ISTORINIAI MIESTAI PAVELDOSAUGOS AKIRATYJE

ISTORINIAI MIESTAI PAVELDOSAUGOS AKIRATYJE

Rasa CEP AITIENE Lietuvos istorijos institutas, XX a. istorijos skyrius, Vilniaus universitetas, lstorijos fakultetas, lstorijos teorijos ir kulturos istorijos katedra el. pastas rasac@mail.lt

{VADAS Istorinis miestas - tai gamtos ir kulturos sqveikoje amzi4 eigoje susiformavusi sudetinga ir ivairialype urbanistine struktura. Jq galima isskaidyti i keletq pagrindini4 sluoksni4: 1) miesto pamatq - gamtini-kulturini krastovaizdi; 2) gatvi4 ir aiksci4 tinklq, sudaranti kvartalus, kurie savo ruoztu skaidosi i posesijas; 3) architektiirq (pastatus); 4) erdvini klodq - miesto vizualines dominantes, panoramas bei siluetus. Tenka pripazinti, kad, matyt, butent del tokio auksto sudetingumo laipsnio istorinio miesto kaip tokio (one jame esanci4 pavieni4 statini4 ar ansambli4) samprata ir apsauga yra palyginti nesenas reiskinys. Pavyzdziui, tik XX a. 9 desimtmetyje pasirode tarptautiniai dokumentai, liudijantys apie sio suvokimo isitvirtinimq tarptautiniu mastu ( 1987 m. ICOMOS prieme istorini4 miest4 apsaugai paskirtq Vasingtono chartijq, o Europos Taryba 1993 m. paskelbe Europos urbanistikos chartijq - praktini miest4 valdymo bei pletros vadoveli). Nors ir negalime girtis senl.lj4 miest4 gausa, taciau j4 apsauga Lietuvai itin aktuali. Reikia tik dziaugtis, kad suinteresuotumas sia tema, kaip ir apskritai paveldosauga, pastaruoju metu pradejo dideti. Siuo atzvilgiu isskirtinas Vilnius - kaip ne tik Lietuvos sociopolitinis centras, bet ir kaip vienintelis miis4 miestas, del savo unikali4 verci4 itrauktas i Pasaulio paveldo sqrasq. Atsi:lvelgiant i sias reiksmingas aplinkybes istorinis Vilniaus senamiestis susilaukia daug daugiau specialist4 (tarp j4 ir uzsienio ekspert4) ir pacios visuomenes demesio nei kiti Lietuvos istoriniai miestai, kurie daznu atveju link~ atkartoti sostineje vykdomus miesto planavimo bei tvarkymo darbus. Be to, jame geriausiai matomi tiek teigiami, tiek ir neigiami sociokulturiniai atgavusios nepriklausomyb~ valstybes vystymosi poslinkiai. Jie tiesiogiai daro itakq ir paveldosauginems strategijoms bei taktikoms Vilniaus istoriniame branduolyje. 45

Vis delto tenka pastebeti, kad ligi siol daugiausia finansini4 bei intelektini4 istekli4 skiriant materialiam senamiescio pavidalui islaikyti ar sutvarkyti lyg ir nuosaly lieka kiti pamatiniai klausimai: kokie praeities iprasminimo turiniai slypi (ar turet4 slypeti) uz praktini4 paminklotvarkos veiksm4? Kitaip tariant, del ko j4 imamasi? Kam jie turi tarnauti? Koki4 tiksl4 siekti? Susidaro tspudis, kad ligi siol tarpusavyje daznai nekoordinuoti bandymai atgaivinti, suformuoti ar isryskinti istorines atminties zenklus bei akcentus Vilniaus mieste nesireme giliau reflektuotu praeities bei dabarties sociokulturinio gyvenimo sqrangos suvokimu. Taciau akivaizdu, kad be sio suvokimo vykdomi paveldokaros veiksmai negali buti nuoseklus, ilgalaikiai ir ne vien siaurai konjunkturiski. Tautinio atgimimo laikais em~s formuotis konservatyviosios Sqmones tipas, kuris aktyviai reiskesi tarpukariu (ir tam tikrais,.konspiraciniais" pavidalais isliko stiprus sovietmeciu), isugde ligi siol gaj4lietuvi4 etnocentrizmq. Taciau siandien jis neisvengiamai susiduria su laisvos, atviros ir multikulturines visuomenes kurimo siekiais. Sis, daznai solidziau teoriskai neargumentuotas, susidurimas yra ypac aktualus komplikuotq istorijq turinciai mus4 sostinei. Jis kartais sukelia isties astrius gincus tarp skirtingas idejas palaikanci4 ar bandanci4 realizuoti interes4 grupi4. Savo ruoztu tenka pripazinti, kad siandienos intelektual4 diskusijos del Lietuvos valstybes tolesnes raidos perspektyvl.l bei atviros pilietines visuomenes kurimo ir stiprinimo retai kada per:lengia abstrakcij4 lygmeni, kad but4 regimai,.sukabintos" su materija - konkrecia pilietines visuomenes raiskos erdve, t.y. praeities bei dabarties laiko dvasiniais bei medziaginiais zenklais mieste. Paveldosaugos specialistai tebera link~ apsiriboti konkreci4 praktini4 paveldotvarkos problem4 sprendimu ir dazniausiai vengia aktyviai ir visapusiskai dalyvauti visuomenes istorines savimones konsolidavimo darbe. Cia tenka atsizvelgti i faktq, kad mus4 paveldosaugos, kaip ir apskritai Lietuvos, istorija yra komplikuota. Kaip zinia, ypac naujaisiais laikais dazni krasto uzkariavimai agresoriams suteike progq nevarzomai grobstyti ir naikinti kulturos paveldo vertybes, visuomenin~ savimon~ kartu orientuojant i j4 niekinimq (ypac sovietmeciu), todel vietine sviesuomene sieke bet kokia kaina islaikyti turimq paveldq. Tad dar ir dabar viesajame diskurse galima apciuopti polinki i krastutinumus - paradoksal4 kulturos turt4 nuvertinimq ar net atmetimq, daznai skatinamq ir siuolaikines primityvios vartotojiskos mqstysenos, viena vertus, ir perdetq j4 garbstymq bei,.saugojimq vardan 46

saugojimo", kita vertus. Daznai pamirstama, kad tarp j4 atsirast4 vietos placiam daug nuosaikesni4 elgsenos su praeities vertybemis biid4 spektrui. Siandien pats gyvenimas vercia neatideliojant ateiciai spr~sti galvosiikius, kuriuos iskelia praeities vertybi4 apsaugos ir/ar krasto modernizacijos dilema. Siuo atzvilgiu iliustratyviis Vilniaus mieste vykdomi.. gelbejimo" archeologijos darbai, kartais susikertantys su stambiojo statyb4 ar komunikacij4 verslo interesais (zr. diskusijas del Gedimino prospekto rekonstrukcijos ar kitur mieste randam4 archeologini4 liekan4 likimo). Sie ir daugelis kit4 atvej4 vercia cia pat vietoje priimti skubius sprendimus, kurie ne tik reikalauja vis4 suinteresuot4 pusi4 konsensuso, bet ir tam tikros gana konkretizuotos Vilniaus senamiescio raidos vizijos. Vis delta tenka pripazinti, kad zenkl4. jog apie tai jau bandoma mqstyti pragramiskai bei kompleksiskai, yra, ir tai nuteikia optimistiskai (placiau Santykis..., 2004). Pamazu imama suvokti, kad visapusiskam paveldo tsisavinimui kol kas nepakankamai palankiq situacijq geriausiai padet4 spr~sti pagarbus, bet kartu ir aktyvus santykis su kulturos vertybemis, pasireiskiantis atsakingai bei kiirybingai parengt4 konkreci4 paveldo objekt4 ar vietovi4 panaudos projekt4!gyvendinimu. Atsi:lvelgant l minetas problemas ir j4 sprendimo biitinyb~. neisvengiamai iskyla Vilniaus istorinio miesto paveldosaugos praktinio, teorinio ir idejinio kontekst4 pazinimo poreikis. Todel vis4 pirma darosi biitina pasigilinti i ankstesni4 kart4 sios srities!dirbi bei patirtt.

