdavimą iki krūtinės (biusto)), imperatoriaus figūros savybes (sėdėjimą išpuoštame soste su didele pagalve) ir nimbo motyvą - kartais vienspalvį, kartais kryžiaus pavidalo, kartais su iš abiejų pusių imitatio aulce imperialis ir imitatio aulce celestis tarsi veidrodis atspindėjo viena kitą." n John A. Goodall, Regalia", in: History of Art, 1996, p. 77; yra veikalų apie Centrinės ir Rytų Europos regalijas, su kuriais, deja, negalėjome susipažinti. Paminėkime ypač šiuos veikalus, apie kuriuos sužinojome Annamaria Ersek dėka: J. M. Bak, Holy Lance, Holy Crown, Holy Dexter: Sanctity of Insignia in Medieval East Central Europe", in: Анфологион. Славяне и их соседи. Власть, общество, культура в славянском мире в средние века: к 70-летию Бориса Николаевича Флори, ред. Г. Г. Литаврин, Москва, 2008, т. 12, р ; Idem, Insignia of Rulership in Medieval East-Central Europe", in: Репрезентация верховной власти в средневековом обществе (Центральная, Восточная и Юго-Восточная Европа): Тезисы XXII конференции Славяне и их соседи памяти В. Д. Королюка, ред. Б. 11. Флори, Москва, 2оо.(, р Apie Vengriją: L. Bende, G. Lorinczy (leid.), KoronAk, korondzasi jclvinyck. Crowns, roronation insignia, Ópusztaszcr, F. Boespflug, Die» et ses images. Une histoirc de l'etcrncl dans Vart, Paris, 2008 (toliau cituojame.šį leidimą), Kristaus atvaizdas, sienų tapyba, IV a. pab., Komodilės katakombos, Roma Bust of Christ, wall mural, end of the 4 lh c, Catacombs of Commodilla, Rome esančiomis raidėmis Alfa ir Omega. Tokio vaizdavimo pavyzdys - IV a. pabaigos Kristaus atvaizdas iš Komodilės katakombų Romoje [4 il.] 13. Maždaug tuo pačiu metu Petro ir Marcelino katakombose atsiranda Kristaus šlovėje atvaizdas (Maiestas Domini) tarp stovinčių šv. apaštalų Petro (jo kairėje) ir Pauliaus [5 il.]. Kristus sėdi ant sosto su pagalve, jam po kojomis - suolelis 14. Galbūt čia pirmas kartas, kai jam priskiriamas sostas. O šis baldas - imperatoriaus ženklas. Sėdėjimas soste nuo senovės yra vienas iš karališkumo arba dieviškumo ženklų 15. Sostas su pagalve, kylantis iš imperatoriškųjų insignijų rinkinio, keletu metų vėliau, apie 400 m., vėl pasirodo Romos 13 Ibid., p Ibid., p Apie sostą antikos laikais žr. Anne-Orange Poilprė, Maiestas Domini. Unc image de l'ėglise en Occident, Y*-LX* siede, Paris, 2005, 1 sk.: Sostas vėlyvosios antikos atvaizduose"; apie įvairias sėdėjimo soste reikšmes ir skirtingus dieviškojo sosto suvokimo būdus žr. Le Trdne de Dieu, M. Philonenko (ėd.), Tübingen, 1993; apie karališkąjį sostą žr. Schramm, Miitherich, p. 36; žr. t. p. J.-M. Spicscr apie Traditio legis - sceną, išreiškiančią Kristaus dieviškumą ir jo suverenumą. 17

6 5. Kristus šlovėje (Maiestas Domini) tarp stovinčių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, sienų tapyba, IV a. pab., Petro ir Marcelino katakombos, 3-iojo cubiculum lubos, Roma Christ in Glory (Maiestas Domini) standing between Peter and Paul, wall mural, end of the 4,h c, ceiling of 3rd cubiculum, Catacombs of Marcellinus and Peter, Rome 6. Kristus šlovėje, apsides mozaika, apie 400, Šv. Pudencianos bažnyčia, Roma Christ in Glory, apse mosaic, circa 400, St. Pudentiana Church, Rome 7. Visavaldis, mozaika, apie 550, Šv. Vitalio bazilika, Ravena Almighty, mosaic, circa 550, St. Vitus Basilica, Ravenna Šv. Pudencianos bažnyčios mozaikoje [6 il.] 16. Šįkart sosto statramsčiai išpuošti brangakmeniais, o Kristaus siluetas išsiskiria garbės audeklo fone. Kristus laimina. Brangakmeniais išpuoštas sostas vėl aptinkamas mozaikos meno paruošto sosto - hetoimasijos (iš sen. 16 F. Bccspflug, op. cit., p

7 8. Visavaldis, mozaika, VI a. (apie 540), Hosios David bažnyčia, Salonikai Almighty, mosaic, 6 lh c. (circa 540), Church of Hosios David, Thessaloniki gr. k. EToiuaoia - paruošimas, vert, past.) - motyvuose, kaip Naujojoje šv. Apolinaro bazilikoje Ravenoje' 7. V ir VI a. Kristaus - Dievo figūrai kaip krikščioniški dievystės ženklai priskiriami dar ir sėdėjimas ant žemės rutulio tarp dviejų angelų bei tiesiamas laurų vainikas (šie trys atskiri dievystės ženklai apie 550 m. buvo priskirti jaunatviškam Ravenos šv. Vitalio bazilikos Visavaldžiui) [7 ii.] 18, vėliau - sėdėseną ant dangaus skliauto (vaivorykštės) ir sėdėseną apskritime (pastarosios dvi savybės apie 540 m. suteikiamos 17 Ibid., p. 90. Soste sėdinčio Kristaus figūros anaiptol neapriboja monumentalusis menas - ji aptinkama ir mažojoje plastikoje (Kleinkunst), kaip, pvz., Kristus dienų Senolis, diptikas ii dramblio kaulo, VI a. vidurys, licrlynas, Valstybinis muziejus (su Saulės ir Mėnulio simboliais). 18 Ibid., \\ 88. Kristui Hosios David bažnyčios mozaikoje Salonikuose") [8 il]. Andrė Grabaras buvo paskleidęs mintį, kad pirmuosiuose Kristaus, kaip Dievo, atvaizduose jis buvo vaizduojamas kaip imperatorius, kai tuo tarpu amerikiečių istorikas Thomasas R Mathewsas pabrėžė, kad Kristaus dievystė buvo perteikta veikiau Jupiterio bruožais' 0. Kad ir kaip būtų, Bizantijos imperija ( ) buvo tiesioginis senovinės idėjos apie visuotinę aukščiausiąją valdžią tęsinys nuo Konstantino Didžiojo laikų, pateikiant krikščionišką tos idėjos versiją. 19 F. Bcespflug, op. cit., p. 89. Kitas specifinis Kristaus suverenumo ženklas - teofanijos debesys, kaip Romos Santa Maria Maggiore (po centrinio angelo kojomis Abraomo pasveikinime), Šv. Vitalio bei Šv. Kozmo ir Damijono bazilikose. 20 Thomas F. Mathews, Ihc Clash of Gods, 1993, '

