Petras Bielskis Klaipėdos universitetas APIE DABARTĮ IR ISTORINĘ SĄMONĘ RES HUMANITARIAE VIII ISSN

Transcription

1 RES HUMANITARIAE VIII ISSN humanitarinių mokslų (menotyra) daktaras, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros profesorius. Moksliniai interesai: liaudies teatras, ir mokyklinis teatras. Adresas: Danės g. 9 23, LT Klaipėda. Tel ~ El. paštas: bielskis.petras@gmail.com. PhD in the Humanities (Art Theory), Professor of the Department of Literature, Faculty of the Humanities, Klaipėda University. Research interests: amateur and school theatre. Address: Danės g. 9 23, LT Klaipėda. Phone: +370 ~ bielskis.petras@gmail.com. Klaipėdos universitetas APIE DABARTĮ IR ISTORINĘ SĄMONĘ Anotacija Žmogaus (ypač to, kuris savo darbais formuoja visuomeninę sąmonę) istorijos suvokimas, atsakomybės ir pilietiškumo jausmas yra vienas svarbiausių kultūros raidos klausimų. Kad galėtų liudyti istoriją, asmuo privalo turėti gyvą. Dabar vis labiau ryškėja voliuntarizmo apraiškos, kai subjektyvi nuomonė pateikiama kaip visuotinai priimtas faktas ar neginčijama tiesa. Lietuvių liaudies teatras, visais laikais egzistavęs ir plėtojęsis kaip savaime suvokiamas reiškinys, mokslinėje plotmėje ir informaciniuose leidiniuose staiga imamas neigti. Šiame straipsnyje bandoma atsekti to vyksmo priežastis ir argumentuotai paneigti kultūros faktų neatitinkančius teiginius. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: tradicija, liaudies teatras, klojiminė kultūra, esminė V. Maknio paklaida, istorinė sąmonė, brandi asmenybė, mokslinė etika. Abstract The conception of history, high feelings of responsibility and public spirit of every human being, and especially of the one shaping public senses, has been and remains one of the most important cultural development postulates. A person, able to wittness history, must have a living historical consciousness. At the present day we encounter with sharp manifestations of voluntarism when the subjective opinion is presented as an universally accepted fact or oracle. Lithuanian folk theater has always existed and developed as a natural phenomenon, now it is refuted within the scientific context and information publications. This article attempts to trace the reasons of this process and to refute propositions that do not comply with cultural actualities. KEY WORDS: tradition, folk theatre, barn culture, the essential V. Maknys error, historical consciousness, mature personality, scientific ethics.

2 8 Įvadas Jei egzistuoja tauta, bendra kalba, žemė, bendra žmonių istorija, turi būti ir formos, kuriomis tauta išreiškia savo likimą. Liaudies menas visame pasaulyje yra testamentinė vertybė, nusakanti kiekvienos tautos kultūros gyvybingumą, pasaulio suvokimo autentiškumą. Liaudies teatras viena masiškiausių ir gyvybingiausių kūrybinių raiškos formų. Dar visai neseniai, vos prieš šimtą metų, liaudies vaidinimas Lietuvoje buvo savaime suprantamas politinio ir kultūrinio žmonių bendravimo būdas. Turima omenyje ne institucija ar statinys, bet kultūrinis procesas, vyksmas, dvasios pasireiškimo priemonė. Šis reiškinys ne tik išliko gyvas ir funkcionalus per visas okupacijas, bet ir plėtojosi įvairiomis atmainomis, įtraukė daugybę žmonių. Ir tik pastaraisiais laikais, po dvidešimties Lietuvos atgimimo metų, pasirodė straipsnių, kvestionuojančių apskritai buvus tokį teatrą. Tyr imo objektas lyginami kultūrologiniai ir informaciniai straipsniai, neigiantys arba teigiantys objektyvų lietuvių liaudies teatro egzistavimą. Straipsnio tikslas atskleisti gilumines priežastis, nulėmusias akcijas prieš istorines ir etnines tradicijas turintį dvasinės kultūros paveldą lietuvių liaudies teatrą, kuris yra nepaneigiama dabarties savastis ir vertybė. Tradicija arba atmintis Į liaudies teatrą būtina žvelgti kaip į kultūros tradiciją ir paveldą. Mūsų filosofijos klasikas Antanas Maceina rašo: Tradicija niekada nėra atgyvena, kadangi ji yra tautos kūrybiškumo išraiška <...>, tradicijai priklauso visa, ką tauta yra sukūrusi amžių eigoje <...>, tradicija yra kultūros lytyse įsikūnijusi tautos patirtis (Maceina 2000, 386) 1. Tačiau šį kartą kalbėsime ne apie pačią tradiciją, bet apie jos vertinimą ir vertintojo asmenybės įtaką. Vertinimas priklauso nuo laisvo žmogaus pasirinkimo, nuo to, kas jam atrodo vertinga, kokius idealus jis gina ir saugo. Čia iškyla aktualus istorinės sąmonės klausimas. Jeigu tautos praeities buvojimas tautos dabartyje esti pergyvenamas sąmoningai, tuomet kalbame apie žmogaus <...>. Kitaip tariant, kad asmuo turėtų istoriją, reikia, kad jis turėtų 1 Maceina A. Asmuo ir istorija. Raštai, t. 6. Vilnius: Mintis, 2000, 386.