1. VILNIAUS SENAMIESCIO PAVELDO SAMPRATl) RAIDA 1.1. Paveldosaugines minties istakos Lietuvos urbanizmo ir paveldosaugos raidoje esama tiek savitt.tlokalinit.t, tiek ir bendraeuropinit.t bruoz4. Dar LDK laikais Vilniuje, kaip ir kitose Europos feodalinit.t valstybit.t sostinese, kilming\.ljll ir miestiecit.t seimt.t nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas buvo paveldimas ir, be kit4, turejo ir simbolin~ vert~. Visuomenines paveldosaugines Sqmones uzuomazgas Lietuvoje galima fiksuoti nuo XVII a. Tuomet, kaip ir Vakart.t Europoje, pradeta istoriskai ir struktiiriskai vertinti architektiirini paveldq, skirti restauracijos, atnaujinimo ir perstatymo sqvokas, menines ir istorines objektt.t vertes (Makovska, 2000, p.149-156). XIX a. pasizymejo saltiniuose sunkiai aptinkama, bet sisteminga ir organizuota vietines inteligentijos kova uz reiksmingiausit.t LDK istorijos objektt.t issaugojimq. Beje, biitina pamineti, kad Rusijos imperija is viso menkai tesiriipino net savo pacios paveldu, jau nekalbant apie okupuott.t teritorijt.t kultiiros vertybit.t apsaugq. Kaip zinia, intensyvus to meto salies rusifikavimas pasireiske ir kaip istorinio krastovaizdzio tycinis keitimas. Be sio neigiamo veiksnio, prie spartaus Vilniaus perdirbimo XIX- XX a. sandiiroje prisidejo ir industrializacija bei del to suintensyvejusi miesto pletra. Mineti socioekonominiai procesai ryskiai veike miestovaizdt: atsirado naujos architektiirines formos, tankejo uzstatymas ir del to keitesi miesto siluetas bei panoramas. Lenkt.t aneksijos metais (1920-1939), nepaisant to, kad liko tik provincijos miestu, paveldosauginiu aspektu Vilnius buvo palyginti gerai tvarkomas (placiau Glemza, 2002, p. 24-25). Matyt, ne be vilniecit.t intelektines ttakos tarpukario Lenkijoje, aplenkiant laikq, didelis demesys pradetas skirti ne tik 49

architekturos paminklams tirti bei tvarkyti (teikiant prioritetq konservavimui), bet ir krastovaizdzio istoriskumui ir groziui apsaugoti. Jau XX a. I puseje Vilniaus miesto paveldas pradetas suvokti kaip sudetingas ir tvairialypis, kurt sqlygiskai galima suskaidyti i kelias dalis: 1) miesto erdves sandarq; 2) didziuosius paminklus; 3) etnografint (vietines architekturos) miestq formuojantt sluoksnt; 4) gamtq kaip pamatin~ miesto strukturq (Markeviciene, 1998, p. 286). Taigi tarpukaris Vilniaus senamiescio issaugojimo kompleksines sampratos formavimuisi is tiesq buvo gana palankus metas. Nepriklausomos Lietuvos paminklosauga siuo atzvilgiu labai kuo nors pasigirti negalejo - Lietuva bene vienintele Europoje tarpukariu neturejo issamesnio Kulturos paminklq apsaugos tstatymo, taigi ir nesieme juridiskai reglamentuoti ansambliq bei istoriniq teritorijq apsaugos. Tai rodo ryskq lietuviskos paveldosaugines minties atsilikimq nuo lenkiskosios, kuri, siuo atveju teorijoje, atrodo, buvo aplenkusi net savo europinius analogus. TaCiau, nepaisant to, atgavus sostin~ lietuviq specialistai ne atmete, o bande t~sti lenkq pradetus darbus. Jau 1939 m. Vilniaus miesto savivaldybe parenge Vilniaus Senojo miesto centro planq, kuriame atsispindejo lenkq specialistq nuostatos. Taciau siuos tik kq pradetus senamiescio apsaugos veiksmus nutrauke pirmoji sovietine okupacija. L 1.2. SovietmeCio paveldosaugos kontraversijos Sovietinio laikotarpio Lietuvos paveldosauga ir urbanistika dar laukia savo tyrinetojq. Nesitenkinant aprioriniais (dazniausiai, tiesa, neigiamais) jos vertinimais tenka nuogqstauti, kad si tema praktiskai beveik nera atidziau analizuota, todel ir nesinoretq skubeti su kategoriskomis isvadomis. Visq pirma tenka atsizvelgti t bendrqji to meto kontekstq. Okupuotoje Lietuvoje sovietiniai ideologai susidure su savita ir gyvybinga nacionaline kultura. Todel cia, kaip ir kitose Baltijos valstybese, buvo sunkiau akivaizdziai ir be ceremonijq tiek jq, tiek ir konkrecias kulturos vertybes priversti tarnauti politiniams bei ideologiniams tikslams, kas per nepalyginamai ilgesnt ir nuoseklesnt visuomenes sovietizacijos procesq buvo realizuota pacioje SSRS. Nors Lietuvoje niekuomet nebuvo galutinai siq tikslq atsisakyta, taciau, priklausomai nuo kintanciq sociopolitiniq aplinkybiq, naudotos priemones varijavo. Galima drqsiai teigti, kad daugiausiai nuostoliq Lietuvos kulturai ir jos 50