8 IV. KARALIŠKOS IR IMPERATORIŠKOS INSIGNIJOS DIEVO IKONOGRAFIJOJE 1. Apie regalijas apskritai Viduramžių Europos regalijos kyla iš vėlyvosios Romos imperijos papročių bei iš Konstantinopolio dvaro ir galbūt iš senovinių germanų valdovų papročių migracijos laikotarpiu. Bizantijos įtaka vyravo slaviškuose Bulgarijos, Serbijos ir Rusijos dvaruose, tačiau jos būta ir kituose Europos regionuose, ypač Šventojoje Romos imperijoje, Prancūzijoje ir anglosaksų 9. Sv. Martyno Turiečio kanauninkai priešais imperatorių Karolį, miniatiūra, Karolio Plikagalvio Biblija, 846, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, ms. lat. 1, f. 423 The canons of St. Martin of Tours in front of Emperor Charles, miniature, Bible de Charles le Chauve, 846, Bibliotheque nationale de France, ms. lat. 1, f. 423 Imperatorius buvo absoliutus valstybės ir Bažnyčios valdovas (Herrscher), Dievo atstovas žemėje, amžinasis Nugalėtojas ir Triumfuotojas, taikos, teisingumo ir ortodoksijos Saugotojas. Kita vertus, Šventoji Romos imperija neturėjo prasmės valstybės teisės požiūriu, tačiau, remiantis dvejopos valdžios teorija, tarp jos funkcijų buvo ir Bažnyčios apsauga. Priklausomybė nuo popiežiaus privedė prie to, kad šis nuo.konstantino dovanos' ėmė reikalauti imperatoriškų pareigų, kai tuo tarpu sakralus imperijos pobūdis vis labiau nyko nuo ginčo dėl investitūros laikų"". 2i J. Traeger, Kaiser, Kaiserbild", in: LCI, t. 3, 1970, col (474). Šį dvejopą požiūrį į imperatoriaus ir popiežiaus valdžios santykius meistriškai reziumavo J. Pelikan, op. cit., p Anglijoje." 22 Imperatorių ir karalių karūnavimas, ilgai buvęs popiežiaus, patriarcho arba kai kurių arkivyskupų prerogatyva, vykdavo iškilmingų Šv. Mišių arba dieviškosios liturgijos metu ir būdavo palydimas vienų ar keleto patepimo apeigų, naudojant šventąją ampulę", kas pabrėždavo sakralią, nors ir ne sakramentinę stricto sensu 4, jo dimensiją. Per plėšimus ir griovimus patys objektai ne visi išliko, tačiau nemažai informacijos mus pasiekė per ordines - karūnavimo apeigas aprašančius rankraščius (kai kurie iš jų - gausiai išpuošti 22 John A. Goodall, op. cit., p. 78 A. 23 Nors vienu metu (XI-X1I a.) karūnavimas ir buvo laikomas sakramentu, jis toks nėra, kaip, pvz., yra šventinimai. Tai - sakramentalija, t.y. sakralios apeigos, atliekamos tikintis gauti dvasinių vaisių. Ir nors karūnavimo metu karaliui suteikiamos kai kurios kunigiškos savybės - vyskupo žiedą primenančio žiedo įteikimas, Komunija abiem pavidalais - paprastai ją taip priima tik kunigai, paralelė tarp karališkų ir subdiakono, diakono bei kunigo drabužių, - jis lieka pasaulietis. Šios apeigos, išreiškiančios tai, kad naują karalių išrenka Dievas, Biblijoje pasirodo kartu su karaliaus valdžia, ir, viduramžių dvasininkų bei karalių supratimu, Prancūzijos karalystės valdovai tęsia pirmųjų Izraelio karalių - Sauliaus, Dovydo ir Saliamono - istoriją, papasakotą Samuelio ir Karalių knygose. Karūnavimas jiems suteikia karališką tarnystę, kurios modelis - Senojo Testamento karaliai, Viešpaties pateptieji", ir kurios esmė - tokios priedermės, kaip padaryti, kad viešpatautų teisingumas ir taika, ginti Bažnyčią ir gyventi kaip geram krikščioniui, laukiant išganymo amžinybėje. Šį sugretinimą liudija karalių galerijos katedrų portaluose, primenančios tiek Izraelio, tiek Prancūzijos karalius - krikščioniškiausius karalius, nuo Chlodvigo laikų esančius pirmųjų globoje. 20

9 miniatiūromis) 24 ; vėliau, nuo XVI a., - per spausdintinius veikalus, jau nekalbant apie antspaudų, medalių, herbų, monetų ir t. t. teikiamas žinias. Insignijos ir regalijos, kuriose dera kariniai ir religiniai simboliai, reprezentuoja ir karaliaus valdžią, ir tautą. Pirmieji imperatorių, karalių ar kunigaikščių atvaizdai su regalijomis randami Evangelijų knygose bei kituose Karolingų ir Otonų dinastijų atstovų rankraščiuose. Metraščiuose dažnai yra iliustracijų, vaizduojančių soste sėdintį karalių, kartais vainikuojamą Dievo rankos [9 il.] arba vyskupo. Kai kuriuose atvaizduose karalius arba imperatorius vaizduojamas ne sėdintis, o stovintis ir vainikuojamas aukščiau negu jis stovinčio Kristaus [10 il.]. Kristui priskyrus nimbą, visą kūną gaubiančią aureolę, paskui - sostą, atėjo eilė ant jo galvos atsirasti karališkai, vėliau - imperatoriškai karūnai, kol skeptrą ir rutulį (sphaera tnundi, arba Reichsapfel) ištiko, taip sakant, toks pat likimas". 2. Karūna ant Kristaus galvos Karūna neabejotinai yra vienas iš tvariausių suverenumo simbolių, taip pat - seniausias karaliaus valdžios simbolis 25. Ji gali būti laikoma relikvija, kai būna paveldėta iš gerbiamo protėvio, šventa - kai joje yra relikvija 26. Labiausiai viduramžiais paplitusi iš visų Europos karūnų - karūna su lelijos žiedo motyvu. Kitam karūnos tipui, kilusiam iš Bizantijos įtakos, būdinga uždaro lanko kepurėlė su vienu ar keliais skersiniais lankais, virš kurių gali būti rutulys ir/ar kryžius J. le Goff,. Palazzo, J.-Cl. Bonne, M.-N. Colette, LcSacrc royal ä l'epoque de Saint Louis d'aprts le manuscrit latin 1246 de la BnF, Paris, 200t. 25 Nuo III tūkstantmečio pr. Kr. Egipto faraonai būdavo vainikuojami schentu (sen. gr. fx cvr ~ dviguba karūna, vert. past.). Vainikuojami būdavo ir Persijos valdovai - JIĮ monetos patvirtina, kad jie nešiodavo meistriško darbo karūnas. Europos karalių karūnos kilo iš romėnų diademos, kuri buvo apskritas auksinių lauro lapų vainikas su kaspinais. 16 Schramm, Müthcrich, op. cit., p Sią forma XIV a. perėmė bulgarų ir serbų carai. Imperatoriškoji 10. Kristaus vainikuojamas Konstantinas VII Purpurinis, dramblio kaulas, X a. vid., A. Puškino muziejus, Maskva Christ Crowning Constantine VII the Purple-born, ivory, middle of the io,h c, Alexander Pushkin Museum, Moscow 21