3 (Maceina 2000, 377). Pasaulinio teatro istorijos žinovas negali lygintis su japonu, išgyvenusiu kabukio teatro likimą, arba graiku, savo genetinėje atmintyje saugančiu dionisijas, nes jų istorinė sąmonė yra skirtinga. Istorinę asmenybės sąmonę sudaro tautinės praeities pergyvenimas kaip mano praeities (Maceina 2000, 378). Svetimoje kultūroje užaugęs žmogus lyg istorinis klajoklis: jis nežino, kur yra jo namai, kas jo giminė. Kai būtina apsispręsti ir paliudyti su tautų likimais susijusius dalykus, kai įvykius, faktus reikia ne tik aprašyti, bet ir interpretuoti, istorinė asmenybės sąmonė padiktuoja ne tik atskirybių sumą, bet ir vieningą visumą. Žmogus privalo būti atsakingas už tautos kultūros istorijos aiškinimą. Liaudies teatro suvokimas glūdi lietuvių kraujyje. Mes ilgą laiką neturėjome spaudos ir valstybės (buvo uždrausta, atimta), bet turėjome vaidinimus, ir tai išliko mūsų istorinėje sąmonėje. Vargas tam, kas šio suvokimo neišgyveno ir nepaveldėjo su motinos pienu. Įgimtas istorinės sąmonės neįgalumas yra ir šio kultūrinio konflikto priežastis. 9 Esminis klausimas Teigiama, kad lietuviai neturi liaudies teatro (tikriausiai būtume vienintelė tauta pasaulyje). Ir tai sakoma rimtai, net bandoma argumentuoti. Ši antilietuviška teatro ideologija paskelbta prieš keletą metų Menotyros žurnale, bandant sumenkinti teatro istorijos patriarcho ir teatrologo Vytauto Maknio viso gyvenimo darbus (Aleksaitė 2003, 3 6) 2. Makabriškiausia, kad straipsnis publikuotas netrukus po jo mirties, dar tais pačiais metais. Kertama iš peties gana šiurkščiai: didžiausias V. Maknio istorijos anachronizmas ; ką turi bendra su lietuvių teatru ; būta kuriozų ir melo ; siekis parodyti, jog ir mūsų teatro istorijoje buvo liaudies teatras, iš esmės lieka tik vietiniu patriotizmu (Aleksaitė 2003, 6). Taip vienu atokvėpiu suabejojama mūsų visų teise į kultūros tradiciją, kuri, pasak A. Maceinos, yra tautos atmintis. Kad skaitytojas neužsimirštų, nuosprendis tekste pabrėžtinai pakartojamas: Esminis klausimas, kuris šiandien iškyla mūsų teatrologijai ar iš tikrųjų mes turėjome Liaudies teatrą?, Esminė 2 Aleksaitė I. Lietuvių teatro istorija šiandien. Kai kurios metodologinės problemos. Menotyra 4, 2003, 3 6.

4 10 teatro istoriko (t. y. Vytauto Maknio P. B.) paklaida yra Liaudies teatro išskyrimas ar įvardijimas (Aleksaitė 2003, 4). Straipsnyje vartojama žeminamoji leksika: Lietuviškieji vakarai, gimę XIX a. pabaigoje, socialiniu požiūriu labiausiai atsilikusioje kultūrinėje, socialinėje ir ekonominėje erdvėje kaimo (ne miesto!) vietovėse; primityviuose nemokšiškuose mėgėjų vaidinimuose (Aleksaitė 2003, 5). Neigiamai įvardijami visi anksčiau nagrinėti kultūros paveldo klausimai. Ir tai nėra paprastas straipsnis. Tai pareiškimas ir iššūkis, veiklos programa, kuri jau stropiai vykdoma. V. Maknio darbų kritika, matyt, tik pretekstas. Pagrindinis tikslas paneigti, sulyginti su žeme lietuvių liaudies teatro sampratą ir kultūros faktus. Neturėdami liaudies teatro orientyrų, nebegalime suvokti, kur ir kokio lygio dabar yra mūsų profesinis teatras. Filosofas A. Maceina dar 1977 m. numatė ir perspėjo, kad tradicija gali būti sunaikinta iš viršaus (Maceina 2000, 368). Sunaikinus tradiciją, iš dabarties akimirkų neįmanoma sudėlioti jokios prasmingesnės ateities (Maceina 2000, 379). Tuos perspėjimus būtina įsiminti ir įsisąmoninti. Jei neišsaugosime praeities dabartyje, nebeįmanoma bus sukurti jokios prasmingesnės ateities. Griovimo technologijos Kokią liaudies teatro sampratą mums siūlo I. Aleksaitė? Tai turi būti pastovus kaimo žmonių (valstiečių) kolektyvas, spontaniškai gimęs, kuris eidamas iš vieno kaimo į kitą rodo vaizdelius, užfiksuotus tautosakininkų ir etnografų; < > vaidinimų rodymas jiems yra pagrindinis užsiėmimas (profesija), savamoksliai entuziastai, linksmina žmones pašmaikštaudami, pašposaudami, daug iš ko pasityčiodami (Aleksaitė 2003, 4, 5). Autorė teigia, kad nieko panašaus nėra lietuvių teatro istorijoje. Neturime tokių kolektyvų, tokių liaudiškų vaidybinių struktūrų ar organizacijų (Aleksaitė 2003, 4). Tik giliose tarybinėse prietemose vyravo galvosena, kad būtinai turi būti kolektyvas ir kolūkio pirmininkas. Liaudies teatras nėra organizacija ir net ne struktūra. Lietuvoje liaudies teatras ir ne ideologinis darinys. Tai pasaulėjauta ir žmogaus kūrybingumo apraiška. Gražius, ypatingos konstrukcijos namus statė ne Statybininkų trestas, bet grožį ir žmogaus bei gamtos vienovę jaučiantis dailidė arba liaudies meistras. Nebuvo gastroliuojančių chorų, chorvedžių, bet kas vasarą pievų galulaukėse

