VILNIAUS DAILININKŲ KARJEROS PARYŽIUJE XX AMŽIAUS PRADŽIOJE

Transcription

1 ACTAACADEMIAEARTIUM VILNENS1S VILNIAUS DAILININKŲ KARJEROS PARYŽIUJE XX AMŽIAUS PRADŽIOJE Ewa Bobrowska-Jakubowska LENKŲ ISTORIJOS IR LITERA TŪROS DRA UGIJA PARYŽIUJE Šio straipsnio tikslas yra ne tiek tam tikrų dailininkų, Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių karjerų, kiek jų likimų Paryžiuje apžvalga. Pirmojoje dalyje daugiausiai dėmesio bus skiriama Paryžiaus, kaip pasaulinio meno centro XIX-XX a. sandūroje, temai, vėliau prisiminsime vilniečius dailininkus, kuriuos likimas atvedė prie Senos krantų. Daugiausia dėmesio skirsime tiems, kurie buvo glaudžiai susiję su lenkų kultūrine aplinka Paryžiuje, konkrečiai - Boleslovui Buikai bei Boleslovui Balzukevičiui. Jų veiklą Paryžiuje, kaip mažiausiai žinomą, pasistengsiu apžvelgti kuo išsamiau, nors, antra vertus, aplenksiu lietuvių, susibūrusių daugiausia apie Želmens" draugiją, kultūrinę aplinką. 1. KULTŪRINIS GYVENIMAS VILNIUJE XIX A. PABAIGOJE IR XX A. PRADŽIOJE XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilnius, panašiai kaip ir Varšuva, jau buvo netekę tos privilegijuotų svarbių intelektualinio ir meninio gyvenimo centrų pozicijų, kurias turėjo prieš šimtą metų būdami universitetiniais miestais ir sostinėmis. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, nesėkmingų bandymų atgauti nepriklausomybę ir su tuo susijusių rusų vadžios represijų jie tapo provincialiais miestais Rusijos imperijos periferijoje. Vilniuje kultūrinis gyvenimas, dailės mokymas buvo gana nepavydėtinas jau nuo 1832 m., kuomet vykdant represijas po nepasisekusio sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas su Tapybos bei piešimo katedra'. Spragos, kuri tada susidarė, negalėjo užpildyti dailės mokymas, kuris apsiribojo vidurinės mokyklos programa ir privačiomis dirbtuvėmis. Po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo situacija dar labiau pablogėjo. Kaip rašo Rasa Butvilaitė-Petrauskienė, 1863 m. sukilimo nuslopinimas buvo dar didesnis smūgis Lietuvos kultūrai: menininkų emigracija į Vakarus ir tremtis j Rytus, draudimas inteligentijai (išskyrus dvasininkus ir gydytojus) įsidarbinti savame krašte, dailės mecenatų bajorų visuomenės politinės galios silpnėjimas, kultūros rusifikavimas - visa tai palietė dailės gyvenimo klimatą. Jaunuomenė, troškusi įgyti meninį išsilavinimą, buvo priversta vykti į Vakarų Europos akademijas ar į Rusiją..." [Butvilaitė-Petrauskienė R P. 302]. Bet, kaip autorė rašo toliau, tas stačiatikybės diegimas Lietuvos teritorijoje ir su juo susijusi aktyvi rusinimo politika skatino cerkvių statybą ir jų dekoravimą. Todėl 1864 m. Vilniuje buvo įsteigtos ikonų tapybos dirbtuvės, po dvejų metų perorganizuotos į Vilniaus piešimo mokyklą. Visgi, autorės nuomone, ta mokykla pirmiausia buvo skirta rusų jaunimui ir tik pačioje XIX a. pabaigoje pasikeitė mokinių tautinė bei religinė sudėtis katalikų ir žydų naudai. Tačiau Vilniaus piešimo mokykla negalėjo patenkinti jaunų meno gerbėjų ambicijų. Norint studijuoti toliau, reikėjo vykti arba į geografiškai ir iš dalies politiškai artimiausią Peterburgą, arba mokytis užsienyje: Berlyne, Krokuvoje, Odesoje, Kijeve, Vienoje ir galiausiai - Paryžiuje. Paryžius, nors ir toliausias bei svetimiausias, buvo mėgstamiausias jaunų menininkų, nes iš 38 Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių 2 tik 12 išvyko tęsti studijų Peterburge, o 14 pasirinko Prancūzijos sostinę. Todėl visai pa- 1 Panaši situacija tuo metu susiklostė ir Varšuvoje 2 Visi jie paminėti anksčiau cituotame parodos kataloge 59

2 /. Paryžius, Monpamasas- Raspail grįstas klausimas, kokios buvo tokio didelio Paryžiaus populiarumo priežastys? 2. PARYŽIUS - PASAULINĖ MENO SOSTINĖ XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Paryžius tampa pasauline meno sostine. Atvyksta čia menininkai iš įvairiausių šalių ir kraštų: Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Švedijos, Ispanijos, o daugiausia iš Centrinės ir Rytų Europos, ypač iš Rusijos užgrobtų Abiejų Tautų Respublikos teritorijų. Tiek, kiek pirmoje XIX a. pusėje Miuncheno populiarumą lėmėjo Akademija, tiek pat ir Paryžiui reiškė jo įvaizdis - savotiška menininkų miesto su ypatinga atmosfera ir meniniu gyvenimu legenda, masinusi viso pasaulio menininkus. Valstybinės politikos dėka Ecole des Beaux-Arts ir Akademijos meistrų kuriamo oficialiojo meno padėtis buvo nepaprastai tvirta. Tai pamažu ir sukėlė adekvačių dailininkų, esančių už oficialiosios sistemos ribų, opoziciją. Jau nuo m. Paryžius tampa svarbių permainų dailėje vieta. Cia susiformuoja impresionizmas, po jo - sintetinis Gaugino stilius, kurį keičia nabistai. Čia vėliau dirbs Matisse, bus sukurti pirmieji fovistiniai darbai, Picasso susidurs su afrikietiškų menu, iškils kubizmas. Dailininkams vėrėsi įvairiapusės ekspozicinės galimybės, įgalinusias juos ne tik parodyti savo kūrybą, bet ir pirmiausia konfrontuoti su kitais. Šio amžiaus pradžioje Paryžiuje kasmet vykdavo mažiausiai keturios didžiulės parodos arba menininkų salonai, pateikiantys, ko gero, didžiausią pasaulyje šiuolaikinės dailės apžvalgą. Tai buvo Prancūzų dailininkų salonas (nuo 1881 m.), Nepriklausomųjų salonas (1884) be žiuri ir apdovanojimų, Société nationale des Beaux-Art salonas (1889) ir Rudens salonas (1903). Kiekvienas iš jų buvo specifiškas, dailininkai galėjo surasti labiausiai jų kryptį atitinkančią parodą. Kai kuriuose iš šių salonų dalyvaudavo per 2000 dailininkų, kurie eksponuodavo nuo 4000 iki 5000 darbų. Oficialus salonai, ypač nuo XIX a. II pusės, aukštino darbus ir jų autorius, suteikdami galimybę parduoti ir pakelti kainas. Kontroliuojami pripažintų meistrų, jie gniaužė kitokių santykių su publika ieškančias naujas menines tendencijas, kas ir skatino naujų salonų bei parodų vietų kūrimąsi. Dailės kūriniai buvo rodomi ir per didžiąsias pasaulines parodas, kurios vyko Paryžiuje 1889 ir 1900 metais. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios salonų sistema buvo nepaprastai svarbi, o jam pasibaigus tą vaidmenį perėmė galerijos. Nors ir teikdami pirmenybę pripažintai dailei, jie rodė ir navatoriškus, netgi maištinguosius" kūrinius. Čia veikė tokie garsieji maršanai", kaip Bernheimas, Paul Guillaume, Georges Petit, Berthe Weill, Ambroise Vollard, Cheron, Durand-Rucl, Druet ir kiek vėliau jau iš mums artimesnės aplinkos Leopoldas Zborowskis bei virtinės mažesnių galerijų. Atvykę į Paryžių studentai galėjo mokytis tiek oficialioje Ecole des Beaux-Arts, tiek įvairiausiose Académies libres" arba privačiose dailės mokyklose, pavyzdžiui, Académie Julian, kuriose žinomi meistrai leisdavo studentams naudotis modeliais, darydavo korektūras ir apskritai palikdavo daug kūrybinės laisvės 3. Pirmosios akademijos Montparnasso kvartale atsirado jau XIX a. pradžioje m. įkurta garsioji buvusio modelio Colarossi įsteigta Akademija, vėliau - Vitti akademija, m. sandūroje -Académie de la Grande Chaumière, Henri Matisse akademija ir daugybė kitų. Miestas turėjo prisitaikyti prie tokio gausaus dailininkų ir jaunų meno mėgėjų atpludžio. Ir nors salonuose savo darbus galėjo eksponuoti kiekvienas, netgi neatsižvelgiant į finansines galimybes (jei tik aprobuodavo žiuri), vis tik egzistavo pasidalijimas tarp pripažintų dailininkų ir tų, kurie dar tik svajojo apie karjerą. Pir- * Académie Julien su kitais mokėsi ir Tony Roberl-FIcury, Bourguereau, Jean-Paul Laurens 60