10 11. Kristus-Trejybė, miniatiūra, Sv. Etelvoldo Palaiminimų knyga, apie 980, Britų biblioteka, ms. Add , f. 70 Christ-Trinity, miniature, The Benedictional of Saint JEthelwold, circa 980, The British Library, London, ms. Add , f Abatės Utos iš Nydermiunsterio Evangelijų knyga, miniatiūra, XI a. pr., Bavarijos valstybinė biblioteka, ms. Clm f. 3 v, Miunchenas Evangelistary of Uta, Abbess of the Niedermünster, miniature, beginning of the n,h c, Bayerische Staatsbibliothek, ms Clm f. 3 v, Munich TRINITÄS 9^ V-NVSETVERVS CT* Ä. Ч^ЙАШЙ^^Ш * ig: Ш ir Kiek mums žinoma, pirmieji karališką (arba imperatorišką) karūną dėvinčio Kristaus atvaizdai nėra ankstesni kaip iš X amžiaus. Iš X a. yra Šv. Etelvoldo Palaiminimų knygos Kristus-Trejybė" (apie 980) iliustracija, kur Kristus, turintis kryžiaus formos nimbą, laimina dešine ranka ir sėdi apskritoje kūną gaubiančioje aureolėje ant dangaus skliauto, o jam ant galvos - paprasta karališka diadema 28 [11 il.]. Vainikuotas Nukryžiuotasis, šiuo karališkos karūnos ant galvos motyvu iliustruojantis lentelės užrašą lesus Nazarenus Rex Judaeorum - XI-XII a. meno specifika 29. Vienas iš seniausių galėtų būti maždaug 1020 m. Nukryžiavimas" Abatės Utos Evangelijų knygoje 10 [12 il.]. Veronos Šv. Zenono bazilikos bronzinių durų dalis Nuvokiečių karūna, žinoma kaip Karolio Didžiojo karūna (Viena, Schatzkammer), buvo pagaminta Otonui I, o vienintelį lanką pridėjo Otonas III; Karolis IV prie jos pridėjo mitrą su brangakmeniais iš abiejų lankų šonų, kad pabrėžtų šventųjų Romos imperatorių reikalaujamą sakralią valdžią - ši karūna buvo vėlesnių Austrijos ir Rusijos karūnų modelis. Karūnos su lankais buvo pagamintos Bohemijos (pvz., šv. Vaclovui priskiriama karūna, Prahos katedra) ir Lenkijos karaliams. Prancūzijoje iki XVI a. karūna su lankais neprigijo, tačiau vėliau paplito. Daug žemyno karūnų turi keturis lankus, Anglijos - du (išskyrus kai kuriuos Elzbietos I portretus). 28 F. Bcespflug, op. cit., p M.-Chr. Sepiėre knygoje L'Imagc d'un Dieu souffrant (1X'-X' sieclc). Лих origines du crucifix, Paris, Ccrf, 1994, nėra nė vieno vainikuoto Nukryžiuotojo 60-yje teksto iliustracijų ir 26-iose spalvotose įklijose; tą patį galima pastebėti ir J. Landsbcrg knygoje LArt en croix. Lc thitne de la Crucifixion dans l'histoire de l'art, Tournai, nė vieno vainikuoto Nukryžiuotojo. 30 Dr. P. 'Ihoby, Histoirc du crucifix, des origines au concile de Trcnte. Etude iconographique, Nantes, 1959, Nr

11 13. Nuėmimas nuo Kryžiaus, bronzinių durų horeljefas, XI a. pab., Š v. Zenono bazilika, Verona Jesus taken down from the Cross, bronze relief on the doors, the end of the n lh c., Basilica of San Zeno, Veronna 14. Vainikuotas nukryžiuotasis Kristus, knygos viršelis, emalis, Limožas, XIII a. I ketv., Nacionalinis viduramžių muziejus, Kliuni termos, Paryžius Crowned Crucified Jesus, book cover, enamel, Limoges, first quarter of the 13" 1 c, Musėe national du Moyen Age, Thermes de Cluny, Paris ėmimas nuo Kryžiaus" datuojama XI a. pabaiga [13 il.]. Karališka karūna kartais būdavo priskiriama nukryžiuotajam Kristui romaninėje skulptūroje. Vėliau žinoma gana daug tokių pavyzdžių 31, ypač Limuzeno auksakalių dirbiniuose (Limožas, knygos viršelis, XIII a. I ketv.) [14 il.]. Šis brangiųjų metalų pagrindas skatino brangių, brangakmeniais išpuoštų karūnų gamybą. Vainikuoti Nukryžiuotieji išlieka XIII a. 32, kaip liudija maždaug 1290 m. Nukryžiavimas" iš Šv. Trudperto vienuolyno, saugomas Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje [15 il], bet ne ką ilgiau. Jau nuo XIV a. jie tampa išimtimi 33, nors ir vėlesniais amžiais randama pavienių jų pavyzdžių 34. Karališka karūna kartais būna vainikuotas Kristus Maiestas Domini scenose ar bent jau šlovingojo Kristaus atvaizdai. Tai patvirtina keletas Limožo auksakalystės dirbinių. Tačiau įdomu tai, kad karūnos motyvo naudojimas Maiestas tipo atvaizduose (Limožas, knygos viršelis, XIII a. I ketv.) [16 il.] - retas, tarsi būtų bijoma supainioti ar bent jau pernelyg panašiai pavaizduoti paprasto karaliaus šlovę ir teofaniją, paremtą Ezechielio ir šv. Jono Patmo saloje regėjimais. 31 Thoby, Nr. 143,147,148,149,153,154,159,164,168,175 (apsiribojant X-XII a. kryžiais ir krucifiksais); plg. gražųjį San Žan dcz Abes (Saint-Jcan-dcs-Abbcsscs) bažnyčios Nuėmimą nuo Kryžiaus. 32 Thoby, Nr. 227, 228, 229, 230, 232, 256; apie Kliuni muziejaus Limuzeno gamybos kryžių žr. M.-M. Gauthier. 33 Thoby, Nr Thoby, Nr. 289: La Burgonjer (la Iłourgonnićrc) pilies koplyčios Svč. Gelbėtojo skulptūra, Buzijė (liouzilli) komuna. Meno ir Luaros departamentas, XVI a. pirmasis trečdalis. 23

12 15. Nukryžiavimas iš Šv. Trudperto vienuolyno, apie 1290, Ermitažo muziejus, Sankt Peterburgas Crucifixion from St. Trudpert Monastery, circa 1290, Hermitage Museum, St. Peterburg 16. Vainikuotas Maiestas Domini, knygos viršelis, emalis, Limožas, Xlii a. I ketv., Nacionalinis viduramžių muziejus, Kliuni termos, Paryžius Crowned Maiestas Domini, book cover, enamel, Limoges, first quarter of the 13" 1 c, Musėe national du Moyen Age, Thermes de Cluny Paris XIV ir XV a. karališka karūna Dievą vainikuoja kone visose Anglijoje pagamintose alebastro plokštėse 35, o Dievą Tėvą - ir itališkuose altoriaus paveiksluose (pfl/ae),6.~scenose, kuriose trimis vyrais vaizduojama Švč. Trejybė vainikuoja Švč. Mergelę, karūnų būna jau trys - ar tai būtų karališka (angliška alebastro plokštė, Paryžius, Kliuni muziejus 37 ) [17 il], ar imperatoriška karūna (Jorko vitražas, Švč. Trejybės bažnyčia, apie 1470), nebent menininkas mieliau Dievui Tėvui duoda imperatorišką, o Kristui - karališką karūną iš pagarbos vidinei Švč. Trejybės hierarchijai" 38. Kai kuriose trejybinėse vainikavimo scenose menininkams tai taip rūpi, kad Tėvui duodama triguba popiežiaus tiara, Sūnui - imperatoriaus karūna, o Švč. Marijai - paprasta karališka karūna". Imperatoriška karūna su nemažai fleronų, paskui - kilpelių, sueinančių į viršūnės kryžių 40, puošia Dievo 35 F. Boespflug, op. cit., p. 260 (Denverio altoriaus paveikslas), 273 (plokštė iš Nacionalinio viduramžių muziejaus Paryžiuje). 36 Ibid., p F. Bcespflug, op. cit., p. 273, il. 28; Mergelė gauna tokią pačią karūną, kokią nešioja Trejybės Trejetas, - tai pateisina tuos, kurie prikiša (ar diagnozuoja) Kctvcrybės egzistavimą. 38 F. Bcespflug, op. cit., p. 273, il. 27; Marijai ant galvos esanti karūna irgi atrodo esanti imperatoriško tipo; rutulį laiko tik kairėje esantis asmuo; jei tai - Dievas Tėvas, vadinasi, centre sėdi Sūnus, vienintelis dėvintis imperatorišką karūną, tai atrodo keista. 39 Ibid., p Ibid., p. 265, 268,