paveldui atnese biitent stalininis laikotarpis. Ar tuometin~ kultiiros vizijq Lietuvoje galetume laikyti savotisku Proletkulto atitikmeniu? Pamatine proletkultininkq pozicija porevoliucineje Rusijoje buvo totalus praeities atmetimas ir naujos kultiiros kiirimas, o 1940 metais pradeta ir po karo prat~sta stalininio pavidalo Lietuvos sovietizacija irgi buvo nukreipta pries ankstesn~.. burzuazin~" santvarkq, kartu diegiant naujos sovietines gyvensenos ir pasauleziiiros standartus. Galima teigti, kad sovietmeciu tik vienu atzvilgiu biita nuoseklios kultiiros politikos - viso kultiiros gyvenimo privertimo tarnauti ideologijai ir propagandai. Taciau lietuvi4 inteligentija dejo gana kryptingas pastangas, jei tmanoma, uzkirsti keliq, pristabdyti ar bent susvelninti sias uzmacias. Nors biitent sovietmeciu Lietuvoje susiformavo ispletotas paminklosaugines sistemas juridini4, administracini4 ir technologini4 priemoni4 kompleksas, taciau atsi:lvelgiant i minetas aplinkybes si sistema nebuvo pakankamai efektyvi, kad realiai tgyvendint4 kultiiros paveldo apsaugos ir populiarinimo uzdavinius. Todel ir praeities paveldo apsaugos srityje per visq sovietmeti isliko paslepti valdiios, specialistl.l ir visuomenes konfliktai ir ttampos. Sis trumpas ekskursas i sociopolitini sovietmecio kontekstq nera bereiksmis istorini4 miest4 tvarkymo atzvilgiu. Sioje srityje taip pat galima gana aiskiai matyti oficialiosios ideologines pozicijos ir parninklosaugos specialist4 nuomoni4 susidiirimus. Po karo atstatant Vilni4 remtasi cia atvykusi4 sovietini4 urbanist4 ir architekt4 siiilymais, kuri4 pagrindu parengtose generalini4 plan4 schemose, zinoma, atsispindejo SSRS miest4 ir gyvenvieci4 planavimo principai bei normos. Todel jose nebuvo pamatuotai tvertinti Lietuvos miest4 istorines raidos ypatumai, j4 gamtines, geologines ir hidrologines sqlygos, o nauj4 pastat4 statyba buvo daugiausiai pradeta vykdyti pagal tipinius projektus. Sie miest4 formavimo ir architektiiros kiirimo veiksniai faktiskai nutrauke ankstesn~ Lietuvos architektiiros ir urbanistikos raidq, is esmes atitikusiq Vakar4 ir Vidurio Europos principus (Miskinis, 1991, p. 80-84). Atstatant miestus sovietiniai ideologai reikalavo visq demest sukoncentruoti i j4 centrus, kuriuose biitinai turejo atsirasti pagrindine aikste, i kuriq vede placios magistrales, o puose monumentaliis socrealistiniai pastatai, skirti valdzios institucijoms. Toks miesto erdves perkonstravimas ikiinijo neslepiamus ideologinius tikslus - masi4 indoktrinacijq bei valdymq (11BaHOB, 2001, p. 146-147). Tuo metu propaguoto socrealizmo polinkis i pompastikq atsi- 51

dabarti spindejo ir sovietinio elito gyvenamqj4 nam4 fasaduose (Vilniuje - ne Gostaut4 krantine). Vis delta istorini4 miest4 branduoli4 atzvilgiu stalinine urbanistika deramai taip ir nesugebejo ispletoti nuoseklios koncepcijos.,.esminis bendras charakteringas santykio su ansambliu, kaip viena is paveldo rusi4, bruozas yra kurybinis kritinis jo isisavinimas ir perdirbimas pagal naujus socialistinius reikalavimus. Tarybinei miest4 statybai svetimas pasyvus ir nusisalinantis poziuris i paveldq. Ji kaip ir visas socialistinis mokslas privalo uzsiimti aktyviu esamo perdirbimu pagal komunistin~ manierq" - savo studijoje apie 1945-1948 m. pradetq Baltijos respublik4 sostini4 senamiesci4 rekonstrukcijq tiesiai rase architektas L. Bogdanovas (EorMHOB, 1950, l. 17). Taciau jis pripazino, kad net ir perkeisto, pritaikyto naujo miesto statybos reikalavimams istorinio urbanistinio ansamblio perdirbimas neatmeta butinybes issaugoti senqsias jo dalis, paverstas savotisku muziejiniu draustiniu. Taigi sovietines urbanistikos poziuriu Vilniaus senamiestis vertintas kaip istorijos eigoje statytas neplaningai, todel jis, esq,,.neturejo nei pagrindinio centro, nei pagrindinio plato, nei pagrindines magistrales" (Kumpis, 1945, p. 4). Vi sus siuos.. trukumus" buvo siekiama istaisyti. Nors dauguma architekt4 vis delta pabreze poreiki naujus statinius harmoningai derinti prie jau susiklosciusios aplinkos, iskele didel~ urbanistin~architekturin~ Vilniaus senamiescio vert~. sios idejos daznai sutikdavo atvirq,.modernizatori4" ir,.kontrasto principo" gerbej4 pasipriesinimq. Todel remontuotini ar net sveiki namai imti griauti, atveriant Vilniaus senamiesciui nebudingas placias erdves (Rudinink4 gatves vakarine puse, Vokieci4 gatves siaurine puse, ir t. t.). Tuometines estetikos propagavimas Ierne kai kuri4 nauj4 pastat4 bei kompleks4 istoriniame miesto branduolyje pabreztinai brutal4 bei agresyyll pobudi - nesiskaitymq su,.nusenusia" aplinka (Purviniene, 2003, p. 154). Pirmas sovietinis Vilniaus generalinis planas buvo parengtas dar 1946 m., remiantis tuometine miest4 statybos metodika ir patirtimi. Veliau pasirode keletas patobulint4 variant4. Reikia pabrezti, kad Vilniaus planavimo ir uzstatymo projektas, patvirtintas LTSR MT 1953 m., numate palikti istoriskai susiklosciusiq gatvi4 tinklin~. o transporto magistrales turejo apeiti senamiesti. 1956-1958 m. buvo parengtas ir 1959 m. patvirtintas pirmasis Lietuvoje (kaip, beje, ir pirmasis SSRS) Vilniaus senamiescio rekonstrukcijos projektas (aut. K. Seselgis, S. Lasavickas, J. Seibokas). Sis projektas gana atsargiai vertino naujos statybos galimybes senamiestyje, rekomenduodamas islaikyti 52