3 2. Privati akademija Paryžiuje miausia tai matėsi iš jų gyvenimo sąlygų, kurios tiesiogiai priklausė nuo kūrybinės sėkmės. Pripažinti menininkai daugiausia kūrėsi turtinguose dešiniokrančio Paryžiaus kvartaluose, konkrečiai - XVII kvartalo šiaurinėje dalyje, kur spietėsi ir galerijos. Skurstančios bohemos centras, iki tol buvęs ant Montmartro kalvos, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje persikėlė į kairįjį Senos krantą - Montparnaso apylinkes. Didelis dailininkų antplūdis iš įvairių pasaulio šalių nulėmė, kad mažai urbanizuotas priemiesčio plotus ir juose esančius sandėlius bei parduotuves, amatininkų dirbtuves ar vasarnamius pakeitė dailininkų dirbtuvės. Jau XIX a. II pusėje iš 6000 Paryžiuje gyvenusių dailininkų 1500 glaudėsi Montparnasse [Klüver В., Martin J., S. 18]. Mūsų amžiaus pradžioje šis skaičius dar padidėjo. Urbanizuojant kvartalą kartu su gyvenamaisiais namais buvo statomi ir namai su dirbtuvėmis dailininkams, taip pat ne tokios populiarios ateliers, vadintos Cité, pvz., Cité Falguiére arba Cité Fleure. Mūsų amžiaus pradžioje atsirado labai specifiška dailininkų enklava La Ruche. La Ruche arba UI buvo pastatyta prancūzų skulptoriaus Alfredo Boucher iniciatyva ir lėšomis, mat jis svajojo apie kažką per vidurį tarp Villa Medičis ir prieglaudos skurdžiausiems dailininkams. Todėl netoli Vaugirartd skerdyklos, pietvakariniame Paryžiaus pakraštyje, jis nupirko sklypą ir iš medžiagų, įsigytų po 1900 m. Pasaulinės parodos paviljonų išmontavimo, pastatė skurdžių ir gana primityvių, be jokio komforto dirbtuvių kompleksą su viduryje dominuojančia rotonda. Šių 3. Colarossi akademija. Skulptūros studija dirbtuvių pranašumas buvo negirdėtai menkas mokestis. La Ruche gyveno apie 200 dailininkų - prancūzų ir svetimšalių, atvykusių iš įvairių kraštų, ypač iš Vidurio ir Rytų Europos. Kaip pabrėžia prancūzų autoriai, dailininkai, ypač iš Centrinės ir Rytų Europos, atvykdavo į La Ruche grupėmis, bangomis. Dažnai taip pat kartu nuomojo dirbtuves, kad tai sumažintų išlaikymo kaštus. Dėl to La Ruche buvo tikros dailininkų bendruomenės funkcionavimo vieta. Panašia pasikeitimų požiūromis, konfrontacijų ir tarpusavio kontaktų tribūna buvo ir Montparnasso kavinės, ypač viena prieš kitą prie Montparnasso bulvaro įsikūrusios La Rotonde ir Le Dôme, dažnai buvusios vienintelės žiemą šildomos vietos, kur galėdavo prisiglausti menininkai. La Ruche 61