13 17- Švč. Trejybė vainikuoja Švč. Mergelę, alebastro reljefas, XV a. pr., Nacionalinis viduramžių muziejus, Kliuni termos, Paryžius Holy Trinity crowning Virgin, alabaster relief, beginning of the i5,h c, Musėe national du Moyen Age, Thermes de Cluny, Paris 18. Švč. Trejybės pagarbinimas, detalė: imperatoriaus karūną dėvintis Dievas Tėvas, Albrechtas Dürens, 1511, Meno istorijos muziejus, Viena The Adoration of the Holy Trinity (Landauer Altarpiece), detail: God the Father wearing Emperor crown, Albrecht Dürer, 1511, Kunsthistorisches Museum, Vienn Tėvo galvą Dürerio 1511 m. Švč. Trejybės pagarbinime*' [18 il] - nepaprastai kruopščiai nutapytame paveiksle, kuriame galima įžvelgti karūnų skirtumus. 3. Skeptras Kristaus (arba Dievo Tėvo) rankoje 4 * Po karūnos, tai - svarbiausia ir vienintelė visuotinai vartojama insignija.'" Viduramžių ir modernūs Europos skeptrai paprastai būna kilę iš Romos konsulų dramblio kaulo skeptrų. Bizantijos imperatoriai turi trumpą kryžiumi užsibaigiantį skeptrą, įvestą Konstantino po jo atsivertimo, arba ilgą kryžiumi užsibaigiančią ietį. Karolingų imperatoriai tapomi veikiau su ilgomis, kryžiumi ir apvaliu bumbulu užsibaigian- 41 Ibid., p. 296; žr. taip pat p A.Voretzschv, Stab", in: LCI, t. 4, 1972, col ): seeptrum, baculum - pirmiausia keliautojo įrankis, kuris palaiko ir į kurį galima atsiremti (Pr 32,11; Mk 6, 8; Hbr 11, 21). Visose tautose - pareigų simbolis; magiškos galios lazdelė (žr. Mozės stebuklus); skeptras; abato pastoralas. A) Tipiškos formos: 1) skeptras - aukščiausios valdžios simbolis, priklausantis karūnavimo insignijoms, su bumbulu arba be jo; 2) kryžiumi užsibaigianti lazda; 3) piemens lazda; 4) airiškos lazdos; 5) viduramžių ir vėlesnės lazdos. B) Skeptro nešiotojas. C) Simbolika. 43 Skeptrai paprastai būdavo labai išpuošti (sakalu, ereliais, balandžiu, kryžiumi, pasaulio rutuliu ir t. t.) ir labai skirtingo ilgio - nuo žygio lazdų iki trumpų lazdelių. Jie galėjo simbolizuoti tiek pasaulietinę, tiek religinę valdžią (valdovas kaip globėjas) arba teisingumą (valdovas kaip teisingumo dalytojas). Skeptrai minimi graikų tekstuose (Iliadoje) ir Senajame Testamente (Mozės lazda), o primityviais pavidalais jų būta pas egiptiečius ir hetitus. 25

14 19. Soste sėdintis Lotaras I, miniatiūra, Lotam Evangelijos, Tūro Šv. Martyno bazilika, , Prancūzijos nacionalinė biblioteka, ms. lat. 266, f. 1 v, Paryžius Lothairlin a throne, miniature, Gospel OfLothair, St. Martin of Tours, , Bibliotheque nationale de France, ms. lat. 266, f. 1 v, Paris 20. Keturių imperijos provincijų pagarba imperatoriui Otonui II, miniatiūra, Registrum Gregorii, apie 985, Kondė muziejus, Šantiji Four provinces of the empire pay respect to Emperor Otto II, miniature, Registrum Gregorii, circa 985, musėe Condė, Chantilly 21. Karalius Liudvikas VIII, Toledo Bible moralisėe frontispisas, apie , Morgano biblioteka ir muziejus, ms. 240, f. 8 v, Niujorkas King Louis VIII, frontispiece of Bible moralisėe de Tolede, circa , Picrpont Morgan Library, ms. 240, f. 8 v, New York 26

15 22. Pilypas VI Valua (Prancūzijos Pilypas VI, ), aliejinė tapyba ant drobės, Meri Žozefas Blondelis, XIX a. II ketv., Nacionalinis Versalio ir Trianono rūmų muziejus, Versalis Philip VI ofvalois (Philip VI of France, ), oil on canvas, Merry Joseph Blondel, second quarter of the 19 th c, Musėe national des chateaux de Versailles et de Trianon, Versailles 23. Tapyba ant medžio, detalė: Dievas, laikantis krikštolo skeptrą, tapyba ant medžio, detalė, brolių van Eyckų altorinis paveikslas Avinėlio pagarbinimas, 1432, Šv. Bavono bažnyčia, Gentas God holding the crystal sceptre, part of Adoration of the Mystic Lamb/Ghent Altarpiece, brothers Van Eycks, 1432, painting on wood, St. Bavo Church, Ghent čiomis lazdomis, kaip Lotaro (IX a. vidurys, Paryžius, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, ms. lat. 266, f. 1 v) [19 il] ir Otono III (Kondė muziejus, Šantiji) Evangelijose [20 il.]. Toledo Bible moralisėe frontispise karalius Liudvikas VIII laiko (mažytį) žemės rutulį ir skeptrą [21 il.]. Skeptro vartojimas tęsiasi per amžius, kaip tai liudija Pilypo VI Valua portretas Versalyje [22 il.] 44. Dievas taip pat kartais laiko karališką arba imperatorišką skeptrą, pavyzdžiui, ant Paduvos Skrovenji (Scrovegni) koplyčios triumfo arkos. Brolių van Eykų Gento altoriaus Avinėlio pagarbinimas viršutinėje dalyje Sėdintysis laiko skeptrą iš krištolo [23 il.]. Ticiano paveiksle La Gloria Tėvas ir Sūnus abu turi po skeptrą 45, o kituose paveiksluose, kurių siužetas arba motyvas yra Švč. Trejybė, skeptrą laiko tik Dievas Tėvas 46. Kai kuriose XVI a. pradžios Gento-Briugės mokyklos miniatiūrose (pvz., Mayerio van den Bergho brevijoriuje) Tėvas ir Sūnus kartu laiko vienintelį skeptrą [24 il], panašiai juos matysime laikant ir tik vieną rutulį. 44 Claude Wenzler, Gėnčalogie des wis de France et ėpouscs royales, Reimes, 2010, p F. Ba-spflug, op. cit., p Ibid., p. 333,