istorinio uzstatymo turt, istorines raudonqsias linijas, naujus pastatus harmoningai ttraukti 1 istorin~ aplinkq. Taciau atsi:lvelgiant 1 per tank4 uzstatymq ir prastas higienos sqlygas buvo nuspr~sta sanuoti, tai yra apmazinti, kvartal4 vidaus uzstatymq, o atsiverusius plotus apzeldinti. Si projektq veikiai seke analogiski Kauno, Klaipedos, Kedaini4, kiek veliau Trak4 senamiesci4 regeneravimo projektai. Pasak J. Glemzos, istorini4 miest4 centr4 regeneravimo metodikos krypties pasirinkimui ypac didel~ ttakq turejo Cekoslovakijos restauratori4 patirtis {Glemza, 2003, p. 144).,AtSilimo" metais Vilniaus ir kiti senamiesciai bei senieji miesteli4 centrai jau pradedami suvokti kaip atsvara industrines architekturos schematizmui ir vienodumui. {vertinta ir j4, kaip turinci4 savit4 bruoz4, reiksme bendraauropinei urbanizmo istorijai. Net siiilyta vertingiausius senamiescius paversti rezervatais ir, taikant ypac grieztq apsaugos rezimq, skatinti juose tradicini4 amat4 ir prekybos pletrq (Pilypaitis, 1967, p. 34-38; Pilypaitis, Miskinis, 1968, p. 40-44). IStyrus ir atrinkus vertingiausius Lietuvos miestus ir miestelius buvo sudarytas ir 1969 m. patvirtintas 62 vietines reiksmes urbanistikos paminkl4 sqrasas {aut. A. MiSkinis, A. Pilypaitis). Palyginimui - Estijoje 1967 m. pirmuoju paminkliniu miestu buvo paskelbtas Talinas, o 1973 m. urbanistikos paminklais tapo dar 9 miestai, Rusijoje daugiau kaip 100 istorini4 rniest4 sqrasas buvo patvirtintas 1970 m., Baltarusijoje 21 miesto sqrasas - 1971 m., ir t. t. {MiSkinis, 1991, p. 133). Taigi istorini4 miest4 tyrim4 bei apsaugos srityje Lietuva SSRS neabejotinai buvo viena lyderi4. Praktine senarniesci4 regeneravimo veikla veikiai erne persiorientuoti nuo pavieni4 paminkl4 prie atskifll kvartal4, kas buvo daroma ir Vakaf4 Europoje. 1966 m. Vyriausybes nutarimu del istorini4 senarniesci4 rekonstrukcijos pagreitinimo buvo visapusiskai tteisintas kompleksinis senamiesci4 rekonstravimas istisais kvartalais, Soviet4 Sqjungoje laikytas labai pazangiu ir pavyzdiniu, o nuo 1967 m. pradeta vadinamoji kompleksine kvartal4 rekonstrukcija. 1970 m. buvo uzsakytas ir 1974 m. parengtas naujas projektas (grupes vadovas A. Pilypaitis), daug visapusiskiau ir kompleksiskiau rekomendav~s spr~sti aktualias Vilniaus senamiescio problemas, pavyzdziui, atsi:lvelgti 1 sociologini faktori4. Taciau, deja, 1 A. Pilypaicio prasymq sudaryti budinciq generalinio plano grup~. pajegiq operatyviai reaguoti 1 senamiestyje atliekamus darbus, nebuvo atsizvelgta, del to niekas nesieme kontroliuoti vykstancio proceso. Rekonstrukcijos tempai nebuvo spartus. Lyginant su nauj4 rajon4 statyba didzil.lj4 Lietuvos miest4 - Vilniaus, Kauno, Klaipedos, Kedaini4-53

senamiesciq padetis buvo daug blogesne (Maciulis, 1968, p. 14). Susidurta su daugeliu problemq, kuriq nepavyko isspr~sti per visq sovietmett. Tuo metu tsivyravusi elementines, reprezentacines paminklosaugos nuostata is tyrejq reikalavo restauratoriams pateikti ataskaitas apie atskirus kvartalus ar pastatus, neatsizvelgiant i tai, kad miestas yra sistema. Kompleksinit.t Vilniaus tyrimt.t, pavyzdziui, chronologinit.t miesto vystymosi pjuvit.t, nebuvo atlikta, kaip ir nebuvo strukturiskai bei procesiskai issiaiskinta ligsioline jo raida. 0 sie pamatiniai trukumai neleido numatyti ir strategiskai planuoti jo ateities. Be to, senamiestis statybos biurokratq tuomet buvo laikomas tokiu pat rajonu kaip ir naujieji, todel nebuvo atsizvelgta i jo specifikq, o jam sanuoti bei rekonstruoti numatytos islaidos, lyginant su naujt.t kvartalq statyba, buvo menkos. Pasak specialistq,,susidare paradoksali padetis, kuomet Specialioji Moksline Restauracine Gamybine Dirbtuve (SMRGD) per metus rekonstruodavo tik vienq kitq architekturos paminklq, o eilines projektines ir statybines organizacijos, kaip mokedamos, rekonstruodavo desimtys likusiq pastatq" (SimanaviCius, 1968, p. 3). Atsizvelgiant i tai, kad nei pati SMRGD, nei juo labiau kitos statybines organizacijos dar neturejo tinkamq restauravimo darbt.t tgudziq ir patirties (ypac tokiuose sudetinguose objektuose kaip senamiesciai), toks neapgalvotas,rekonstravimas" atnese kai kuriq nuostoliq, pavyzdziui, Rudninkq-Karmelitq kvartale sanuojant buvo suardyta istoriskai susiklosciusi posesijt.t struktura. Taciau buta ir tinkamo elgesio pavyzdziq - paminetina Vilniaus universiteto ansamblio, 8 desimtmecio Stikliq - Zydt.t g. ir dar velesne Sv. Jonq - Pilies g. kvartalt.t rekonstrukcija ir t. t., kas leido isryskinti unikalq Vilniaus senamiescio siluetq. Vilniaus senamiescio vaizdas is paukscio skrydiio. 54

Seniau miesto architektlirq labiausiai veike du faktoriai - esamtt statinitt rekonstrukcija ir nauja statyba, o butent sovietmeciu vis labiau svarbus tapo ir treciasis - paminkltt apsauga ir restauravimas. Siame kontekste modernieji statiniai senamiesciuose tapo daugiausiai abejonitt ir ginctt kelianciu veiksniu (Purlys, 1984, p. 9). Naujosios statybos istoriniuose miestq centruose klausimas paveldosauginiu poziuriu yra labai komplikuotas ir iki siol neisspr~stas. Ar ji is viso galima? Kokia turettt buti, kad nepazeisttt organiskai susiklosciusio miesto audinio? Tenka konstatuoti, kad si sudetingiausia problema Vilniuje daznai budavo paliekama savieigai, konkretaus architekto kurybinei fantazijai. Neretai dirbta tiesiog kontrasto principu, moderniomis architekturinemis formomis uzgoziant istoriskai susiklosciusiq aplinkq. Tokiu budu del naujai statybai netinkamai parinktos vietos savo autentiskumq prarasdavo ne tik si. Naujieji statiniai taip pat netekdavo novatoriskumo. Be to, matyt,,atsikandus" socrealizmo, reikalavusio naujai statybai naudoti,tradicinius elementus ir detales", siekta j4 visiskai atsikratyti, todel naujoji architektura praktiskai neturejo jokitt lietuvisktt bruoztt (skirtingai, pavyzdziui, nuo japoniskos ar meksikietiskos, kurios sugebejo harmoningai suderinti modernumo ir tradiciskumo sqrysl). Kai kurie nauji pastatai zenkliai zeide ir senamiescio panoramas paminklinius vertikalius komponentus, nors Vilniaus senamiescio apsaugine zona buvo patvirtinta dar 1969 m. Siuo atzvilgiu Vilniuje bandyta eiti trimis kryptimis: 1) laikytis istorinio uzstatymo turitt ir kurti neutraliq,,artimq" senamiesciams, architektlirq; 2) laikantis istorinio uzstatymo turitt, gatvitt raudonttjttlinijtt, kurti moderniqjq architekturq (pavyzdziui, VU bibliotekos knyg4 saugykla, MA bibliotekos priestatas); 3) kurti naujas architekturos formas ir turius, nepaisant buvusio istorinio gatvitt uzstatymo (Vokiecitt ir Domininkontt gatves). Sis, treciasis, variantas jau sovietmeciu laikytas zalingiausiu (DvariSkis, 1977, p. 60-62). Kita tebeaktuali problema - transporto priemonitt skaiciaus ir j4 srauto augimas senamiestyje. Sovietmeciu buta keleto bandymtt per Vilniaus senamiestt nutiesti magistrales (Vokiecitt gatves drastiska, bet nebaigta rekonstrukcija, Pylimo gatves praplatinimas ir 7 desimtmetyje planuotas, bet, laimei, netgyvendintas 4 kvartaltt aplink Liejyklos gatv~ sunaikinimo projektas). Taigi 1 tuo metu parengtus ir igyvendintus senamiescitt kompleksinio regeneravimo projektus, kurie, kaip jau mineta, tuo metu buvo laikomi pavyzdiniais ne tik Baltijos salyse, bet netgi Maskvoje, reikia ziureti neviena- 55