4 3. VILNIEČIAI PARYŽIUJE Panašu, kad mintį pratęsti studijas Paryžiuje Vilniaus piešimo mokyklos mokiniams galėjo pakišti jų pačių mokytojai. Mokyklos organizatorius ir ilgametis direktorius Ivanas Trutnevas su Peterburgo akademijos stipendija šešerius metus ( ) praleido užsienyje, lankėsi Paryžiuje, Antverpene, Briuselyje bei Romoje m. Paryžiuje, Colarossi akademijoje, studijavo Stanislovas Jarockis. Jo mokytojais buvo R. Colinas, L. Mersonas ir E. Aman-Jeanas. Vėliau jis dar lankėsi Miunchene bei Romoje, iš kur ir atvyko į Vilnių dirbti tapybos mokytoju Piešimo mokykloje. Pirmieji šios mokyklos mokiniai Paryžių pasiekėjai! XIX a. pabaigoje. Tarp jų buvo Naumas (Nachumas) Aronsonas, kuris ėmėsi studijuoti Ecole des Arts Décoratifs iš Lemaire'o ir Rodino, Stanislovas Bohušas- Siestšcnccvičius, studijavęs Académie Julien, Mozė Lcibovskis, greičiausiai Bonnato studentas, mokęsis ir 1904 m., Leopoldas Bcrnšteinas-Zinajcvas, Dalou ir Rodino mokinys, salonuose dalyvavęs jau nuo 1890 m. Antroji banga atvyko metais. Joje tarp kitų buvo Boleslovas Balzukevičius, Boleslovas Buika bei Zofija Dembovskytė-Romerienė, J-E. Blanche'o ir Mersono mokinė. Dar vieną grupę sudarė studentai, išvykę į Paryžių prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, t. y. nuo 1909 iki ųjų. Tarp jų buvo Jacques Lipchitzas (1909), Bcncionas Cukermanas, Leonas Indcnbaumas (1911), Pinchus Kremegnc (1912), Isaja Kulvianskis, Mane-Katzas (1913), galiausiai - Chaimas Soutinas kartu su Kikoinu (1913). Dauguma iš jų lankė Carmono studiją Ecole des Beaux-Arts, gyveno La Ruche ir kartu su Chagallu, Modiglianiu, Brancusi, maršanu" Zborowskiu bei kritikais Basleriu ir vėliau W. Georgu sudarė bičiulišką kompaniją. Šios tarptautinės dailininkų bendrijos, vėliau pramintos Ecole de Paris menu, atsirado daugiausia po Pirmojo pasaulinio karo naujoje pasiutusios epochos" aplinkoje, kuomet jau buvo priimtos tokios naujos, revoliucinės tendencijos kaip fovizmas ir kubizmas. Šiems dailininkams iškilti padėjo ne tik neabejotinas talentas, bet ir laimingos žvaigždės": anot Jcrzio Malinowskio, Cukermaną Paryžiuje mecenavęs baronas Rotshildas [Vilniaus meno mokykla..., P. 373]. Kikoinas, Modiglianio padedamas, užmezgė ryšius su maršanu" Cheronu, pas kurį 1919 m. surengė pirmąją prestižinę parodą, po kurios jau galėjo savo darbus eksponuoti daugelyje garbingų vietų: Bernheime (1920), La Licorne (1922), Billet- Worms (1931), Zborowski (1928) m. su galerijomis (Galerie Povolozky) ėmė bendrauti ir Kremeg- 5. Jacques Lipchitzas Paryžiuje. Apie 1918 ne, vėliau savo darbus eksponavęs La Licorne (1922), Van Lier (1927, 1929, 1931), Druet (1931) ir Duran- Riiel (1959). Panašiai buvo ir Lipchitzui, kuris savo karjerą pradėjo parodomis Galerie de l'effort Moderne (1920) ir Galerie de la Renaissance (1930). Kick vėliau, jau 1923 m., Galerie Percier prasidėjo ir Manc- Katzo karjera. Bene vėliausiai, bet neabejotinai didžiausios sėkmės susilaukė Chaimas Soutinas, kurį po garsaus kontrakto su dr. Barncsu 1923 m. išreklamavo Leopoldas Zborowskis. 4. LENKIŠKA APLINKA PARYŽIUJE XIX A. PABAIGOJE IR XX A. PRADŽIOJE Atvykėliams iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos Paryžius siūlė emigracines struktūras. Jau po 1831-ųjų metų sukilimo kilusi emigracijos banga prie Senos atbloškė nemažai vilniečių m. sukilimo sukelta emigracija dar labiau sustiprino lenkiškas institucijas Paryžiuje. Čia veikė Lenkų biblioteka, Lenkų tautinė mokykla Batingnollcs ir apie 60 pačio įvairiausio profilio lenkų draugijų, institucijų, komitetų, būrelių nuo labdaringų ( Barščių ir duonos institucija" {Institucja Czci i Chleba) arba Šventojo Kazimiero veikla" (Dzieło Świętego Kazimierza) iki korporaci- 62

5 6. Lenkų dailininkų draugijos parodos Paryžiuje katalogas jų, darbininkų draugijų 4 arba gausių studentų grupelių 5. Gausu buvo ir naujus atvykėlius priimančių lenkų namų: nuo aristokratų būstų (kaip Čartoriskių Hôtel Lambert arba grafo Mikalojaus Potockio rūmai) iki skulptoriaus Cypriano Godebskio ir jo dukros Misi Natanson salono bei vilniečiams ypač artimų Vladislovo Mickevičiaus ar dr. Henryko Gierszyńskio namų Ouarvillc, netgi dailininkų Olgos Boznańskos ar Jano Chełmińskio dirbtuvių. Menininkai kūrė ir savas struktūras. Jau 1897 m. įsteigta pirmoji lenkų literatūros bei meno draugija Paryžiuje, vadinta Lenkų literatūros ir meno būreliu" {Kolo Polskie Artystyczne-Literackie) atsišaukime' 1 skelbta: Lenkų dailininkų ir literatų kolektyvas ėmėsi minties suburti literatūros ir meno draugiją, kurios tikslas - supažindinti užsienį su lenkų daile ir literatūra, taip pat paremti lenkų dailininkų ir literatų profesinį darbą Paryžiuje". Tuometinė prorusiška Prancūzijos politika ir nuolatinė vadinamosios lenkų menininkų kolonijos kaita neleido draugijai sėkmingiau veikti. Sužlugo svarbiausia iniciatyva surengti lenkų paviljoną 1900 m. Pasaulinėje parodoje. Nesėkmingas buvo ir bandymas ją pakeisti didele paroda Geoges Petit galerijoje. XIX a. pabaigoje pagyvėjusi veikla daugiausia apsiribojo svarbių istorinių-politinių įvykių metinių paminėjimais, draugiškais susitikimais, paskaito- 7. Lenkų dailininkų draugijos parodos Paryžiuje katalogas mis, rečiau - koncertais ir užgeso mūsų amžiaus pradžioje. Dailės srityje Lenkų literatūros ir meno būreliui pavyko suoraganizuoti vieną tapybos konkursą su jį apvainikavusia paroda Vitti akademijoje. Kai 1910 m. pradėjo ryškėti naujos lenkų kultūros draugijos daigai, senasis Būrelis" jai perdavė savo tradicijas ir finansų likučius. Ir visgi reikia pripažinti, kad didžiausias tos pirmosios lenkų menininkų draugijos Prancūzijoje nuopelnas buvo tas, jog sugebėta parodyti, kad okupacijos sąlygomis, kai trūko oficialių lenkų tautinę 4 Kaip Dirbančiųjų lenkų draugija" (Towarzystwo Pracujących Polaków), Lenkų darbo biuras Paryžiuje" (Polskie Biuro Pracy w Paryżu) 5 Kaip Broliška parama lenkų jaunimui Paryžiuje" (Bratna Pomoc Młodzieży Polskiej w Paryżu), Kolo, Spójnia, Filarecja 6 Pasirašytas meno istoriko Konstantino Marijos Górskio, gydytojo Kazimiero Dluskio, poeto Czesławo B. Jankowskio, literato Wincento Kosiakiewicziaus, literato ir skulptoriaus Alfredo Nossigo, literatūros ir dailės kritiko Antonio Potockio bei pianisto Zigmunto Stojowskio 63