5 per kelis kaimus girdėjosi daugiabalsis šienpjovių raliavimas, žemaitiškų kalnų giedojimas žiemos vakarais, sukilėlių ir partizanų giesmės todėl iki šiol gyva ir dainuojanti Lietuva. Valstybinių liaudies šokių ansamblių su meno vadovais ir direktoriais dar niekas nebuvo regėjęs, bet buvo ir išliko kūno judesiu išreikšti vaizdai arba liaudies choreografija. Vadinasi, šaudoma tuščiais užtaisais. Autorė priekaištauja V. Makniui, kad jis nepagrįstai suteikia vaizdelių atlikėjams savybių, kurių jie negalėjo turėti (vaidybinio meistriškumo, improvizacinių sugebėjimų, greitos orientacijos, sąmojingumo) (Aleksaitė 2003, 5). Tačiau visa liaudies kūryba yra pagrįsta būtent šiais įgimtais žmogaus gebėjimais. Kitas dalykas, jei V. Maknys būtų pabrėžęs atlikėjų profesionalumą, bet jis to nedaro. Teatrologas puikiai supranta, kad įgimti gebėjimai ir darbu įvaldyti įgūdžiai yra visai skirtingi dalykai. Įgūdžiai be gebėjimų veda į amatininkystę, o įgimti gebėjimai išugdo meistrystę. Tai liaudies meno kūrybinis dėsnis ir jo originalumo paslaptis. V. Makniui beriama priekaištų ir dėl profesinio teatro periodizacijos. I. Aleksaitė rašo: Pats didžiausias V. Maknio istorijos anachronizmas knygoje nurodytos datos: Senasis teatras. Lietuviškieji vakarai Ką 1917-ieji turi bendra su lietuvių teatru? ( ) Nes 1918-ieji Nepriklausomybės įkūrimo metai negalėjo atsirasti. Štai kokių būta kuriozų ir melo (Aleksaitė 2003, 6). Paprastai kultūros ir istorijos erdvinės ribos fiksuojamos ten, kur ryškiai keičiasi sąlygos. Labai svarbu pabrėžti, kad 1918 m. Lietuva ne įkūrė, kaip rašo I. Aleksaitė, bet paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratiniu pagrindu sutvarkytą valstybę (VLE 2007, 524) 3. Tarp valstybės įkūrimo ir atkūrimo yra esminis skirtumas. Iš esmės keičiasi visi santykiai ir sąlygos. Esama pagrįstų motyvų, kad V. Maknio darbe atsirastų užrašas: Senasis teatras. Lietuviškieji vakarai Būtent 1917 m. pasibaigia senoji epocha ieji jau žymi kitos, naujos epochos pradžią. V. Maknys puikiai skyrė istorines įkūrimo ir atkūrimo sąvokas. Tai dėl ko teatro istorikui klijuojama melagio etiketė? Pakanka argumentų, kad lietuvių profesinio teatro pradžia būtų laikomi 1912 m. Prisiminkime Didįjį jubiliejų ir visų teatrą mylinčių žmonių pastangas įsteigti Lietuvos profesinį teatrą. Pagaliau ir V. Maknys pateikia argumentų, kad bendrovė turėjo savo finansus, lėšų fondą, savą valdybą, 11 3 VLE 7 Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 7. Vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, 524.