reiksmiskai. Tokio masto ir apimties darbai buvo imanomi tik del suvalstybintos paminklini4 pastat4 nuosavybes. Bet finansiskai nestipri valstybe nepajege sio grandiozinio projekto igyvendinti iki galo ir nuosekliai. Pasirinkus vienkartines rekonstrukcijos (regeneracijos) metodikq vietoj kartotinio palaikomojo remonto, dalis statini4 jos is viso nesulauke, o dalis kit4 neisvenge kartais zenklill perdirbimll. 1.3. Vilniaus senamiestis rinkos sqlygomis Atgavus nepriklausomyb~ perejimas nuo iki tol egzistavusios valstybines paminklosaugos prie privacios iniciatyvos buvo gana skausmingas. Besikeiciantys nuosavybes santykiai veikiai erne smarkiai veikti Vilniaus senamiescio bukl~ ir turejo nenumatyt4 pasekmi4. Skubota religini4 bendruomeni4 nuosavybes restitucija bei nekilnojamojo turto privatizacija, salia paspartejusios socialines segregacijos, atnese daug nuostoli4 ne tik pavieniams paveldo objektams, bet ir paciai senamiescio visumai, kurios raidos planavimas tuo metu tapo net abejotinas. Deja, atsakingos valstybines institucijos adekvaciai reaguoti i siuos pokycius nesugebejo. Praktiskai tai reiske, kad busimieji savininkai negaudavo jokios arba labai nedaug informacijos apie isigyjamq objektq ir is jll nebuvo reikalaujama issaugoti ar, kiek imanoma, atkurti jo autentiskq bukl~ (Vilniaus senamiestis..., 1993, p. 44). Paminklosaugininkai tuomet konstatavo, kad,slubuoja beveik vis4 nepriklausomos Lietuvos istatymll straipsniai, susij~ su nuosavybes formomis" (Kultura ir turto..., 1993, p. 9). Be to, iskelus privacios nuosavybes matmeni, savininkai buvo link~ rupintis tik savo turtu, nepaisydami viso pastato prieziuros poreikio. Tuo metu miesto savivaldos atstovll ir paveldo apsaugos specialist4 raginimai kurti sias problemas galincias spr~sti nam4 bendrijas didesnio gyventoj4 pritarimo nesusilauke, nes primine sovietines nam4 valdybas. Taciau, kaip :Zinia, 1994 m. Vilniaus senamiestis buvo itrauktas i UNESCO globojamq Pasaulio gamtos ir kulturos paveldo sqrasq. Pasibaigus pirminiam privatizacijos etapui ir ypac del Lietuvos strategini4 sieki4 integruotis i ES ir transatlantines bendrijas, jame sukaupt4 kulturos vertybi4 vadyba erne pamazu gereti. Tai buvo susij~ ir su didejanciu valstybes ir miesto vadovll demesiu sostines modernizacijai ir tinkamo jos tvaizdzio kurimui. 1992 m. PRPI parenge treciqji Senamiescio regeneravimo projektq ir jo koncepcijq. 1996 m. buvo paruosta SenamiesCio atgaivinimo strategija ir jai tgyvendinti 1998 m. ikurta Vilniaus senamiescio atgaivinimo agentura 56

(VSAAL turejusi uzsiimti ir paveldosvietos propagavimu. Sis naujai formuojamas paveldo vadybos modelis buvo palankiai tvertintas ICCROM'o. Jo deka, skatinant tinkamq teorint pasirengimq, visuomenes svietimq ir efektyvesni4 administravimo. priemoni4 kiirimq, buvo pradeti tveikti neigiami pereinamojo laikotarpio padariniai. Deja, patirtis parade, kad, nepaisant kokybiskai parengtuose Vilniaus senamiescio apsaugos dokumentuose itvirtint4 nuostat4, is dalies - ir del paci4 specialist4 bei visuomenes mentaliteto lygio, daznu atveju jos taip ir lieka popieriuje. Paskutinis senamiescio detalaus planavimo projektas, rengtas 2001-2003 m., buvo pristatytas 2003 m. birzelio 1-3 d. Vilniuje vykusiame Istorini4 miest4 organizacijos regionineje konferencijoje Istorinil.J miestl.j urbanistines kultaros testinumas. Jos metu buvo ypac pajustas poreikis giliau tsisqmoninti savo urbanistines ir miestietiskos kultiiros esm~. Renginyje dalyvavusio tarptautinio eksperto Denniso Rodwello, apibendrinusio Vidurio ir Ryt4 Europos istoriniuose miestuose vykstancius procesus, teigimu, daugumos si4 krast4 paveldo administratoriai bande taikyti vakarietiskus modelius (pavyzdys - Vilniaus senamiestis) ir pritraukti uzsienio investuotojus, daznai nepaisydami vietines specifikos ir lokalines bendruomenes nuomones (Rodwell, 2003). Pasak eksperto, siekiant issaugoti istorinius miest4 branduolius urbanistinio paveldo viet4 turtingumas ir tvairove reikalauja toki4 pat tvairi4 ir lanksci4 priemoni4. Atlikus trumpq Vilniaus senamiescio paveldosaugines minties apzvalgq tenka konstatuoti tam tikrq ligi siol isliekantt teorinio mqstymo sioje srityje seklumq, lemiantt tebevyraujanciq orientacijq i praktint problem4 sprendimq (daznu atveju,gaisr4 gesinimq") ir atitinkamai t aiskesnio ilgalaikio strateginio veiksm4 planavimo stokq. Tad tenka klausti, kokia patirtimi istorini4 miest4 paveldotvarkos ir paveldonaudos skrityje disponuoja Vakar4 valstybes ir ar jq biit4 galima tiesiogiai mums perimti? 2. ISTORINIS MIESTAS VAKARl) PAVELDOSAUGOJE 2.1. Istorinil.J miestl.j paveldosaugos uiuomazgos Sios teksto dalies tikslas - paanalizuoti, kaip amzi4 eigoje Vakaf4 Europoje kito poziiiris t senuosius miestus, kokie biidavo ir yra pasirenkami j4 apsaugos bei tvarkymo teoriniai ir praktiniai modeliai ir kokiq reiksm~ bei funkcijas istoriniams miest4 branduoliams siandien teikia t4 sali4 visuomenes. 51