6 kulturą Prancūzijoje propaguojančių atstovybių, tokios institucijos yra būtinos m. Paryžiuje įkurtos net dvi lenkų meninės draugijos. Tų metų sausio 1 d. savo oficialia veiklą pradeda Lenkų literatūros ir meno draugija (Towarzystwo Polskie Literacko-Artystycznie, TPLA) 1. Atsiradusi daugiausia apysakininko Wacławo Gąsiorowskio", lenkų kolonijoje garsios asmenybės, iniciatyva, ji turėjo užmojų suvienyti Prancūzijoje gyvenančius buvusios Respublikos piliečius ir taip sukurti židinį, kuris leistų kartu pažinti bei keistis literatūrinėmis ir meninėmis idėjomis''. Draugijai galėjo priklausyti kiekvienas 24 metų sulaukęs ir nuolat gyvenantis bei pakankamai tvirtai Prancūzijoje įsikūręs lenkas. Moterys Į draugiją nepriimtos. Pagrindine veiklos forma buvo reguliarūs draugiški susirinkimai, vykstantys dažniausiai pas ilgameti draugijos vicepirmininkų Janą Chełmiński, taip pat banketai, rengiami žymių lenkų asmenybių, kilusių tiek ir iš krašto, tiek ir iš emigracijos, garbei ir propaguojantys patriotinius jausmus 1 ". Buvo imtasi ir pavienių svarbių akcijų, pvz., 1911 m. paskelbtas draugijos metraštis, tapęs senosios Abiejų Tautų Respublikos piliečių Prancūzijoje, taip pat Jungtinėse Valstijose ir okupuotame krašte žinynu. Planuota leisti leidinį pavadinimu La Pologne d'aujaurd'hui, kuris turėjo atskleisti šiuolaikinės, tegul ir neegzistuojančios Lenkijos vaizdą. Deja, toks leidinys nepasirodė. Po metų veiklos draugija vienijo apie 140 narių. Ją sudarė sudarė daugiausia arsitokratai (Čartoriskiai, Radvilos, Potockiai, Sapiegos, Tiškevičiai ir kt.), garsios lenkų kolonijos asmenybės (Vladislovas Mickevičius, Vaclovas Goštautas, Kazimierzas Wożnickis, Wladysławas Strzemboszas), taip pat garsūs gydytojai (Jozefas Babińskis, Liudwikas Goreckis, Janas Danyszas), inžinieriai (Jozefas Lipkowskis). Iš literatų ten buvo Gąsiorowskis ir Żeromskis, iš muzikų - garsus dainininkas Janas Rcszkis, iš dailininkų - Marcelis Krajcwskis, Edwardas Wittigas, Janas Styka, Stanisławas Pstrokońskis, Leonas Kaufmanas. Draugijos veiklą nutraukė kilęs Pirmasis pasaulinis karas. Apskritai Lenkų literatūros ir meno draugija buvo elitinio pobūdžio, veikė daugiau kaip klubas nei faktinė literatų ar dailininkų asociacija. Visai kitokio pobūdžio, labiau profesinės ir praktinės krypties buvo Lenkų menininkų draugija Prancūzijoje (Towarzystwo Artystów Polskich we Francji, TAP), įkurta 1911 metais skulptoriaus Stanisławo К. Ostrowskio. Jos įsteigimą greičiausiai nulėmė tai, kad nemaža lenkų menininkų kolonijos dalis negalėjo įstoti į Lenkų literatūros ir meno draugiją (TPLA). Tai daugiausia buvo meno mokyklų studentai ir dailininkai, atvykę į Prancūzijos sostinę susipažinti su naujomis meno tendencijomis, taip pat čia trumpam atsilankę asmenys, kurių materialinė būklė buvo prastesnė S. Boleslovas Baliukevičius už apgailėtiną. Naujoji draugija siekė ir kitokių tikslų. Tai turėjo būti profesinis susivienijimas, kuris burtų menininkus, koordinuotų jų meninę veiklą, palengvintų jų kūrybinio darbo sąlygas ir padėtų susipažinti tarpusavyje, taip pat rūpintųsi lenkų meno skleidimu Prancūzijoje. Draugijos narėmis galėjo tapti ir moterys. Padalinta į tris - literatūros, muzikos ir plastinių menų - sekcijas, draugija rūpinosi daugiausia menininkų gyvenimo ir darbo sąlygomis. Iš gausių atsiminimų žinoma, kokios jos buvo sunkios. Kaip tik tai paskatino įsteigti galinčią teikti paskolas Tarpusavio pagalbos kasą (Kasa Wzajemnej Pomocy), su laiku tapusią savarankiška ir atskira asociacija, taip pat Įkurti gyvenimo ir darbo sąlygomis Paryžiuje besirūpinančią Informacijos komisiją (Komisja Informacyjna). Draugija susilaukė daugumos Prancūzijoje dirbančių lenkų menininkų paramos. Władysławo Kościelskio dosnumo dėka ji turėjo savo būstinę Denfert-Rochereau gatvėje". Pagrindinės veiklos formos buvo draugiški susitikimai, taip pat įvairioms, ne tik literatūrinėms, bet ir visuomeninėms, filosofinėms, meninėms bei politinėms temoms skirtos paskaitos, konferencijos, koncertai, tautinių švenčių minėjimai, teatro vai- 7 Verta atkreipti dėmesį į tai, kad šios draugijos pavadinimas labai priminė jos pirmtakės pavadinimą s Dar paminėtini du tapytojai - Janas Chcłmińkis ir Leonas Szpądrowskis, teisininkas Romanas Lcwandowskis bei Bronistawas Kozakiewiczius 9 Pagal 1911 m. Rocznik Towarzystwa" publikuot;) deklaraciją 10 Paminėtini kunigaikščio Vytoldo Čartoriskio ir Vladislovo Mickevičiaus (1910), profesoriaus Ignaco Chrzanowskio (1912) ar Sorbonos profesoriaus Fortūnato Strowskio (1914) pagerbimai 11 Draugijos būstinės adresas ir finansavimo šaltiniai vėliau keitėsi 64

7 m 9. Boleslovas Baliukevičius ir Antanas Vivulskis dinimai bei dailės parodos. Kitaip nei Lenkų literatūros ir meno draugijos, TAP nesužlugdė kilęs Pirmasis pasaulinis karas, nors ir atitolino nuo Paryžiaus nemažą kiekį menininkų. Po pirmosios krizės draugija vėl ėmėsi aktyvios veiklos ir daugiausia rengė labdaringas parodas, pavyzdžiui, karo aukoms arba vargstantiems menininkams paremti. Tarpusavio kontaktų ir pažinčių dėka buvo galima realizuoti ir kitus sumanymus, tiesiogiai nesusietus su draugija. Vienu iš TAP narių buvo vilnietis skulptorius, Vilniaus piešimo mokyklos ( ) bei Krokuvos dailės akademijos ( ) auklėtinis Boleslovas Balzukevičius ( ) m. jis atvyko į Paryžių, kur iki 1903 m. tęsė mokslus Ecole des Beaux-Arts pas Antoniną Mcrcie. Panašu, kad tuo metu buvo atsidėjęs tik savo studijoms ir parodose nedalyvavo. Antrąsyk į Paryžių atvyko greičiausiai 1908-ųjų pabaigoje arba 1909-ųjų pradžioje Antano Vivulskio pakviestas padėti užbaigti Žalgirio mūšio paminklą 12 Krokuvai. Šįkart čia pasiliko jau dešimtį metų, iki 1919-ųjų. Panašu, kad pirmaisiais savo antrojo apsilankymo metais Paryžiuje dailininkas buvo visiškai pasinėręs į darbą 11. Boleslovas Balzukevičius ir Blakas prie Žalgirio mūšio paminklo prie Žalgirio mūšio paminklo. Abu bičiuliai tuo metu gyveno La Ruche [Bartnicka H., Szczepinska J., ; Romer H., 1929]. Iš informacijos, kurią pateikia tuometinė spauda, aiškėja, kad darbas prie šio paminklo Vivulskiui ir jo pagalbininkams Blakui bei Balzukevičiui atėmė trejetą metų. Bet dirbdamas prie paminklo Balzukevičius susipažino su Adomo Mickevičiaus sūnaus Vladislovo šeima, ką apvainikavo poetui skiri darbai. Paryžiuje, Lenkų bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejuje, yra Balzukevičiaus darbo poeto biustas, greičiausiai identiškas tam, kuris buvo eksponuotas parodoje Mikalojaus Paco rūmuose 1918 m. Bibliotekos bei Istorijos ir literatūros draugijos (Towarzystwo Historyczno-Literackie) kolekcijose taip pat yra du Vladislovo Mickevičiaus portretai 14 - vienas eskizas ant popieriaus, o kitas - gipsinis medalionas, barelefas, vaiz- 12 Paminklas buvo atidengtas 1910 m. 13 A. Vivulskis čia pateikia savo tuometinį adresą: 2, passage de 10. B. Balzukevičius. Dvarelis Vilniaus apylinkėse Dantzig 14 Inv. THLII/15 65