16 24- Mayerio van den Bergho Brevijorius, miniatiūra, Gentas, apie 1510, Majerio van den Bergo muziejus, inv. 946, f. 100, Antverpenas Breviary of Mayer van den Bergh, miniature, Ghent, circa 1510, Museum Mayer van den Bergh, inv. 946, f. loo, Antwerpen 4. Rutulys Tai trečioji svarbi regalija. Jis dar vadinamas sfera, Reichsapfel arba regnum". Graikai manė, kad kosmosas yra sferos pavidalo, ir šį suvokimą perėmė romėnai - Viktorijos simbolis ant rutulio tapo visuotinės jų valdžios ženklu. Senovės Bizantijos monetose vaizduojami imperatoriai, laikantys rytulį su kryžiumi. Viduramžių Europoje daug imperatorių ir karalių pavertė rutulį savo suverenumo simboliu, tačiau ne anksčiau kaip XI a. pradžioje: pirmasis valdovas, kuris, nesitenkindamas tuo, kad buvo vaizduojamas su 47 J. A. Goddall, p. 81 B. rutuliu, iš tikrųjų laikė rankoje auksinį rutulį su kryžiumi, yra Henrikas II (t 1024)" 48. Įprastinis jo pavidalas - lanku apjuostas rutulys, kaip matyti jau Karolio Plikagalvio Psalmyne (Paryžius, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, ms. 1152, f. 3 v). Yra išlikę keletas tikrų karaliaus insignijų - rutulių (Vienoje, Budapešte). Rutulys Dievo rankoje, nebent jis būtų mažytis, kaip jau IX a. Biblia Viviana [25 il.], išplinta tik nuo XIII a. (Psalmyno Trejybė 4 '; miniatiūra iš Šv. Dionizo gyvenimo* 0 ; miniatiūra iš Stimulus amoris su, skulptūrinė Trua (Troyes) grupė 52 ). Ikonografiniam Pasaulio Gelbėtojo (Salvator mundi) tipui paprastai būdinga rutulį laikyti kairėje rankoje (išskyrus tuos atvejus, kai dėl ankštų rėmų šis tipas supanašėja su Švč. Veido atvaizdu; plg. 1 il.). Kartais rutulį laiko tik Tėvas, kaip Velaskeso Mergelės vainikavime", kartais - tik Sūnus, kaip Gverčino Švč. Trejybėje 54. Nuo XV a. rutulių atsiranda du (kaip Ticiano La Gloria") ar net trys, pasaulio rutulį laikant kiekvienam Asmeniui, kaip Fukė (Fouquet) 56 ir jo mokinių darbuose, Žano Puajė (Jean Poyet) Henriko VIII Valandų knygoje [26 il.] ir Kreso Mišiolo miniatiūroje, tačiau kai kurie atvaizdų autoriai nori pabrėžti, kad valdžia pasauliui yra viena, nes pasaulis - vienas, ir todėl rutulį dieviškieji Asmenys laiko kartu, dviese 57 (kaip Beri kunigaikščio Mažųjų valandų knygos miniatiūroje arba kitoje maždaug 1500 m. Gento-Briugės mokyklos miniatiūroje) ar net trise 58, kaip kartais ant trijų galvų dedama tik viena ir šiam tikslui pritaikyto dydžio karūna (Matfre Ermengau Meilės brevijorius, Madridas, EI Eskortai) [27 il.]. 48 Pagal P. E. Schramm, Fl. Mütherich, Denkmale der deutschen Könige und Kaiser. Ein Beitrag zur Herrschergeschichte von Karl dem Grossen bis Friedrich II , Munich, p F. Bcespflug, op. cit., p Ibid., p Ibid., p Ibid., p Ibid., p. 335; žr. taip pat p , /Ш.,р.з34-55 IbhL.p.ai. 56 Ibid., p Ibid., p. 244, Ibid., p. 242, 257,

17 25- Maiestas Domini, miniatiūra, Biblia Viviana, apie 846, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, ms. lat. 1, f. 329 v, Paryžius Maiestas Domini, miniature, The Vivian Bible, circa 846, Bibliotheque nationale de France, ms. lat. 1, f. 329 v, Paris 26. Trimis vyrais vaizduojama Švč. Trejybė, miniatiūra, feanas Poyer, Henriko VIII Valandų knyga, apie 1500 Holy Trinity, miniature, Jean Poyer, Hours of Henry VIII, circa Popiežiaus tiara ir imperatoriaus karūna Tokio pavidalo triguba tiara, arba triregnum, kokį jai suteikė popiežius Bonifacas VIII pagal bulės Unam Sanctam teiginius, ant Dievo Tėvo galvos pasirodo dviem paskutiniaisiais XIV a. dešimtmečiais, pavyzdžiui, ant maždaug 1378 m. veidrodžio dėžutės dangtelio, saugomo Luvre [28 il.]. Šios iniciatyvos interpretacija - nevienareikšmė". Kad ir kaip butų, iniciatyva - labai sėkminga, neabejotinai dėl Didžiosios Vakarų schizmos, kuri bus įveikta tik 1417 m. išrinkus popiežių Martyną V. Ant Dievo galvos popiežiaus tiara atsiranda dvejopu pavidalu - nupjauto kūgio pavidalo su paprasta (Pezelinas (Pesellino) 60 ; Kampenas (Campin) 61 ) arba triguba karūna, kaip ant Sėdinčiojo galvos Gento altoriaus Avinėlio garbinimo paveiksle [23 il.] 61. Čia simbolių mainai tarp popiežiaus ir Dievo - labai griežti ir nė kiek neliečiantys karaliaus ir imperatoriaus. Nežinome nė vieno karaliaus ar imperatoriaus atvaizdo, vainikuoto popiežiaus tiara F. Boespflug, Dieu en pape. Une singularitč de l'art religienx de la fin du Moycn Age", in: Revue Mabillon (11. s.), t. 2 (= t. 63), p F. Bcespflug, Dieu ct scs images, p Ibid., p. 263, Ibid., p , 297,299, Vis dėlto reikia atsižvelgti į W. Scheller, Corona triplex und 29

18 ID mi cdуты nom pc&r. ttói cela anazi mmtati ^ cuci LiuTftJiülf miiinip ^fafiibftmmititutat? ^Ufoid^tCiiiiptuiiie Я on tmattcnauiunctt tomf eumuctucuwiiu nonco АЩреххщ QUCliK nrf в i&f Uf.m.Con aunu fauti ČtCttofctfMiicgutu 27. Matfre Ermengaud, Afe;7ės brevijorius, miniatiūra, El Eskorial, Madridas Matfre d'ermengaud, Breviary of Love, miniature, El Escorial, Madrid 30