Istorini4 miest4 issaugojimo idejos evoliucija atspindi ne tik Vakar4 civilizacijos bendrqsias sociopolitines, ekonomines bei kultilrines orientacijas, bet ir j4 kaitq per laikq. Kaip zinia, renesanso epochos intelektualai,atrado", o Apsvietos - ispopuliarino Vidurzemio jilros regiono antikinio pasaulio paveldq. Tuomet formavosi nuostata, kad issilavin~ ir pasiturintys zmones senuosius paminklus privalo pazinti ir moketi vertinti. Tuo tikslu pradetos ritualines keliones i Romq ir kitus antikines civilizacijos centrus. Sis uzsiemimas veikiai isaugo iki nuolatini4 kelioni4 Grand Tour marsrutu (Cuvelier, 1998). Tokiu bildu veliau masiniu virt~s turizmas tapa reiksmingu ir pirmiesiems architektilrini4 relikt4 apsaugos bandymams. Tai rodo, kad moderniosios paminklosaugos ir turizmo fenomenai yra tampriai susij~ ir beveik vienalaikiai reiskiniai. Instituciskai XVIII- XIX a. I puseje Vakar4 Europos paminklosauga daugiausiai reiskesi meno, literatilros, istorijos ir mokslo draugij4 intelektineje terpeje ir vyravo tokiuose kultilros centruose kaip Londonas, Berlynas ar Paryzius (Ashworth, Tunbridge, 1990, p. 9-1 0). Jai formuotis dideles ttakos turejo romantizmas ir visuomenine reakcija i sparciq urbanizacijq bei industrializacijq. Todel ir istoriniai miestai didesniu specialist4 ir visuomenes susidomejimo objektu tapa del industrines revoliucijos ir del jos tvykusios urbanistines erdves transformacijos bei sparci4 socialini4-ekologini4 poky Ci4 (kad ir toki4 kaip vietini4 bendruomeni4 suirimas, zmogaus rysi4 su konkrecia vieta -,teviske" - silpnejimas), kurie sukele tradicines aplinkos praradimo traumq. Taciau moderniaisiais laikais vis spartejanti mokslo bei technikos evoliucija veike ir labiau pragmatiskq praeities paveldo objekt4 vertinimq. Nuosek- 14 istorijos reiskini4 tyrimq tuo metu keite trumpalaikes ateities prognozavimo tendencijos, kurios atnese nemazai zalos kultilros vertybems (Jurkstas, 1994, p. 130). Taigi sen\.lj4 miest4 supriesinimas su naujais industriniais nebiltinai vede prie nora juos issaugoti. Urbanistini4 teorij4 istorija anaiptol nesutampa su istorinio miesto paveldosaugos raida. Todel poziilri4 i istorinius miest4 centrus variacijas isreikst4 trumpa pazintis su urbanistines minties evoliucija. Tiek ikiurbanistini4, tiek ir urbanizmo idej4 istorijoje galime isskirti dvi pagrindines kryptis -,progresyviqjq" ir,kultilralistin~" (Merlin, 1991, p. 25-54). XIX a. pirmoji, pasitikedama mokslu ir technika, akcentuodama tinkam4 gyvenimo sqlyg4 (ypac higienini4) sudarymo biltinyb~. labiau orientavosi i ateiti, racional4 gyvenamosios erdves komponavimq. Si4 idej4 58

realizavimo bene ryskiausias pavyzdys - osmanizacija (pavadinimas kil~s nuo Paryziaus prefekto G. E. Haussmanno, vykdziusio radikalius senamiescio pertvarkymus, pavardes), daugelyje Vakarq Europos saliq iki pat XX a. II puseje tapusi dominuojanciu elgesio su senamiesciais budu (Roncayolo, 1998, p. 81-169).,Progresistai", kuriems priskirtini ir ankstyvieji sovietiniai urbanistai-,konstruktyvistai" M. Ginzburgas, J. Kuzminas,,socialistinl miestq" suprojektav~s M. Miliutinas ir kt., kure funkcionalius miestus. Jiems atrode, kad miestas yra tik erdvine sociopolitines sistemas israiska. Sias idejas XX a. I puseje labiausiai propagavo CIAM 1 ir Le Corbusier, pavyzdziui, 1925 m. siul~s nusluoti senuosius Paryziaus kvartalus, jq vietoj statant standartinius dangoraizius ir issaugant tik keletq isskirtiniq architekturos paminklq (Choay, 1996, p. 94). Si tabula rasa ideologija Vakaruose vyravo iki Prancuzijoje 1962 m. kulturos ministro Andre Malraux iniciatyva priimto Saugom4 sektoril.l istatymo (Lamy, 1993, p. 50-81). ldomu, kad 1964 m. Venecijos chartija irgi nieko nekalba apie istorinius miestus (mini tik ansamblius). Tenka pripazinti, kad iki pat XX a. 9 desimtmecio istoriniq miestq, kaip tokiq, apsauga Vakaruose buvo gana menkai tesirupinama. Todel 1980-1982 m. Europos Taryba organizavo kampanijq,urbanistikos renesansas", kuri paskatino lvairiq visuomeniniq organizacijq ir pacios visuomenes susidomejimq siuo klausimu. Tik 1987 m. ICOMOS prieme istoriniq miestq apsaugai paskirtq Vasingtono chartijq, o dar veliau - 1993 m. - pasirode Europos urbanistikos chartija. Taciau,progresistams" budingq technokratinl mqstymq dar XIX a. II puseje erne kvestionuoti,kulturalist4," kuriuos galima laikyti savotiskais poindustrines visuomenes pirmtakais, idejos. Jie nemane, jog galima remtis vien racionalumu ir pragmatizmu ir atmesti tokl reiskinl kaip emocijos ar jusles.,kulturalistines" krypties salininkai miesto ateities perspektyvas labiau siejo su jo praeitimi. Atsi:Zvelgiant l tai galima teigti, kad istorinio urbanistinio paveldo apsauga forrnavosi kaip priesstata dominuojantiems urbanizacijos procesams, pradejus vertinti miesto istorines raidos ir kaitos zenklus.,kulturalistai" teige, kad miestas yra kulturos atspindys, jog kartu su gyventojais jis sudaro organiskq visumq, kuriai grasina modernizacija ir industrializacija. To- 1 CIAM - Congres Internationaux d'architecture Moderne - 1928 m. ikurta tarptautine architekh.j organizacija, rengusi kongresus (ypac 1933 m., paskelbust garsiqjq,aten1-1 Chartijq"), smarkiai lemusi pasaulio architekturos pletot~. ClAM idejl.j!taka buvo ypac stipri besivystanciose salyse, Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose. 59