8 duojantis Vladislovą ir Mariją Mickevičius (sukurtas 1913 m. jų sutuoktuvių auksinio jubiliejaus proga) 15, du maži 1919 m. aliejiniai paveikslėliai ant kartono, vaizduojantys Vilniaus apylinkes"'. Grafikos kolekcijoje saugoma apie 30 dailininko darbų 17. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, tai yra iki visų salonų uždarymo, dailininkas savo darbus eksponavo Prancūzų dailininkų salone", taip pat Société nationale des Beaux- Arts salone m. sugrįžo j Vilnių. Nuo 1914 m. Balzukevičiaus pavardę jau aptinkame lenkų menininkų renginiuose. Tais metais, dar prieš karą, jis pasirodė Lenkų menininkų draugijos suorganizuotoje Lenkų tapytojų ir skulptorių parodoje", kuri vyko jos antrojoje būstinėje 250 rue Saint Jacques. Ten jis eksponavo greičiausiai tris darbus: Marmurą", Bareljefą" ir Berniuką" (terakota). Meno rinkos užsidarymas karo metu nulėmė, jog dailininkai, kurie liko Paryžiuje, neteko pragyvenimo šaltinio. Tai ir paskatino gausias paramos akcijas, kaip kad 1915 m. Galeri des Artistes Modernes surengta tarptautinė paroda. Šios parodos proga Leopoldas Zborowskis taip rašė apie Balzukevičių: Balzukevičiaus meninei kūrybai būdingas didelis susižavėjimas medžiaga. Medžiagos minkštumo pajautimas čia siejasi su moters charakterio pajautimu. Marmurinė galvutė traktuojama labai paparastai ir sąžiningai. Moteris su kūdikiu yra sumanyta kaip formas vienijantis kompozicinis kūrinys. Ofortai atlikti preciziškai, labai sentimentalūs ir žiūrovo sieloje sukelia tikrą grožį bei visišką pasitenkinimą" [Zborowski L., 1915] prestižinėje Bemheim-Jeune galerijoje buvo organizuota tambola arba meninė loterija lenkų dilininkams, karo aukoms paremti. Šioje parodoje Balzukevičiaus darbai atsidūrė šalia tokių įžymybių, kaip Renoiro, Rodino, Boudelle, Bonnardo, Matisse, Ozenfanto, Picasso, Signaco, Suzanne Valadon arba Vuillardo ir visos plejados lenkų m. sandūroje TAP surengė kalėdinę parodą, šį kartą skirtą pa- 13. B. Balzukevičius. Adomo Mickevičiaus portretas remti lenkų kariams Rusijos kariuomenėje, Prancūzijoje ir Rytų fronte. Kadangi neturime detalaus katalogo, sunku dabar įvardinti, kokius darbus dailininkas tenai rodė metais taip pat TAP patalpose (dalyvavo ir Balzukcvicius) įvyksta dar viena lenkų dailininkų paroda, surengta Broliškos paramos draugijos {Towarzystwo Bratniej Pomocy). Karo metais Balzukevičius taip pat bendradarbiavo su Stefanijos Łazarskos meninėmis dirbtuvėmis. Tai buvo dar vienas priimtinas uždarbio būdas, leidęs šiaip taip užsidirbti pragyvenimui. Idėja gaminti lėles ir kitus meninius žaislus Stefanijai Łazarskai kilo dar ųjų pabaigoje. Jai pasisekė sudominti Mariją Mickevičienę. Po sėkmingos parodos, įvykusios Paryžiaus dienraščio Excelsior redakcijoje, Łazarskos dirbtuvių žaislai parodyti keliaujančioje prancūzų žaislų parodoje Jungtinėse Valstijose metais. Šią iniciatyvą taip pat parėmė Ignacas Paderewskis ir jo žmona. Balzukevičiaus iš medžio drožti žaisliukai, taip pat itin 12. B. Balzukevičius. Peizažas 15 Gipsas, inv. 11/156 "' Vilniaus apylinkių peizažas, inv. H/305 bei Dvarelis Vilniaus apylinkėse, inv. 11/ Būdingas jų bruožas: nors atrodo, kad yra sukurti Paryžiaus laikotarpiu, daugumoje iš jų vaizduojami Vilnijos peizažai 66

9 populiarios medinės dėžutės bei puodeliai eksponuoti keliose parodose Prancūzijoje: Ponios Bongard galerijoje Paryžiuje nuo iki , akcijoje lenkų našlaičiams Paryžiuje , taip pat Union Centrale des Arts Décoratifs suorganizuotoje II meninių žaislų parodoje, vykusioje nuo 1916 m. lapkričio iki 1917 m. sausio. Paskutiniai du Balzukevičiaus veiklos Paryžiuje epizodai susiję su dviem didelėmis lenkų parodomis. Pirmoji jų - tai lenkų dailininkų paroda Lenkų armijos Prancūzijoje karo invalidams paremti, kuri įvyko grafo Mikalojaus Potockio rūmuose Paryžiuje. Joje Balzukevičius parodė du skulptūrinius portretus, vienas iš kurių greičiausiai buvo anksčiau minėtas A. Mickevičiaus. Šios parodos atidarymui skirto muzikinio rytmečio programos viršelį dailininkas papuošė grafikos raižiniu 18. Iš išlikusio metais vėliau surengtos prancūzų bei lenkų parodos Menas ir atminimas" [Chabrié-TomaszewiczR., S.43] katalogo matome, kad čia Balzukevičius parodė darbų iš popieriaus rinkinį, įvardintą pašto atvirukais, vaizduojančiais lenkiškus tipus ir peizažus". Tuo ir baigėsi paryžietiškasis epizodas dailininko gyvenime. Apsiribojo jis iš esmės tik lenkiškąją aplinka. Greičiausiai 1919 m. menininkas sugrįžta į Vilnių, kur tęsia meninę karjerą, susijusią su Vilniaus dailės akademija. Boleslovas Buika, vyresnis už Balzukevičių trejais metais, atvyko į Paryžių greičiausiai taip pat 1902 ar 1903 metais. Panašiai kaip ir Balzukevičius, jis pirmiausia mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, vėliau, metais - Krokuvos dailės akademijoje. Nors ligšioliniai dailininko biografai neminėjo jo studijų Paryžiuje, bet kuopšti 1906 m. Londono Doré Gallery vykusios parodos kataloge įdėtos kritikos fragmento 19 analizė rodo, kad Buika turėjo studijuoti Colarossi akademijoje. Kitas spaudos šaltinis taip pat mini jo studijas Paryžiaus Ecole des Beaux-Arts [Виуко Boleslas. P.69]. Buikos debiutas Rudens salone su senojo Paryžiaus vaizdais prancūzų kritiko Thiebault-Sissono Le Temps puslapiuose buvo įvertintas labai geranoriškai: pasirodo mums kažkas nauja, jo pavardę reikia įsiminti. Dė- '* Vendredi , Festival Chopin, 2e matinée artistique " Paimto iš Dziennik Poznański numerio 14. B. Balzukevičius. Vladislovas Mickevičius /5. B. Balzukevičius. Autoportretas. Litografija 67