6 12 direkciją, literatūrinę dalį ir net pakviestus režisierius. Buvo pasirašyta ir pirmoji lietuvių teatro istorijoje sutartis (Aleksaitė 2003, 5). Tai ko dar reikėtų? I. Aleksaitė piktdžiugiškai kontrargumentuoja, kad bendrovės siekiai beveik nebuvo realizuoti (Aleksaitė 2003, 6). Tai ar nebuvo realizuoti ar buvo beveik realizuoti? O teiginys, kad 1912 m. Vilniaus Artistų bendrovės veikla nepakilo aukščiau mėgėjiško teatro lygmens (Aleksaitė 2003, 6), yra visai nemokslinis ir nerimtas, nes taip, teisuolio balsu, lengvai galima pasakyti apie kiekvieną dabarties profesinį teatrą. Čia, manyčiau, kaip tik ir pasitvirtina A. Maceinos teiginiai apie asmenybės istorinę sąmonę. O teatro istorikas Vytautas Maknys lieka pakelta galva. Ir dar keletas pastabų apie komparatyvistinį (lot. comparator lygintojas) metodą. Taigi autorė primygtinai norėtų, kad V. Maknys aprašytų ir lygintų sodietiškus vaidinimus su Rusijoje teatro mokslus baigusių profesionalių režisierių darbais, ieškotų sąsajų, paralelių su bendra, visuotine teatro kultūra (Aleksaitė 2003, 5). Nesunku suvokti, kokių išvadų tikimasi atitempus tuos primityvius nemokšiškus mėgėjų vaidinimus greta K. Glinskio ar A. Olekos-Žilinsko. Liaudies teatras (taip pat ir slaptieji lietuviškieji vakarai ) yra tautodailės dalis ir jį analizuojant negalima taikyti profesinio teatro kriterijų. Tai kita kraujo grupė, medicinoje net padorus šundaktaris panašios klaidos nedarytų. Balys Sruoga aiškiai teigia, kad tautosakos stiprybė yra jos gaivalinė jėga (Urkraft), betarpiškas įkvėpimas (Sruoga 1930, 10) 4. Analogiška padėtis ir lietuviškųjų vakarų stichijoje: Tuščias darbas būtų ieškoti juose kurių teatralinių uždavinių sprendimo, pastatymo idėjos, vaidybos stiliaus nuosaikumo ar jo išlaikymo, ir kitų panašių dalykų. Nerasime net aiškios spektaklio formos, tokios formos, kurią mes galėtumėm apibūdinti nūdien esamais terminais. Ir vis tiktai pro ją tryško gyva kūrybinė ugnelė, tryško betarpis įkvėpimas ir sveika gaivinamoji jėga, kuri ir sukeldavo publikoje nepaprastą, stichijinį entuziazmą (Sruoga 1930, 10). Nesinori tikėti, kad I. Aleksaitė neskaitė B. Sruogos. O jei skaitė ir nepateikusi kontrargumentų ignoruoja teatrologijos klasiką tokiais svarbiais mūsų teatrui klausimais, tai kyla rimtų abejonių dėl mokslinės etikos. Informatyvumo požiūriu keistai atrodo I. Aleksaitės pamokymai teatrologams V. Maknio sąskaita: <...> vertėtų atsigręžti į lietuvių mito- 4 Sruoga B. Pasiteisinimo vietoje. Lietuvių teatras Peterburge Kaunas, 1930, 10.

7 logiją, ypač sakmių žanrą ir ten paieškoti dramatiškumo apraiškų. < >. Etnologų, archeologų, kultūros bei baltų istorikų < > išpurenta mokslinė dirva leistų ir teatrologams pasidairyti šioje tolimoje erdvėje < > teatrinių reiškinių giluminių šaknų. Apie tuos dalykus jau seniai žinojo ir žino, kalba ir rašo daugelis: Persirengėlių atliekamas scenas, be abejonių, galima laikyti liaudies dramos užuomazgomis (Skrodenis 1966, 292) 5 ; Mitinės būtybės sugeba greitai pasiversti kuo nors. Nekalbant apie velnio artistinį virtuoziškumą, ragana gali kaipmat virsti ožka, kale, kiaule, pele, vabalu ar net lydeka. Laumės irgi pasižymi dvilypumu. Virsti kuo nors kitu yra teatro savybė (Bielskis 1999, 52) 6 ; Persirengęs žmogus elgiasi kaip visai kitas žmogus. Paaugliai (piemenų vaidinimai) atkuria suaugusiųjų vestuves, netgi su intymiomis jaunųjų santykių scenomis (Buračas 1993, 261) 7 ; Žmogaus noras būti kuo nors kitu yra toks senas ir didelis, jis ir sudaro teatrinio jausmo pagrindą (Bielskis 1999, 61); Mitologijos objektas ne pasaulis ir jo daiktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie pasaulį, daiktus ir save patį (Greimas 1990, 29) 8 ; Mūsų liaudies mitinė mąstysena geriausiai atsispindi sakmėse (Bielskis 1999, 47). Esama ištisų skyrių, kur mitologija, sakmės ir kalendoriniai ženklai nagrinėjami teatriniu požiūriu: Žmogus yra aktorius metafiziniame teatre. Demonai ir kosminis teatras. Teatras atsiranda, kai gamtos nebepakanka. Ritualinis pasaulis virsta sociologiniu. Kolektyvinė teatrinės kultūros forma pagrindiniais elementais turėjo liesti daugmaž visus Didžiosios Lietuvos katalikus (Kavolis 1994, 405) 9. V. Maknio veikale irgi akcentuojama: Mums tenka vaduotis dar neapibendrinta medžiaga įvairiais apeigų, papročių aprašymais bei etnografinėmis apybraižomis ir dairytis analogijos į kitų tautų atitinkamos srities mokslininkus (Maknys 2009, 10) 10. Mokslinėje praktikoje reiškinys, kai pateikiant mintį, jau skelbtą ankstesniuose darbuose, nenurodomi šaltiniai, vertinamas labai negatyviai Skrodenis S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. LMA darbai, A serija, 2 (21). Vilnius, 1966, Užgavėnių persirengėlius ir jų rodomus dalykus galima laikyti liaudies komedija, kur veiksmas ir pokalbiai buvo improvizuoti. Žr.: Bielskis P. Lietuvos klojimo teatras. Klaipėda, 1999, Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993, Greimas J. Tautos atminties beieškant. Vilnius: Mokslas, 1990, Kavolis V. Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, 405, 406, 409, 411, Maknys V. Teatro elementų raida. Raštai, t. 2. Vilnius, 2009, 10.