del dalies sios krypties salininkq pasaulezilirai buvo budingas nuoseklus paseizmas (ypac viduramzi4, gotikinio stiliaus garbinimas), nostalgija praeiciai ir noras besqlygiskai issaugoti senqjq miesto strukturq ir atmosferq. Tam tikru kompromisu, bandziusiu sutaikyti siuos priesingus poziurius, galima laikyti XIX a. II puseje susiformavusiq ir klestejusiq istorizmo (eklektikos, neostili4) architekturq. Pastaroji irgi isreiske jos kurej4 sqmoningq orientacijq t praeiti, tuo norint psichologiskai susvelninti gyventoj4 pasipriesinimq sparciam nauj4 architekturini4 element4 atsiradimo tempui (XIX a. statybomis zymiai pranoko ankstesnes epochas). Istorini4 form4 sydas turejo sudaryti letos evoliucijos, laipsnisko kitimo tspudt (Luksionyte-Tolvaisiene, 1991, p. 322-326). Savo ruoztu istorizmas labai pasitarnavo architekturos istorijos studijoms ir XIX II puseje kai kuriose Vakar4 Europos salyse itin ispopuliarejusiai architekturos paminkl4,stilistines restauracijos" metodikai (Jokilehto, 1999, p. 137-156).,Kulturalistinei" pakraipai dideles ttakos turejo brit4 intelektual4 idejos. Meno teoretikas J. Ruskinas buvo pirmasis, kuris tvertino privaci4 nam4 bei urbanistini4 ansambli4 (ne tik pili4 ir baznyci4, kaip buta iki tal) svarbq paveldo suvokimui. Be to, savo teorijoje Ruskinas nutolo nuo iki tal klestejusios europocentristines pasauleziiiros, universalizuodamas paveldo vertes (Ruskin, 1956). Todel jis kartu su menininku W. Morrisu buvo pirmieji, kurie skatino pradeti paminkl4 apsaugos judejimq tarptautiniu mastu. Butent j4 deka istorinis miestas pradedamas suvokti kaip praeities paminklas (Jokilehto, 1999, p. 184-186). Iki tal intelektual4 demesys miestui daugiau apsiribojo jame esanci4 pavieni4 iskiliausi4 architekturini4 kurini4 pazinimu. Savo ruoztu istorikai iki pat XX a. II puses domejosi tik miesto juridinemis, politinemis, ekonominemis, socialinemis ar religinemis institucijomis, bet ne juo paciu kaip erdvine visuma. Miestq, kaip tokt, XIX a. architekturos istorija irgi is esmes ignoravo. Todel brit4 intelektinis tnasas turejo ttakos ne tik National Trust atsiradimui Jungtineje Karalysteje 1895 m., bet ir kitoms Europos salims (ypac Italijai, kur Gustavas Giovannionis veliau ispletos,mazosios", arba,namines", architekturos, sudarancios senojo urbanistinio ansamblio pagrindq, apsaugos idejq). Apibendrinant sias ir kitas cia neaptartas idejas galima teigti, kad poziuri4 i istorint miestq kaip i kompleksini ir nedalomq kulturos paminklq evoliucija vede prie galim4 trij4 laikysen4, isryskinanci4 atitinkamai: 1) memorialin~, 2) istorin~ (historique) ir 3) istorisk4 (historial) jo sampratas (Choay, 1996, p. 130-151): 60

1) anot XIX a. II puses meno istoriko ir paveldosaugos teoretiko J. Ruskino, istoriniai miestai yra praeities monumentai (skirti tai praeiciai atminti). Jie yra mus4 istorinio t~stinumo ir individualaus, lokalinio, nacionalinio bei civilizacinio tapatumo garantas. Siuo atveju jie suvokiami kaip potencialiq isnykimo gresm~ patiriantis retas, trapus, menui ir istorijai vertingas objektas. Todel norint issaugoti H reikia istraukti is gyvenimo eigos. MaCiu PikCiu - ink4 imperijos sostine. Persipolis. IS esmes si laikysena logiskai veda prie istorinio miesto bukles, uzsaldymo" - savotiskos muziejifikacijos - nes jis tampa nelieciama ir netkainojama absoliucia vertybe. Paradoksalu, bet paverstas,memorialiniu" toks miestas kaip tik netenka savo istoriskumo ir galimybes prisitaikyti prie pokyci4. Tokie, pavyzdziui, yra archeologiniai miestai -,miestai po gaubtais". 61

Vis delto tenka pastebeti, kad sis architektiiros filosofes F. Choay isskiriamas istorinio miesto sampratos tipas sunkiai tsivaizduojamas,grynu" pavidalu. Geriausiu atveju H is ties4 galima sieti tik su tokiais mirusiais miestais kaip Herkulaneja ar Pompejas (Guzzo, 1998, p. 6-15) ir pan., o kitais atvejais si apsaugine strategija, matyt, galet4 tikti tik itin autentiskoms nedideles apimties urbanistinems ar architekturinems struktiiroms. 2) pasak XIX- XX a. pradzios architekt4 E. Violet-le-Duco ir C. Sitte, istorijos eigoje susiklost~s ir aukstu estetiniu lygiu pasizymintis senasis ikiindustrinis miestas gali tapti pavyzdziu siuolaikiniam miestui, kuriam nebudingas grozio siekimas. Tai anaiptol nereiskia jo form4 aklo kopijavimo naujoje architektiiroje, o tik poreikt pazinti istorinio miesto morfologija, ir kaita,, nes kiekvienos epochos ir stiliaus erdvini4 konfiguracij4 tvairove remiasi specifiniais estetiniais efektais, kuri4 pazinimas leist4 nustatyti pastovius istorinio miesto vystymosi principus ir taisykles. Tai pragmatinis, propedeutinis (parengiamasis), didaktinis senojo miesto suvokimo ir jo princip4 panaudojimo kuriant siuolaikinius miestus budas, sutaikantis praeities-dabarties opozicija,. Jam nepriestarauja ir muziejinis senojo miesto suvokimas. Tik siuo atveju senamiestis-muziejus nebutinai turi buti,po gaubtu" ir nelieciamas. Konservavimo ir restauravimo technikos suteikia galimyb~ jam gra,zinti prarastas dalis, leidziancias atkurti jo buvust visumint vaizda,. Beje, siame poziuryje slypi stiprus etnologinis (miesto kultiirinio unikalumo) elementas. 3) Treciasis, siuolaikinis, poziuris yra dviej4 pirm\.lj4 sintezes, bet kartu ir per-lengimo bandymas. Remiantis ital4 urbanisto G. Giovannionio (1873-1943) idejomis siandien siekiama suderinti utilitaria, ir muziejin~ senojo miesto vertes, integruojant H t bendrqja, teritorinio planavimo koncepcija,. Si klausima, butina panagrineti placiau. 2.2. Siuolaikine urbanistinio paveldo samprata Jau mineta, kad istorini4 miest4 autentiskumui futuristines bei progresyvistines nuostatos turejo veikiau neigiam4 pasekmi4. Todel nuo XX a. 7-8 desimtmeci4 Vakar4 paveldosaugos tikslai bei metodai erne kisti ir vis labiau atsizvelgti i urbanistini4 paveldo vertybi4 issaugojimo bei integravimo i dabarties gyvenima, poreikius. Buvo suvokta, kad si sritis reikalauja tarpdisciplininio, kompleksisko ir nuoseklaus priejimo, apimancio tiek teorija,, tiek ir praktika,. Siandien urbanistinis paveldas (tarpukariu G. Giovannionio tvesta sa,vo- 62

ka), a pima ypatingq skirtingos prigimties element4 visumq, sudarytq tiek is pavieni4 paminkl4, tiek is senojo miesto audinio, tiek is industrini4 kompleks\.!. Sis terminas tinka ne tik grieztai saugomiems senamiesciams, bet netgi naujiems miestams, pavyzdziui, Brazilijai. Be to, savo prasm~ ir vert~ jis igyja ne kaip autonomiskas objektas, bet kaip bendrosios urbanizacijos sudedamoji dalis (Giovannioni, 1998). Brazilijos katedra. Pranasiskai numat~s poindustines visuomenes atsiradimq, ital4 architektas G. Giovannionis nuspejo ir sen\.lj4 miest4 centfl.l bei kvartal4 reaktualizacijq. Jis tikejo, kad su sqlyga, jog bus tinkarnai priziurimi, t. y. kad juose nebus vykdoma j4 morfologijai priestaraujanti veikla, senamiesciai atgaus savo utilitariq reiksm~ net keletu aspektw a) kaip istoriniai parninklai, atspindintys meno, istorijos ir pedagogin~ vertes bei b) skatins kurti naujas erdvines konfiguracijas, kaip kad ir isivaizdavo E. Violet-le-Ducas (Choay, 1996, p. 147).,Istorinis miestas yra paminklas, bet taip pat jis yra ir gyvas audinys" - siuo pagrindu G. Giovannionis sukure savo urbanistinio paveldo apsaugos doktrinq, besiremianciq trimis principais: 1) bet koks senasis urbanistinis fragmentas turi buti integruotas i vietini, regionini ar teritorini tvarkymo planq; 2) istorinis paminklas suvokiamas tik kartu su jo aplinkos kontekstu, sie rysiai yra esminiai, 0 jl.l pazeidimas - prazutingas; 3) urbanistinio paveldo apsaugos ir tvarkymo darbai privalo siekti organiskai susiklosciusi4 rysi4 tarp pastat4, j4 mastelio ir morfologijos issaugojimo ar atkurimo. Tokiu budu rekompozicija, reintegracija ir pasalinimas tampa tmanomi, bet kisimosi laisve ribojama pagarbos aplinkos genius loci - vietos charakteriui (Choay, 1998, p. 12-14). Taciau praktikoje sis treciasis, dar vadinamas, ugnies ir vandens sinte- 63