10 16. B. Baliukevičius. Lėlių parodos katalogo fragmentas mesj patraukia Sacré-Coeur ir Panteono masės, paimtos iš labai žemai ir iš toli, per gatvelių labirintą". Šiuose paveiksluose tie pažįstami [objektai], kurie matomi po ilgesnio nepastebėjimo, spindi nauja jaunyste. Bet ne tik pajautimas yra originalus. Matyti lanksti, laisva meistro ranka ir kartu nepriekaištingas, kruopštus piešinys bei labai savitas, mielas koloritas. Dailininko pavardė? Buika. Tegul tik tas lenkas eina toliau šiuo keliu, o Paryžius jį pripažins ir Paryžius bus teisus" [Catalogue of the..., 1906] metais dailininkas reguliariai pasirodo Nepriklausomųjų salone, o po Pirmojo pasaulinio karo jau rečiau - Rudens salone, Prancūzų dailininkų salone, taip pat pripuolamai - Société nationale des Beaux-Arts salone m. jis priimtas į Société Internationale des Aquarellistes. Vėliau jis savo darbus eksponuos ir prestižinėje Georges Petit galerijoje, ir nuosavoje dirbtuvėje, susilauks teigiamų žinomų prancūzų kritikų, tarp jų ir tokių garsių, kaip Arsene Alexandre, Maurice Guillemot arba Louis Vauxcelles vertinimų. Dailininko biografai užsimena ir apie jo apdovanojimą Akademijos Palmėmis. Šis Švietimo ministerijos skiriamas apdovanojimas gali būti užuomina į tai, kad Buika Prancūzijoje dirbo mokytoju. Buika taip pat yra susijęs su Paryžiaus lenkų menine aplinka. Jo pavardę galima surasti Paryžiaus lenkų literatūros ir meno draugijos narių lape asociacijos būstinės atidarymo dieną Tačiau čia aktyvesnės jo veiklos pėdsakų nėra, išskyrus atviruką, adresuotą Wacławui Gąsiorowskiui. Tuo metu Buika nedalyvavo parodose ir su Lenkų menininkų draugija Paryžiuje. Pirmojo pasaulinio karo metais jis kaip savanoris įstojo į prancūzų kariuomenę ir dirbo sanitaru ligoninėje Nr. 160 Paryžiuje, Hotel Majestic [Polonia Noël E28]. Kiti šaltiniai nurodo, kad buvo II klasės kanonierium [Buyko Boleslas P.69; Polonia, ]. Net ir karo metais dailininkas neapleido kūrybos. Nutrūkus Lenkų literatūros ir meno draugijos veiklai, Buika turėjo įstoti į Lenkų menininkų draugiją, kadangi 1916 m. liepą randame - jis - jau dailininkų sekcijos pirmininkas [Polonia, , Nr.28]. Wacławo Gąsiorowskio Paryžiuje leistas laikraštis Polonia reprodukuoja Buikos atliktų figūrų nuotrauką, kurios sudaro sceną, pavadintą Lenkų pergalė prie Griunvaldo 1410 metų liepos 10 d." Remiantis 17. B. Buika. Svitezio ežeras 68

11 Monsieur Itoleslus "BUYKO vous prie de lui foire l'honneur ile venir voir tes çaquarellet & Vmm à la plume, <кн*-4.>» INVITATION IS. B. Buika. Parodos kvietimas pateiktu aprašu, tos figūrėlės - tai medinės figūros, turinčios judančių, iš medžio išdrožtų žaisliukų formą. Šiuo mobilu dailininkas vadovavosi darydamas viršutinę vinjetę laikraščio Polonia specialiam numeriui, pavadintam Polonia Noël Vinjetės apačioje vaizduojamas kitas svarbus lenkų ginklo istorijos faktas - lenkų dalinių, vadinamųjų Bajončikų, dalyvavimas mūšyje ties Arrasu Buika suprojektavo ir titulinį laikraščio puslapį, pavadintą La France et la Pologne a travers les siècles", kuriame pavaizduotas vadinamasis Henriko III laikrodis, esantis Paryžiuje, Teisingumo rūmų fasade, ir papuoštas Prancūzijos, Lenkijos bei Lietuvos herbais m. jis taip pat eksponavo savo darbus Mikalojaus Potockio rūmuose, kur parodė itališkus peizažus (Šv. Morkaus aikštę Venecijoje, Šv. Petro bažnyčią, Pont de Soupris, Tiltą Veronoje) m. įvyksta jau kalbant apie Balzukevičių minėta prancūzų bei lenkų paroda Menas ir atminimas". Jai B. Buika sukuria afišą ir katalogo viršelį, kuriuose pavaizduoja Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Prancūzijoje suformuotą lenkų armiją, vadinamuosius Halerio būrius. Buika, apibūdintas kaip dekoratyvinės dailės meistras, kurio turtingas koloritas yra atgaiva išlepintai akiai, ir kaip pateikiantis lenkų liaudies šokius su stebėtinu tikslumu bei fantazija" [Chabiié-Tomaszewicz R., S.43 ], šiai parodai pateikia 5 akvareles, 100 eskizų plunksnele, frizą, dvi akvareles Soucieuse" ir Lenkė", du vėduolkių projektus, dviejų pašto atvirukų serijų projektus, tris reprodukcijas ir 32 piešinius ant kartono [Exposition francopolonaise..., P.49]. Vėlesniais metais B. Buika rengia parodas dirbtuvėse, 1922 m. įvyksta personalinė paroda Nicoje. Tournesnis dailininko likimas nėra gerai žinomas. Jo pavardę randame naujos lenkų menininkų draugijos Prancūzijoje {Groupe des Artistes Polonais en France et de leurs Amis) Statute - narių steigėjų sąraše. Na, o paskutinis pėdsakas, - tai autoriaus lėšomis 1939 m. išleistas rinkinys, pavadintas Quelques Ephémérides. A l'occasion de la dćclararation de guerre par la France et l'angleterre pour sauver la Pologne". Susideda jis iš J'Eclaireur de Nice" ir l'avenir de Beaulieu" skelbtų dvylikos Buikos straipsnių, tarp jų ir meninėmis bei istorinėmis temomis apie Lenkiją. Jau ankstesnės publikacijos apie dailininką nurodo, kad jis bendradarbiavo spaudoje ir, be kita ko, turėjo rašinėti į Kurier Litewski. B. Buika mirė 1940 m. Nicoje. Jo meninis palikimas yra nepaprastai kuklus: pavieniai darbai Vilniaus ir Varšuvos muziejuose, viena akvarelė Adomo Mickevičiaus muziejuje Paryžiuje ir vienas paveikslas privačioje kolecijoje JAV Kaip tik dėl to kol kas neturime pakankamai duomenų, kad deramai įvertintume šio kūrėjo vaidmenį ir vietą. Aktyviai reikšdamasis tiek Paryžiaus lenkų kolonijos gyvenime, tiek ir tarptautiniu mastu, Buika susilaukdavo daug teigiamų kritikos, pavyzdžiui, iš Eligiuszo Nicwiadomskio - net entuziastingų atsiliepimų, tačiau panašu, kad šiandien greičiausiai dėl nepaprastai skurdaus palikimo jis pamirštas tiek Lenkijoje, tiek ir Prancūzijoje. Apibendrinant reikia pabrėžti, kad Paryžius buvo itin populiarus tarp čia atvykstančių vilniečių dailininkų, nesvarbu, kokios tautybės jie bebūtų. Dailininkai, nejautę artimesnių saitų su lenkiškąja kultūra, lengvai įsiliedavo į tarptautinį Paryžiaus meninį peizažą, kuris vėliau bus pramintas Ecole de Paris. Kaip rašo prancūzų literato ir kritiko Andre Warnod dukra Jeanine Warnod, La Ruche gyventojai, menininkai, kurie atvyko į Paryžių, daugiausia į Montparnasą, atvažiavo ne tam, kad gintų savo kultūrą ar tuo labiau savas tradicijas, o tam, kad sukurtų naują pasaulį" [Wamod J.]. Tai pirmiausia pasakytina apie dailininkus žydus, kuriems išvykimas į Paryžių reiškė išsivadavimą iš jų religijos ir aplinkos primestų taisyklių. Bet šis teiginys nėra teisingas kalbant apie iš lenkiškosios ar lietuviškosios kultūrinės aplinkos išėjusius dailininkus. Neturėdami savos valstybės, šie kūrėjai itin atkakliai siekė kurti struktūras, galinčias reprezentuoti jų tautinę kultūrą tarptautiniame forume. Galima netgi daryti prielaidą, kad sėkmingos lenkų menininkų draugijų iniciatyvos neleido jiems deramai atsiskleisti jau kitoje, tarptautinėje meninėje plotmėje. Čia gana detaliai išanalizuoti Balzukevičaus ir Buikos pavyzdžiai neleidžia mums į tai atsakyti vienareikšmiai. Balzukcvičiaus buvimą Paryžiuje, matyt, reikėtų traktuoti tik kaip tam tikrą, netgi atsitiktinį epizodą jo karjeroje. Karo suirutės sulaikytas toli nuo savo gimtojo Vilniaus, dailininkas buvo priverstas grumtis su 69