8 14 Ir nurodytų šaltinių tikslingumas labai abejotinas. Atrodo, tik dėl akių paminimas neprobleminis B. Sruogos straipsnis apie teatro darbininkus ir palikimą Mūsų teatro raida. Tačiau straipsnis Pasiteisinimo vietoje, kur reikliai kalbama apie palikimo vertinimą, liaudies vaidinimus ir teatrologų nekompetenciją, apeinamas tylomis. Visur mes reikalaujame, kad vertintojas būtų atatinkamai savo užsimojimui pasiruošęs. Tegul pabando kuris pilietis, vertęsis visą gyvenimą smulkių daiktų prekyba ar kuriu kitu panašiu garbingu verslu, tegu jis pabando parašyti, pavyzdžiui, Petro Vileišio tilto kritiką. Juk mes tuojau išjuoksime jį! Pareikalausime iš jo, kad jis parodytų savo žinias iš medžiagos atsparumo, geležies technikos, betono technikos, tiltų stiliaus istorijos ir kitų garbingų sričių. Jei jis to neparodys, mes jį prikalsime prie viešosios gėdos kryžiaus: tegu kitą kartą nekiša savo dvylekio tenai, kur nieko neišmano! <...> Iš teatro kritiko mes jokio pasiruošimo nereikalaujame. Nereikalaujame, kad pažintų teatrinės kūrybos esmę, kad jis žinotų vaidybos techniką, teatro istoriją, susivoktų jo tolydėje evoliucijoje, kad jis vaduotųs kokiu aiškiu kriteriju, kad jis žinotų tai, ko jis nori (Sruoga 1930, 4). Straipsnio autoriui nepakanka polemizuoti būtina įrodinėti, o jo argumentai pagrįsti. Įdomi detalė: būtent šio straipsnio nerasite jokiame B. Sruogos darbų leidinyje. Sovietmečiu suprantama, bet kodėl ir kas jo neleido publikuoti jau nepriklausomybės metais išleistame kritikos straipsnių rinkinyje Apie tiesą ir sceną (1994)? Į šį klausimą būtina atsakyti. Mūsų teatrinės minties šaltinių sterilizacija prasidėjo vos tik atgavus laisvę tai atrodo labai šventvagiška. Ir kiti šaltiniai neminimi sąmoningai, apeinama, gudriai nutylima visa liaudies teatrą teigianti informacija. Stručio taktika aš nepripažįstu arba man neparanku, todėl ir nėra. Kas ir kokia teise? Apmaudu ir tai, kad V. Maknį, garbų mokslo vyrą, autorė kaltina blogu darbų redagavimu ir paklaidomis, kurių šioje knygoje apstu. I. Aleksaitė tais metais dalyvaudavo visose komisijose, visuose teatriniuose aptarimuose ir leidinių svarstymuose ir toli gražu ne kaip eilinė stebėtoja. Ji puikiai žinojo ir žino, kas ir kodėl dešimtmečiais vilkino V. Maknio veikalo leidybą. Išlikę jo rankraščiai yra taip redaktorių išmarginti, prirašinėti ir perrašinėti, kad negalima atpažinti pirminio autoriaus varianto. Nedera dabar aiškinti, kad taip buvo taikoma žmogaus kankinimo ir žeminimo metodika, būdas priversti padorų žmogų ir sąžiningą mokslininką gera valia atsisakyti savo pozicijos ir teiginių. Ir štai dabar, kai jo fiziškai nebė-