19 V. SIMBOLINIŲ MAINŲ TARP KARALIŠKŲ IR DIEVIŠKŲ INSIGNIJŲ RIBOS i. Išskirtinai karaliaus insignijos Kai kurios karališkos valdžios insignijos tik labai retai būdavo priskiriamos Dievui. Tai ypač galioja kariniams simboliams. Vis dėlto paminėtinos kelios išimtys. Štutgarto Psalmyne 64 Kristui Atpirkėjui priskiriami didšalmis ir grandininiai marškiniai - ten Kristus su šalmu, pasak 90-os psalmės, perskrodžia liūtuką ir slibiną. Utrechto Psalmyne pasitaiko, kad nekaltųjų gynėjas Dievas iš dangaus švytruoja lanku ir strėlėmis arba ietimi; tas pats pasitaiko ir daug vėliau, viduramžių pabaigoje, ikonografiniame Dvigubo užtarimo tipe, kur kartais Dievas, kaip jupiteriškos išvaizdos teisingumo gynėjas, mosuoja ietimi ir strėlėmis, pavyzdžiui, 1516 m. Heinricho Vogtherro Vyresniojo graviūroje 65 [29 il.] ir Cranacho ant medžio tapytame paveiksle 66. Tiesa, šie ginklai nėra karališkos insignijos tiesiogine to žodžio prasme. 28. Liudviko I Anžu veidrodžio dėžutės dangtelis, iki 1379, Luvro muziejus, Paryžius Lid of the mirror box of Louis I, Duke of Anjou, before 1379, Louvre, Paris 29. Heinrichas Vogtherras Vyresnysis, raižinys, Leipcigas, 1516, Volfenbiutelis, Hercogo Augusto biblioteka Heinrich Vogtherr the Elder, etching, Leipzig, 1516, Herzog August Bibliothek, Wolfenbüttel Savaime aišku, kad švytuojamas arba prie šono nešiojamas kalavijas 67, kaip kovos arba iškilmių ginklas 68, nė kiek nepritinka Dievui, nors apaštalas Paulius ir palygino Dievo žodį su dviašmeniu kalaviju (iš čia ir kilo jo atributas - kalavijas). Kai kalavijas simbolizuoja teisingumą, jei Karolis Didysis laiko iškėlęs didžiulį trircgnum. Überlegungen zu Kaiser- und Papstkronen in der bildenden Kunst des späten Mittelalters", in: Münchener Jahrbuch der bildenden Künste, 53,2002, p F. Boespflug et al., Le Christ dans l'art, Paris, 2000, p Švč. Mergelės gyvenimo scenų serijoje. Deutsch Mariai, Leipzig, 1516, f. 191; žr. F. Müller, Heinrich Vogtherr VAncien. Un artiste entre Renaissance et Rćformc, Wiesbaden, Wolfenbütteicr Forschungen", Bd. 72,1997, cat. Nr F. Bcespflug, La Double Intercession en procės. De quelques elfcts iconographiques de la thėologie de Luther", dans F. Müller (ed.), in: Art, religion et socićtć dans lespace germanique au XVIe siede (colloque de Strasbourg, mai 1993), Strasbourg, Presses Universilaircs de Strasbourg, 1997, p Žr. paroda Kalavijus. Vartosena, mitai ir simboliai, Kliuni muziejus - Nacionalinis viduramžii) muziejus, Paryžius (veikė ) 68 John A. Goodall, op. cit., p

20 30. Dievas Tėvas su teisingumo kalaviju, miniatiūra, Rohano valandos, apie 1420, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, ms. lat. 9471, f. 159, Paryžius God the Father holding the Sword of Justice, miniature, Rohan Hours, circa 1420, Bibliotheque de France, ms. lat. 9471, f. 159, Paris 31. Malonės sostas (Dievas Tėvas vilki apsiaustu su šermuonėlio kailio pamušalu), Romai skirta Valandų knyga, XV a., Dižono miesto biblioteka, ms. 2245, f. 78 v Throne of Grace (God the Father wearing a cloak with ermine lining), Book of Hours (Use of Rome), XV a., Dijon, Bibliotheque municipale, ms. 2245, f. 78 v kalaviją (paveikslas Paryžiaus Teisingumo rūmuose) 69, tai Dievas Tėvas irgi jį laiko Rohano valandų miniatiūroje, f. 159 [30 il.], apie 1420 m. 7 (jis dėvi ir karališką karūną - tarsi miniatiūrų meistras būtų nujautęs, kad šiedvi insignijos papildo viena kitą), arba minėtoje Heinricho Vogtherro Vyresniojo graviūroje [29 il.]. Tačiau paprastai teisingumą simbolizuojantį kalaviją laiko Dievo pašonėje esantis angelas. Taip pat panašu, kad kartais karalių valstybiniuose portretuose" pasirodanti teisingumo ranka" (Žano Perealio (Jean Perreal) Karolis V; mirusio Karolio VI skulptūra 71 ) niekada nepasirodo Dievo ikonografijoje. Kiti karaliaus valdžios atributai beveik niekada" nebuvo priskirti krikščioniškojo tikėjimo Dievui, pavyzdžiui, apsiaustas su šermuonėlio kailio pamušalu 72, nors tai reikia teigti su išlygomis, nes pastebėjome ke- 69 Claude Wenzlcr, op. cit., p F. Bcespflug, Dieu et ses images, p Claude Wenzlcr, op. cit., p Apie karalių dėvimą šermuonėlių kailį, žr. Claude Wenzlcr, op. cit., knygos viršelį; F. Ha-spflug, Dieu et ses images, p

21 32. Malonės sostas, miniatiūra, Šventosios Dvasios ordino įstatai, Kristoforas Orimina, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, ms. fr. 4274, f. 2 v, Paryžius Шопе of Grace, miniature, Sfiifutis of Order of Holy Spirit, Cristoforo Oriinina, Hibliothcquc nationale ile Prance, ms. fr..1274, f. 2 v, Paris 33