12 /9. В. Buika. Polonia Noel" frontispisas dideliais meterialiniais sunkumais, neleidusiais jam deramai susikoncentruoti meninei kūrybai. Karui pasibaigus jis grįžo j Vilnių, kur pratęsė nutrukusį kūrybinį kelią. Kiek kitoks Buikos atvejis. Gerai kritikos įvertintas dailininkas buvo priverstas tapti eiline istorijos - karo, kuris pertraukė daug žadančią karjerą, auka. Tai pačiai aukų grupei taip pat galima priskirti ir Boznanską arba Biegasą - dailininkus, kurie atvyko į Paryžių sąlygiškai anksčiau - XIX a. pabaigoje arba pačioje XX a. pradžioje. Šių dailininkų laimėjimai labiausiai išryškėjo metais, o karas negailestingai nutraukė jų veiklą, kurios jau nepavyko su ta pačia energija atnaujinti jam pasibaigus: dailininkai nebesugebėjo surasti savo vietos naujoje pašėlusių metų" Prancūzijos realybėje, kaip ir nebepajėgė grįžti į jiems naują atgimusios Lenkijos realybę. Kiti, kurie buvo ar bent jautėsi esą lenkai, daugiau ar mažiau dalyvavo Paryžiaus lenkų menininkų gyvenime, tačiau nesiekė kosmopolitinės karjeros. Tai pasakytina ir apie Balzukevičių bei Buiką, kuriems čia ir paskyriau daugiausiai dėmesio Vertė V Jankauskas 20. B. Buika. La France et La Pologne a travers les siècles" viršelis Šaltiniai ir literatūra: Dokumentai apie dailininkus Boleslovą Buiką, Boleslovą Balzukevičių, Antaną Vivulskį. Lenkų biblioteka, Lenkų istorijos ir literatūros draugija. Paryžius Lenkų bibliotekos ir Lenkų istorijos ir literatūros draugijos meninės ir muziejinės kolekcijos apžvalginiai katalogai. Paryžius Bartnicka H., Szczepińska J'. Salony Paryskie, Salon Niezależnych (mašinraštis). Lenkų bibliotekos ir Lenkų istorijos ir literatūros draugijos meninė ir muziejinė kolekcija Bankowski Piotr. Exposition des artistes polonais // Polonia, Nr S.3 Bartnicka-Górska Hanna. Bolesław Buyko // Słownik artystów polskich i obcych w Polscie dziełających. T. 1, Wrocław-Warszawa- Kraków-Gdańsk Bobrowska-Jakubowska Ewa. Bolesław Buyko // Das Allgemeine Kunstlerlexikon, Leipzig-München. 1997, Vol. 15 Bobrowska-Jakubowska Ewa. La Société des Artistes Polonais a Paris (TAP) // Autour de Bourdellc. Paris et les artistes polonais , Musée Bourdele, Paryż, Bobrowska-Jakubowska Ewa. Środowisko artystów polskich we Francji // Czasopismo Zakładu Narodowego imienia Ossolińskich, z. 8. Wrocław, 1997 Bobrowska-Jakubowska Ewa. Lalkarze z ulicy Boissonade // Art & Business. Warszawa, Nr Bobrowska-Jakubowska Ewa. L'Exposition polonaise au palais Potocki a Paris en 1918/ Pranešimas perskaitytas mokslinėje konferencijoje Boleslas Biegas et Miecislas Golberg". Lenkų biblioteka, Paryžius,