9 ra ir apsiginti pats nebegali, vėl pasigirsta ta pati žeminanti retorika esą V. Maknys neturėjo išmanančio teatrą redaktoriaus. Supraskite, jis visomis prasmėmis buvo neišmanėlių neišmanėlis. Netiesa. V. Maknio visą gyvenimą rinkta ir sukaupta medžiaga, jo išmanymu pagrįsti tikriausiai visų mūsų teatrologų darbai ir kygos. Teatro istoriko veikalus labai vertino ir vertina akademinė visuomenė akademikai Jonas Lankutis ir Algirdas Gaižutis, profesoriai Georgas Gojanas, Vytautas Kubilius, Vikentijus Sobolevskis, Stasys Skrodenis, Mariana Strojeva, Krescencijus Antanas Stoškus, Olga Kaidalova, Vladimiras Nefiodas, Vytautas Vitkauskas, Karlas Kundzinis ir Petronėlė Česnulevičiūtė. Toks žymių teatro mokslininkų būrys ilgus metus kartu su V. Makniu sprendė globalias teatro istorijos problemas, įsiklausydavo į jo nuomonę ir patarimus. Pagaliau mūsų visų istorinė sąmonė teatrinės kultūros aspektu pagrįsta V. Maknio interpretacijomis. Ir mes negalime atimti jo teisės į savitą požiūrį. Beje, teatro istoriko V. Maknio darbo paklaidų, kurių knygoje apstu, I. Aleksaitė savo straipsnyje taip ir nenurodo arba negali pagrįsti bent kiek rimtesniais argumentais. 15 Tuščios vietos nebūna Tautos atminties naikinimo aktui, pasirodo, rengtasi seniai ir stropiai. Neseniai išleistas gražus leidinys Visuotinės lietuvių enciklopedijos (toliau VLE) specialus tomas, skirtas tik Lietuvai (VLE ) 11. Ieškome įvairialypio lietuvių liaudies teatro aprašymo. Yra liaudies architektūra, liaudies medicina, liaudies daina, turi būti ir liaudies teatras. Deja, lietuvių enciklopedijoje po dvidešimties Nepriklausomybės atkūrimo metų apie Lietuvos liaudies teatrą nė žodžio. Sunku patikėti, kad tokiame kapitaliniame leidinyje nepaminėtas Lietuvos liaudies teatras. Kas atsitiko, kad Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje 12 ; visiškai ištrinta Liaudies teatro sąvoka? Pristatant VLE 12-ąjį tomą Klaipėdos miesto visuomenei 13, Lietuvos mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto ir Vy- 11 VLE 12 Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 12. Vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, VLE 12 Etninė kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 12. Vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Vilnius, 2007, Tomas pristatytas Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje 2009 m. vasarą.

10 16 riausiosios redakcijos vadovai (Rimantas Kareckas, Antanas Račis) aiškino, kad liaudies teatro sąvokos atsisakyta redakcijos teatrologų nutarimu. Kyla natūralus klausimas: ar toks dalykas yra teisėtas? Taip kas nors gali teigti, kad ir švietimo, sveikatos apsaugos Lietuvoje nebuvo ar nėra. O kas Visuotinės lietuvių enciklopedijos redakcijoje yra atsakingas už pateiktos teatrinės informacijos mokslinį lygį? Redakcijos mokslinės tarybos sąraše pirmoji įrašyta teatrologės prof. habil. dr. Irenos Aleksaitės pavardė, o menotyros redakcijoje, kuri tiesiogiai formuoja teatrinės informacijos turinį, dauguma jos buvę mokiniai. Iš dalies išlikęs žodžio kaukė aiškinimas atskleidžia buvus kryptingą ir tikslingą redagavimą. Palyginkime senąjį Tarybų Lietuvos enciklopedijos (toliau TLE) 14 ir naująjį VLE (VLE 9, 2006, 589) kaukės sąvokos aiškinimus. Senesnėje enciklopedijoje apie kaukę rašoma: < > veido apdangalas, vaizduojantis žmogaus, gyvūno ar fantastinės būtybės galvą. Lietuvoje dar vadinta lėčyna, lyčyna, lerva. Kaukės vartotos nuo senų laikų teatralizuotose liaudies apeigose (per Užgavėnes, Velykas, vestuves, linamynius, vakarones). Manoma, kad buvo siejama su pirmykščiais tikėjimais, saulės grįžimo šventėmis. Būna antropomorfinės (čigonų, žydų, vaistininkų, vengrų, elgetų), zoomorfinės (ožio, gervės, arklio, rečiau meškos) ir demonomorfinės (velnio, giltinės). Dažnai turi iškreiptą groteskišką pavidalą: kreiva didelė nosis, keli kyšą dantys, nevienodo dydžio akys, avikailio ir ašutų barzda. Jei prie kaukės derinamas koks nors daiktas (rūta, dalgis, svarstyklės), tai personažui suteikiama simbolinė prasmė (nekaltybė, mirtis, teisingumas), jei charakteringas kostiumas šaržuotai išryškinamos kai kurios žmogaus būdo savybės. Vartojamos pavieniui, grupėmis. Nuo seno buvo gaminamos pačių vaidintojų iš medžio, beržo tošies, pakulų, šiaudų, popieriaus, bulvienojų, senų apyvokos reikmenų. Kartais dažomos ryškiomis spalvomis. Žemaitijoje labiau mėgstamos groteskinės žmonių ir gyvulių kaukės, Aukštaitijoje gyvulių. Nuo XX a. 6 d-čio kaukes gamina ir liaudies meistrai (Justinas ir Regina Jonušai, Anicetas Puškorius, Stasys Riauba, Albertas Žulkus ) (TLE , 241). Čia kaukė aiškiai siejama su vaidybine liaudies kultūra kalbama apie teatralizavimą, simbolinę per- 14 LTE 2 Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2. Vyriausiasis redaktorius Jonas Zinkus. Vilnius: Mokslas, 1986, 241.