22 krikščionių Dievas niekada nesėdi sukryžiuotomis kojomis (tai dažnai reiškia blogą valdymą); jis niekada nepagerbiamas raitelio statula (šiuo atveju toks pagarbos reiškimo būdas nepridera), nors Apreiškimo Jonui Kristus kartais vaizduojamas raitas; savaime aišku, kad Dievas nepasirodo su karūnavimo apdaru, taip pat (apgailestaujame turėdami tai sakyti) Dievas Tėvas niekada nesėdi nuogas iki juosmens, basas, apnuogintomis kojomis 75 ir Išskirtinai Dievo insignijos 33- Svč. Trejybės šlovė, aliejinė tapyba ant drobės, Theodore'as van Tuldenas, 1647, Dailės muziejus, Grenoblis Holy Trinity in Glory, oil on canvas, Theodor van Tulden, 1647, musėe des Beaux-Arts, Grenoble letą išimčių 73 [31 il]. Kita vertus, lelijos žiedo motyvas buvo panaudotas kaip fonas Švč. Trejybės - Malonės sosto miniatiūrai, Kristoforo Oriminos nutapytoje Šventosios Dvasios ordino įsteigimo rankraštyje, nes šį ordiną įsteigė su Prancūzijos karališkąja šeima giminystės ryšiais susiję Anžu didikai 74 : valdovas ir valdovė dėvi dailias karūnas, o Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus - vienplaukiai [32 il.]. Galiausiai mums atrodo naudinga atkreipti dėmesį į keletą, kad ir nuvalkiotų, dalykų: mene vaizduojamas 73 Miniatiūra, Romai skirta Valandų knyga, XV a. (po 1457); Dižonas, Miesto biblioteka, ms ( 78 v : Y- Załuska, Manuscrits enluminćs de Dijon, Paris, 1991, kat. Nr F. Ba-spflug, Dieu et ses images, p Jų yra dar daugiau negu išskirtinai karaliaus insignijų. Jų priskaičiuojame dešimtį. Tarp išskirtinių dieviškumo (ir angeliškumo) žymių, niekada neperkeltų į karaliaus arba imperatoriaus atvaizdus, paminėkime: a) nimbą su kryžiumi, b) visą kūną gaubiančią aureolę (su anksčiau paminėta išimtimi), c) įvairius dangiškos sėdėsenos pavidalus, t. y. sėdėjimą kitur negu soste ar ant suolo: ant pasaulio rutulio, kaip Biblia Viviana Sėdintysis 76 [25 il.], arba ant vaivorykštės, kaip Kristus šlovėje Hosios David bažnyčios mozaikoje Salonikuose [8 il.], arba ant dangaus skliauto, arba ant cherubinų 77, arba sėdėseną ar stovėseną tarp dviejų serafimų 78 arba tarp dviejų angelų, paremtą Izaijo knygos 6-ojo skyriaus regėjimu; ar dar įrėminimą tarp keturių būtybių, kaip Biblia Viviana, apie 845 m. 7 ' [25 il.], arba marmuriniame Tulūzos Šv. Saturnino bazilikos XI a. pabaigos bareljefe 80 ; kitame tapybinės erdvės tipe d) sklendimą padange' 1 (kuris, tiesa, niekaip tiesiogiai nebesusijęs su karališkos Dievo valdžios tema, kaip ir sėdėjimas ant cherubinų). Taip pat tik Dievui yra skirti ir šie motyvai: 75 Ibid., p F. Boespflug et al Le Christ dans l'art, p Cherubinai arba pulti kaip sostas, pagal psalmės eilute: Kerubų soste jis sėdi": žr. Pczclino Malonės sostų, apie ; F. Boespflug, Dieu et ses images, p F. Ba-spflug et al., Le Christ dans l'art, p F. Bcespflug. Dieu et ses images, p Ibid., p Ibid., p

23 34- Karalius Šv. Liudvikas, aliejinė tapyba ant drobės, Teisingumo rūmai, Paryiius King St. Louis, oil on canvas, Palais de Justice, Paris e) Pasaulio rutulys po kojomis. Pavyzdys - Jono Matiečio, kūrusio m., ant medžio tapytas paveikslas iš Gdansko dirbtuvių, kadaise buvęs šio miesto Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bazilikos altoriaus paveikslo dalimi, o dabar dingęs (per Antrąjį pasaulinį karą? arba saugomas Varšuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių meno galerijoje?) 81. Šis paveikslas turi dvynį", kuriame Tėvas, vis dar dėvintis imperatorišką karūną su kilpelėmis, žvelgia j savo Sūnų, o ne į žiūrovą 8 '. Grenoblio x 161 cm; W. Drost, Danzigcr Malerei vom Mittclaltcr bis гит Ende der Barock, Berlin/Leipzig, 1938, p, 41-42; Т. Dobrzeniecki, Л Gdansk Panel of the Pitić-de-Nostre-Seigneur: Notes on the Iconography", Bulletin tin Must'c National de Varsovic, X, 1969/2-3, p (p. 29 ir il. 7, p. 37); kitos nuorodos - mano ranki) darbo kartotekoje ( Švč. Trejybė" datuojama apie 1435 m"). 83 2r. taip pat I Ingo van der Goes vargom] papuošima, ; Iv Bivspllug, Dieu et ses images, p. 266; plg m. Karnavale muziejaus paveiksi.}; ibid., p muziejuje saugomame Theodoreb van Tuldeno paveiksle [33 il.] ir Tėvas, ir Sūnus koja remiasi į rutulį (Tėvas laiko skeptrą ir vilki apsiaustą su sege, Sūnus laiko ilgą kryžiumi užsibaigiančią ietį). Tačiau šis motyvas kartais (retai) būdavo priskiriamas ir karaliams, f) Sostas-altorius. Viduramžių ikonografijos Dievui priskirtas sostas kartais būdavo altorius. Tokiu atveju galima kalbėti apie sostą-altorių. Tai - dieviškųjų Asmenų prerogatyva. Pavyzdžiui, Meilės brevijoriaus [27 il.] trim vyrais vaizduojama Švč. Trejybė pristato Tris ant sosto-altoriaus sėdinčius Asmenis. Toks sėdimasis baldas gali nustebinti, juk niekam neateitų į galvą, nebent provokuojant, atsisėsti ant altoriaus, tačiau jis labai giliai įsišaknijęs įsitikinime, kad liturgijos ir ypač Šv. Mišių metu Dievas nužengta ir tampa čia-esantis ant altoriaus. Daugelyje Malonės sosto tipo atvaizdų iš tikrųjų Dievas 35

24 įkurdinamas ant altoriaus. Taip yra ir Beri kunigaikščio Gražiausių valandų knygos miniatiū- ~ roje, vaizduojančioje priešais Švč. Trejybę klūpantį kunigaikštį - nukryžiuotą Sūnų laikantis Tėvas sėdi ant altoriaus. g) Laiminimo gestas, kaip Šv. Etelvoldo Palaiminimų knygos miniatiūroje [11 il.]. Mums žinoma viena išimtis - šv. Liudviko atvaizdas Paryžiaus teisingumo rūmuose 84 [34 il.]. h) Užverstos ir atverstos Gyvenimo knygos laikymas. Pavyzdys - Paryžiuje, Luvro muziejuje, saugomas Arbavilio triptikas, X a. (knyga užversta). 85 Kitas pavyzdys - Taiulio (Taūll) šv. Klemenso bažnyčios apsidės freska Katalonijoje, apie 1125 m. 86 [35 il] (atvertoje į tikinčiuosius atgręžtoje knygoje parašyta: Ego sum lux mundi). Šis atributas dažnai jungiamas su ankstesniuoju, t. y. laiminimo gestu - taip yra daugelyje Visavaldžio atvaizdų, pavyzdžiui, Kipro Laguderos kupole 87. PABAIGA: IŠSKIRTINĖ IR PASIDALYTA KARALIAUS VALDŽIA Ištisus amžius vaizduojant krikščionių Dievą skolintasi iš (Romos) imperatoriaus atvaizdo, vėliau - iš karaliaus (tiksliau - karalių, dažniausiai - praeities) atvaizdų kai kurių valdžios, galios, suverenumo, sakralumo, šlovės insignijų. Kita vertus, valdovai pasiskolino keletą bruožų iš tapytų ar skulptūrinių dievybės atvaizdų - bent jau kol tie skoliniai neatrodė esą šventvagiškas pasisavinimas. Taip, be abejo, yra dėl senovinio suvokimo, kad įvairios aukščiausios valdžios figūros dalijasi tuo pačiu sakralumu Claude Wenzler, op. cit., p F. Bcespflug et al., Le Christ dans l'art, p Ibid., p Ibid., p Stinga laiko detaliai priminti vienam svarbiam iškelto klausimo aspektui -1, y., kad jau senovės Egipte nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos faraonas buvo laikomas dievybės locum tcncns. 35. Maiestas Domini, apsidės mozaika, apie 1125, Taiulio šv. Klemenso bažnyčia, Kataloniįa Maiestas Domini, apse mosaic, circa 1125, St. Clement of Tahull Church, Catalonia Neabejotina, kad karališkos Kristaus valdžios idėja buvo tas bendras ideologinis deguonis, kurio įkvėpė visoje Europoje pasklidusi krikščionybės įtakota kultūra ir kuriuo ji davė kvėpuoti prieš mus buvusioms kartoms - nors reikėjo sulaukti 1925 m. (Pijaus XI enciklikos Quasprimas), kol Roma įrašė Kristaus Karaliaus šventę į visuotinės Bažnyčios liturginį kalendorių. Apskritai paėmus, karalių ir Kristaus Karaliaus ikonografijos palyginimas leidžia konstatuoti du dalykus, galinčius laikinai pakeisti šios tyrimo pradžios išvadas. Pirmiausia, aišku tai, kad buvo nustatytos ir gerbiamos ribos, palaikiusios lengvai pastebimą skirtumą tarp karališkos ar imperatoriškos ikonografijos ir Kristaus ar dieviškos ikonografijos net ir tada, kai intensyvėjo insignijų mainai. Buvo užkirstas kelias pernelyg didelio panašumo keliamam pavojui. Dėl to, kad Bizantijoje imperatorius buvo suvokiamas kaip Dievo vietininkas arba, veikiau, kaip Kristaus atstovas (Statthalter Christi), Kristaus atvaizdas nebuvo imperializuotas", kaip teigė Jorgas Traegeris. Tiesa, Otono III Evangelijų knygoje Kristų primenantis imperatorius 36