13 І \ "її Js.1 < P EXPOSITION FRANCO-POLONAISE d'art et de Souvenir 18 JANVIER - 2 MARS 9*9 Gąsiorowski Wacław. La France et la Pologne a trawers les siècles. Paris, 1917 Kahn Guslawe. Exposition des Artistes Peintres et Sculpteurs Polonais (Palais du comte Nicolas Potocki) // Mercure de France, Nr. 494, S Klüver Billy, Martin Julie. Kiki et Montparnasse Flammarion, 1989 Lacroix Augustin. L'Exposition des Peintres et Sculpteurs Polonais au Palais Potocki // Journal des Arts. Paris, Lorentowicz Jan. Spojrzenie wstecz. Kraków, 1957 M. M., (Paris-Boleslas de Buyko...) // The Studio Makowski Tadeusz. Pamiętnik. Opr. Władysława Jaworska, Kraków, 1961 Nicwiadomski Eligiusz. Malarstwo polskie XIX i XX wieku. Warszawa, 1923 Polonia Polonia Noël (Specialus Polonia numeris) Rocznik Towarzystwa Litcracko-Artystycznego w Paryżu, Paryż Ryszkiewicz Andrzej. Między Monachium a Paryżem. Malarstwo polskie XIX wieku// Art & Bussiness. Nr Sladkowski Wiesław. Emigracja polska we Francji Lublin, 1980 Sladkowski Wiesław. Polacy we Francji. Lublin, 1985 Wornod Jeanine. La Ruche et Montparnasse. Geneve-Paris Zborowski Leopold. Wystawa w Galerii Modern // Polonia. Nr.12, Ziejka Franciszek. Młodopolski Paryż. Warszawa, Parodų katalogai ir proginiai leidiniai:.. NOTICE GÉNÉRALE CATALOGUE.ANNEXES į Л ; CONFERENCES. 21. В. Buika т. parodos katalogo viršelis Mutée üei,-axt» ^ UoN Dt MARIAN) Bobrowska-Jakubowska Ewa. Funkcje i rola kolekcji muzealnych i artystycznych Biblioteki Polskiej i Towarzystwa Historyczno-Literackiego w Paryżu / Pranešimas perskaitytas mokslinėje konferencijoje Stan i potrzeby muzealnictwa polskiego", Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetas Bobrowska-Jakubowska Ewa. Les artistes se ressemblent: associations des artistes polonais en France / Mokslinė konferncija Autour des associations artistiques polonaises en France". Lenkijos mokslų akademijos mokslinis filialas Paryžiuje Butvilaitė-Petrauskienė R. Vilniaus piešimo mokykla // Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos. Parodos katalogas. Red. Jerzi Malinowsky Michał Wożniak, Rūta Janonienė. Torūnė-Vilnius BuykoBolcstas. Quelques éphémérides a l'occasion de la déclaration de guerre par la France et l'angleterre pour sauver la Pologne, 1939 Billy A. L'époque Paris, 1951 Chabrie-Tomaszewicz Robert. Exposition franco-polonaise d'art et de Aquarelles & Dessins de Boleslas Buyko. Galerie Georges Petit, Paris, 4-23 octobre (b.d) Aquarelles (oeuvres récentes) de Boleslas Buyko. 11 square Delambre, Paris, 9-16 mai 1920 Aquarelles (oeuvres récentes) de Boleslas Buyko. 11 square Delambre, Paris, mai 1921 Catalogue of the exhibition of Paintings of M. Boleslas de Buyko. Oils, Water Colors, Drawings. The Dore Gallery, London Exposition des peintres et sculpteurs polonais. Société des Artistes Polonais a Paris. Paris, 15 mars - 30 avril 1914 Exposition des Artistes Polonais a Paris. Vente au profit des Soldats Polonais dans l'armée Russe en France et sur le front d'orient Exposition des Artistes Polonais organisée par la Société du Secours fraternel. Paris, Exposition des artistes peintres & sculpteurs polonais au profit des Mutilés de l'armée Polonaise en France. Palais du comte Nicolas Potocki, Paris, le 30 novembre 1918 Exposition franco-polonaise d'art et de Sauvenir. Notice générale, catalogue, annexes, conferences. Musée des Arts Décoratifs, Paris, 18 janvier-2 mars \9\9Tombola Artistique au profit des Artistes polonais victimes de la Guerre. Galerie Bernheim-Jeune, Les Jouets polonais, exécutés dans les ateliers artistiques des Madame T Lazarski. Musée des Arts Décoratifs, 15mai-15juinl916 (carton d'invitation) Montparnasse - atelier du monde, ses artistes venus d'ailleurs. Hommage a Kisling , Forum des arts - Palais de la Bourse, Mar- souvenir // Arts décoratifs. Paris, 1919 seille, 1992 CrespelleJean-Paul. La vie quotidienne a Montparnasse a la grande époque Hachette, 1975 Paris, 1936 Statuts du groupe des Artistes Polonais en France et de leurs Amis, Fiszer Emilie, Wrotnowska Denise. Catalogue des estampes-portraits. Temps de paix - temps de guerre. Les artistes polonais a Paris Paris, Katalog wystawy pod red. Ewy Bobrowskiej-Jakubowskiej. Fiszer Emilie, Wrotnowska Denise. Catalogue des estampes - Seconde Muzeum im. Bolesława Biegasa, Biblioteka Polska, Paryż, Partie. Paris, Jarnuszkiewiczowa Jadwiga. Bolesław Bałzukiewicz // Słownik artystów polskich i obcych w Polscie dziełających. T. 1, Wrocław-Warszawa- Kraków-Gdańsk Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos. Parodos katalogas. Redaktoriai Jerzi Malinowsky Michał Wożniak, Rūta Janonienė. Torūnė-Vilnius

14 Reprodukcijos spaudoje: Boleslas Buyko. Victoire polonaise aux environs de Grunwald le 15 juillet 1410 // Polonia, Nr. 29, Boleslas Buyko. Nos vaillants Volontaires en route vers Polonia // Polonia. Nr. 52, Boleslas Buyko. Frontispisas // Polonia Noël, Paryż (žurnalo Polonia" specialus numeris). The Vilnius artists' carees in Paris in the early part of the 20 lh century Summary After the Vilnius Univcrsitety was closed in 1832, the opportunity for extending the knowledge to the most gifted youth could not be given in this our country because of the tsarist oppression in Lithuania with the exception of the Vilnius School of Drawing (having been in operation between ), thus it was imperative to go to Petersburg, Krakow, Vienna. At the end of the 19th century, after Paris had become the worldwide capital of art, a vast majority of artists from Eastern Europe, Lithuanian artists among them, went to study there. They were of different nationalities - Polish, Jewish, Lithuanian. Some waves of the Vilnius artists were in action in Paris at that time. The first one was represented by N. Aronson, S. Bohusz-Siestrzencewicz, M. Lejbowski, L. Brcnsztcj-Zinowjew. Another group of artists (B. Bałzukiewicz, В. Buyko, S. Dembowska-Romer) arrived in J. Lipchitz, P. Kremegne, Mane-Katz, Ch. Souline, M. Kikoine belonged to the third group which came there between In the article the greatest attention is drawn to the two of the representatives from the second and the third groups, namely, Bolesław Bałzukiewicz and Bolesław Buyko. They had different lots. The Paris period for Bolesław Bałzukiewicz was rather an accidental event in his biography. He stayed there because of the war and was not able to join a cosmopolitan artistic way of life of the city and limited himself by the Polish artistic activity, nevertheless, he was a participant of the shows of Polish artists. Ina short while after the war had endend he came back to his motherland and took the professorship at the Vilnius University. B. Buyko as a student in Paris was a debutant at the Autum art show-room as early as In he was a constant exhibitor at the art show-room of the Independents, later, at other art show-rooms, and after a short while was accepted to Societc Internationale des Aquarelistes. Thus he went beyond the artistic setting of the Parisian Poles and attempted to show himself at a broader range and was favourably evaluated by French art critics. His career was ceased by the war, nevertheless, after the war B. Buyko did not return to his homeland, he remained in France and died there. The article does not present a complete view of the activities of the artists who had arrived to Paris from Lithuania. Yet, it is a certain aid in order to understand the reason of the attempt of the creators of Lithuanian and Polish culture to represent their own national culture, whereas the artists of the Jewish origin were eager to refurse the clutches of the former cultures and easily joined the international Parisian artistic landscape which later found itself under the name of Ecole de Paris.