11 sonažo kūrimo prasmę, charakteringų žmogaus būdo savybių išryškinimą, kaukių gamyboje dalyvaujančius vaidintojus. O dabar sugretinkime kitą (VLE 9) enciklopedinę informaciją apie kaukę: Lietuvoje nuo senų laikų kaukės dažniausiai dėvimos žiemą per Kalėdų l-pį ir Užgavėnes. Buvo manoma, kad tuo metu gausu dvasių, galinčių pakenkti žmonėms, gyvuliams ir laukams. Kaukių dėvėjimo tradicija susijusi su saulėgrįžos švente, vaisingumo papročiais, bandymu apsisaugoti nuo dvasių. Apeigose dažnai naudojamos anrtopomorfinės (čigono, žydo, elgetos), zoomorfinės (ožio, gervės, arklio, rečiau meškos) ir demonomorfinės (velnio, giltinės) kaukės. Žemaitijoje labiau mėgstamos groteskinės žmonių ir gyvulių kaukės, Aukštaitijoje gyvulių. Medinei žmogaus kaukei būdinga groteskiški bruožai: kreiva didelė nosis, keli kyšą dantys, nevienodo dydžio akys, avikailio ir ašutų barzda. Nuo seno buvo kuriamos pačių vaidintojų iš medžio, beržo tošies, pakulų, šiaudų, popieriaus, bulvienojų, senų apyvokos reikmenų. Kartais dažomos ryškiomis spalvomis. Nuo 20 a. 6 d-mečio kaukes daro ir liaudies meistrai (VLE , 589). Matyti, kad antroji informacija pažodžiui nurašyta nuo pirmosios, bet akivaizdūs šiurkščios kastracijos randai: vietoje kaukės vartotos nuo senų laikų teatralizuotose liaudies apeigose įrašyta, kad kaukės dažniausiai dėvimos žiemą. Kaukė niekada nebuvo, nėra ir negali būti dėvima. Dėvėti reiškia nuolat nešioti. Dėvimi baltiniai, batai, kepurė. Be to, kaukei suteiktas tik apeiginis vaidmuo. Akcentuojama ritualinė, o ne žaidybinė kaukės funkcija. Formuluotė, kad kaukės apeigose dažniausiai naudojamos, nusako vyksmo laiką, esantį dabartyje. Kaukė primygtinai atplėšiama nuo teatrinio vyksmo ir įtvirtinama apeiginė, sakralinė, dabar lietuviams jau nebūdinga funkcija. Lietuviai, kaip gamtameldžiai, jau seniai apeigų nebeatlieka. Kaukė atskiriama nuo gyvo konteksto. Apie kokią kaukės funkciją dabar galima kalbėti? Kitų šalių kaukių kultūra plačiai aprašyta. Italai, prancūzai gali naudotis kaukėmis pramogai, žaidimams, o lietuviai, pasirodo, to nemoka. Kodėl panaikinta žaidybinė, teatralioji, persirengėlių teikiama informacija apie kaukę? Bijomasi, kad kaukė neatskleistų teatrinės liaudies savimonės? Būtų nesuderinama su kažkieno slapta idėja? Bet taip sunaikinama didžiulė dar gyva mūsų paveldo dalis. 17