25 sėdi visą kūną gaubiančioje aureolėje 89 [35 il.]. Tačiau tai - išimtis, ir mums atrodo sunku pritarti šiam tyrinėtojui, kai jis kalba apie Maiestas Domini atvaizdo ir imperatoriaus atvaizdo persipynimą (Durchdringung). Priešingai, mums atrodo, kad abidvi ikonografijos, užuot susimaišiusios ir sudrumstusios viena kitą, galėjo dosniai mainytis motyvais būtent todėl, kad būta ribų, kurios nebuvo peržengtos. Palyginus karaliaus ir Dievo nešiojamas karališkas insignijas, peršasi dar viena, retai kada pabrėžiama, išvada. Išskyrus išimtis 90, nei karalius, nei imperatorius nesidalija regalijomis su savo sosto įpėdiniu arba žmona. Žemiškasis monarchas vienintelis rankoje turi skeptrą ir rutulį, o ant galvos - karūną, nors pasitaiko, kad valstybiniuose portretuose jis vaizduojamas su greta jo esančiu sūnumi arba su šalia jo sėdinčia žmona - sostas ir dar galbūt baldakimas yra vienintelė insignija, kuria galima nedviprasmiškai dalytis. Užtat religinio Vakarų meno istorijoje, pabrėžiant Dievo Trivienybę, rodyti Švč. Trejybės atvaizdai, kuriuose dalijamasi viskuo - ne tik sostu ir baldakimu, visą kūną gaubiančia aureole ir suoleliu po kojomis, bet ir rutuliu, skeptru, karūna, menininkams, norintiems išreikšti šias dalybas, dvejojant tarp to, kad visi Trys dalytųsi ta pačia karūna ar tuo pačiu rutuliu, ar ta pačia knyga, - tai juos privertė padidinti atitinkamų insignijų apimtį, ir tarp insignijų padauginimo (trys rutuliai, trys skeptrai, trys karūnos, trys tiaros) šis neryžtingumas regalijų atžvilgiu tiksliai atspindėjo pačios teologijos svyravimą, ar dera labiau pabrėžti Asmenų Trejybę ar Dievybės vienybę... Gauta Iš prancūzų k. vertė Aistė Adomėnaitė 89 Yra ir keturios būtybės, tačiau ji buvimą čia pateisina Dcxlcra Dci, o ne imperatoriaus artumas. 90 Turime galvoje Karolio V ir Žanos Hurbonės statulas (tarp 1365 ir 1380 m., Paryžius, Luvro muziejus), kur karalienė irgi karūnuota, laiko skeptrą ir knygą; žr. J. Wirth, Vintage ä la Jin du Mayen Age, Paris, 2011, p. 75. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Bak J. M., Holy Lance, Holy Crown, Holy Dexter: Sanctity of Insignia in Medieval East Central Europe", dans G. G. Litavrin (ėd.), Anfologion: vlast', obshchestvo, kultura v slavianskom mire v średnie veka к yo-letiiu Borisa Nikolaevicha Florii, Moscou (Slaviane i ikh sosedi; vol. 12), 2008, p Bende Livia, Lörinczy G. (ėds), Koronäk, koronäzäsi jelvėnyek. Crowns, coronation insigna, Ópusztaszer: Ópusztaszeri Nemzeti Tortėneti Emlėkpark Kht., Bloch Marc, Les Rois thaumaturges, etude sur le caractire surnaturel attribuć la puissance royale, particulitrement en France et en Angleterre. Strasbourg et Paris, librairie Istra, Bcespflug Francois, Dieu en pape. Une singularite de lart religieux de la fin du Moyen Age", in: Revue Mabillon (n.s.), t. 2 (= t. 63), 1991, p Bcespflug Francois, Dieu et ses images. Une histoire de VĖternel dans lart, Paris, 2008, Bcespflug Francois, La Double Intercession en procės. De quelques effets iconographiques de la thėologie de Luther", dans F. Muller (ėd.), Art, religion et sociėtė dans Vespace germanique au xvi' siede (colloque de Strasbourg, mai 1993), Strasbourg: Presses Universitaires de Strasbourg, 1997, p Bcespflug Francois et al., Le Christ dans lart, Paris, Boucheron P. Les Deux Corps du roi d'ernst Kantorowicz", in: VHistoire, n /2006. Dobrzeniecki T. A Gdansk Panel of the Pitiė-de-Nostre-Seigneur: Notes on the Iconography", in: Bulletin du Musie National de Varsovie, X, 1969/2-3, p Drost W., Danziger Malerei vom Mittelalter bis zum Ende der Barock, Berlin, Leipzig, Gaulme Francois, La royautė sacrėe et sa christianisation: reflexion sur le lien du politique et du religieux", in: Histoire, ćconomie et sociėtė, 1996,15/4, p Goff Le Jacques, Palazzo Eric, Bonne Jean-Claude, Colette Marie-Noel, Le Sacre royal ä Vepoque de Saint Louis: D'apres le manuscrit latin 1246 de la BNF, Paris, Goodall, John A. Regalia", in: History of Art, Kantorowicz, Ernst, 7?ic King's Two Bodies: a study in mediaeval political theology, Princeton, 1957; tr. fr. Les deux corps du roi. Essai sur la thėologie politique au Moyen Äge, Paris, Landsberg de Jacques. VArt en croix. Le theme de la Crucifixion dans Thistoire de l'art, Tournai: La Renaissance du livre editions, Ledcrcq J Vidie de royautė du Christ au Mayen Age (Unam Sanctam, 32), Paris: Ed. du Cerf, Litavrin G. G. lnsignia of Rulcrchip in Medieval East-Central Europe", dans В. N. Floriia, (ėd.), Rcprezentatsiia verkhovnoi vlasti v srednevekovom obshcheslve (Tscntralnaia, Vostochnaia i Iugo-Vostochnaia Evropa): Tezisi XXII konferentsiia pamiati V. D. Koroliuka. Moscou, 2004, p Mathews F. Thomas, Ihc Clash of Gods: a Rcinterprctatioti of Early Christian Art. Princeton, N.J.: Princeton University Press,