12 18 Informacijos autorius irgi nepaminėtas. Kaukės sąvokai aiškinti skirtas puslapis. Informacija suskirstyta į septynias dalis. Už pirmąją, Egipto kultūrai skirtą dalį, atsako Ignas Narbutas, už antrąją, skirtą Graikijai ir Italijai Rasa Vasinauskaitė. Mūsų cituojama informacija, skirta Lietuvos kultūrai, yra tarp pirmosios ir antrosios dalies. Kadangi antrojoje dalyje daugelis teiginių kartojasi, o pramoginiai vaidinimai su kaukėmis priskiriami italams, prancūzams ar kinams, logiška būtų manyti, kad ta pati ranka išvalė ir mūsų cituojamą Lietuvai skirtą informaciją. Kodėl už lietuvišką informaciją nėra atsakingo? Iš tiesų turi galioti pirmojo teksto autorystė, bet kažkas privalo atsakyti už jo iškraipymą. Tačiau lietuviškos medžiagos apie kaukių teatralumą yra daug, modernios ir įvairios. Šiandien Lietuvos liaudies teatrai stato net ištisus kaukių vaidinimus (pavyzdžiui, Žemaitės Trys mylimos Kelmės teatre, rež. A. Armonas, dail. S. Kanaverskytė). Iš naujos enciklopedijos dingo ir visa klojimo teatro kultūra, Buračo surasti ir išsaugoti Sodžiaus vaidinimų aprašai (Barzdaskučiai, Šiaučiai, Kepeliušas, Sviesto sukėja, Fotografai, Malūnas, Gervė), Valančiaus paliudyti Meškininkai, piemenų vaidinimų ganyklose parodijos, persirengėlių kultūra, teatralizuoti raganų apklausos ir deginimo reginiai (kitaip lietuviškosios misterijos), unikalus visoje Europoje lietuvių velyknaktis. Taip privačiai pasitarus ir panorėjus, iš liaudies kultūros akiračio dingo ir teisėtos vietos tautos dvasinėje veiklos erdvėje neteko ištisos mėgėjiško teatro struktūros, šimtmečiais vykstantys judėjimai ir sambūriai, šimtų tūkstančių kūrybingų ir šviesių žmonių veikla. Visiškai galimas dalykas, kad Irena Aleksaitė neišgyvena ir nesuvokia tautos praeities buvimo tautos dabartyje, nes dar nesusiformavusi istorinė sąmonė. Straipsnius, žinoma, gali skelbti kiekvienas kokius nori, kaip nori ir kur nori. Tačiau šis atvejis ypatingas. Iš valstybinės enciklopedijos, vadinasi iš visos tautos ir žmonijos kultūrinės atminties ištrinta unikali informacija apie lietuvių liaudies teatrą, daugelio mūsų tautos kartų dvasinio gyvenimo, šimtmečius trukusio nacionalinio engimo ir pasipriešinimo, žūtbūtinės kovos už išlikimą istorija. Subjektyvia valia siekiama reviduoti tautos savimonę.

13 Literatūra Aleksaitė 2003 Irena Aleksaitė. Lietuvių teatro istorija šiandien. Menotyra, nr. 4, 3 6. Bielskis Lietuvos klojimo teatras. Klaipėda. Buračas 1993 Balys Buračas. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis. Greimas 1990 Julius Greimas. Tautos atminties beieškant. Vilnius: Mokslas. Kavolis 1994 Vytautas Kavolis. Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga. TLE 2 Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vyriausiasis redaktorius Jonas Zinkus. Vilnius: Mokslas, Maceina 1991 Antanas Maceina. Kultūros sintezė. Raštai, t. 1, Sudarė Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis. Maceina 2000 Antanas Maceina. Asmuo ir istorija. Raštai, t. 6, Sudarė Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis. Maknys 2009 Vytautas Maknys. Teatro elementų raida. Raštai, t. 2, Vilnius. Milius 1957 Vacys Milius. Užgavėnės ir jų papročiai. Komjaunimo tiesa, nr. 49. Skrodenis 1966 Stasys Skrodenis. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. LMA darbai, A serija, 2 (21), Sruoga 1930 Balys Sruoga. Pasiteisinimo vietoje. Lietuvių teatras Peterburge , 3 9. Kaunas. VLE 7, 9, 12 Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 19 ON the Present and Historical Conciousness Summary Folk theatre must be viewed as a cultural tradition or heritage. Our philosopher Antanas Maceina says that the tradition is never obsolete because it is the creative expression of people <...>, the tradition is all that people created during centuries <...>, cultural tradition is the embodiment of people s experience forms 15. However, the problem of the given case lies not in the tradition itself, but in the valuator s personality. Historical consciousness comes to the fore. One may be the connoisseur of the global theater culture, but will not be compared to a Japanese who saw the fate of kabuki theatre or a Greek shielding Dionysiacs in ones genetic memory. Their historical consciousness is different. 15 Maceina A. Individual and History. Papers, v. 6. Vilnius: Mintis, 2000, 386.

14 20 Teaching about an individual within history and its historical consciousness is the most important reference for contemporary cultural valuator. Individual has to develop from history and be responsible for the nation s historical interpretation. The perception of folk theatre is within Lithuanians blood. Forbidden nature idolatry, deprivation of press, the abolished state; but we have saved various forms of folk performances. It lies in our historical consciousness. Woe to those who did not experience the forbidden fruit and did not inherit with the mother s milk. The negation of Lithuanian People s Theatre is the consequence of spiritual disability or the complete atrophy of historical consciousness. The main cultural conflict tangled up when the theatricologist Irena Aleksaitė published brutal article about the works of the Lithuanian theatre history patriarch s Vytautas Maknys works, and unreasonably argued that a key theatre historian s error is the isolation or the identification of Folk theatre 16. First, Folk Theater is neither structure nor organization. As a folk song or folk architecture, or cross working, it is the consequence of the manifestation of people s creativity. Neither folk singers, or carpenter had any organizational structures, but nobody doubt that the individual people or groups of people were folk masters or folk singers who preserved and developed the spirit of the nation. Acting is also an integral part of folk art. Theatricologist may have ones own view, but cannot impose it to the entire nation. After the publication of the mentioned I. Aleksaitė s article all information about Lithuanian folk theater as ethnic cultural object was cleared off from the encyclopedic publications. A natural question occurs: what can condition such important issues of national culture and whether such things are legal. 16 Aleksaitė I. Lithuanian theatre history today. Some methodological problems. Art criticism