zes", kelias yra labai komplikuotas. Bepigu tokiems vienov~ islaikiusiems istoriniams rniestams-,turist4 zaisliukams" kaip Venecija, Florencija, Utrechtas ar Briuge, kuriuose urbanistinio paveldo apsauga sutampa su prieziura ar konservavimu. Labiau heterogeniskuose miestuose paveldo administratoriams iskyla daug daugiau sunkum4. Seniau buv~ prekybiniais, administraciniais ir religinio gyvenimo centrais siandien senamiesciai daznai nebeatitinka nauj4 poreiki4 ir j4 revaliorizacijos problemq tenka spr~sti naujai. Kaip jau mineta, spartus miest4 augimas XIX a. II puseje pirmqkart placiu mastu sukele sen4j4 statini4 griovimo ir apsaugos dilemq. Todel siekdamos uzkirsti keliq j4 naikinimui kai kurios salys emesi leisti apsaugos tstatymus ir pradejo sen4j4 pastat4 restauravimo darbus, sukelusius daug specialist4 ginc4 del j4 tiksl4 bei metod4. Praktin~ senamiesci4 apsaugos pradziq galima is dalies sieti su XIX a. pab. atsiradusia skanseno (muziejaus po atviru dangumi) ideja. Butent tada paminklo kaip vieneto sqvoka buvo praplesta ir paminklas tapo suvokiamas kaip statini4 kompleksas-ansamblis. Buvo tvertinta ir st daugialypi objektq supancios aplinkos reiksme, jos poveikis paminklui (Jaloveckas, 1972, p. 41). XX a. I puseje jau dauguma Europos sali4 didziuosius architekturos paminklus bei kulturint krastovaizdt erne saugoti. Tai taip pat vede ir prie gamtos paveldo apsaugos judejimo (Nacionalini4 park4 stegimas JA V, Australijoje, Kanadoje). TaCiau placiausiq uzmoji miest4 rekonstrukcijos (atstatymai) tgavo XX a. viduryje, kuomet prireike likviduoti Antrojo pasaulinio karo padarinius, nors kai kurios salys su sia problema susidure dar per Pirmqji pasaulini karq.!pro senamiescio (Belgija) vaizdas po Pirmoj o pasa ulinio karo. (is D. Dendooven, J. Dewilde. The Reconstruction of!per. A walk through history. 2000, p. 15). 64

Rekonstrukcijos, beje, apeme ne tik tradiciskai,istorinemis" laikytas miest4 dalis, bet ir naujesnes, ir buvo atliekamos tvairiai. Vienur, remiantis,progresistinio" urbanizmo principais, buvo statoma atsizvelgiant daugiau t funkcin~. utilitariq architekturos paskirtt, teikiant pirmenyb~ modernios geroves reikalavimams (pavyzdziui, Berlyne, Maskvoje), o ten, kur senosios miesto dalys nuspr~stos palikti, jose vykdyta intervencija daugiausia buvo orientuota t renovacijq (atnaujinimq). Urbanistinio paveldo atzvilgiu tai daznai tgaudavo fasadizmo (dar kitaip - briuselizacijos, nes mada palikti istorini4 statini4 fasadus, visa kita radikaliai atnaujinant, atrodo, kilo Briuselyje) bruoz4. Dar kitur patriotiniais sumetimais siekta atkurti buvust vaizdq. Siuo atzvilgiu bene garsiausias - Varsuvos senamiescio atstatymo atvejis. Var8uvos pilies aikste. Tik po Antrojo pasaulinio karo istorini4 miest4 paminklosauga pagaliau ima tgauti ir tarptautint matment. Tam rysk4 postumt suteike poreikis gelbeti Venecijq po 1966 m. potvynio (Save Venice projektas), leid~s istorint miestq pagaliau tvertinti kaip pasaulio paveldo sudedamqjq dalt (Cacciari, 1998, p. 201-207). Venecijos Didysis kanalas. 65

Toki sudetingq organizmq kaip istoriskai susiklosciusi urbanistine struktura norint padaryti bei islaikyti gyvybingq ir atraktyviq, siandien tenka spr~sti daugyb~ probleml.{. Siame konteste paveldosauginis miesto matmuo reikalauja keleto pamatinil.{ viena kitq papildancil.l veiksml.{ programl.{: 1) kompleksiniij tarpdiscipliniij tyrimij, 2) sistemiskos paminklotvarkos (apimancios juridines, administracines ir technines priemones) ir 3) paveldo istekliij vadybos bei pateikimo placiajai publikai strateginio planavimo. Tenka trumpai sustoti prie kiekvienos is jl.{. Pirmiausia, siandien istorinil.l miestl.{ tyrimuose vis didesnis vaidmuo teikiamas miesto archeologijai, kaip veiksniui, bandanciam integraliai sujungti ir suvienyti tvairialypius, skirtingl.{ socialinil.{ - humanitarinil.{ moksll.l prieigomis paremtus istorinio miesto pazinimo metodus. Daugelio salil.l praktika parode, kad pavienil.{, kad ir pacil.l iskiliausil.l architekturinil.{ forml.{ -,paminkll.l" - tyrimas, tvarkymas ir apsauga, atsieta nuo bendrojo sociokulturinio konteksto, neduoda tl.{ rezultatl.{, kuril.l tikisi paveldo administratoriai. Toks elitistinis bei elementinis poziuris, isplesiantis konkretl.{ objektq is jo terpes, is tiesl.{ labai nuskurdina tiek ji, tiek ir pati miestq pavercia vien isskirtinil.{,, taskinil.{, architekturos sedevfl.l kolekcija. Tad siuolaikines paveldosaugos orientacija ne i paminkll.{, o i placiausiai suvokiamq paveldo apsaugq turi didziul~ reiksm~ pacios tyriml.l tiksll.l ir prasmes sampratos pokyciams. Dabar miestl.{ archeologija imasi ne atskirl.{ objektl.l kasinejimo, o objektyviai determinuotl.l ir desningl.{ socioekonominil.l miesto istorines raidos procesl.{ bei jl.l tarpusavio priezastinil.l rysil.l pazinimo, kuriam tik ir gali pasitarnauti konkretus archeologiniai darbai. Zinoma, siekiant sio tikslo neisvengiamas bendradarbiavimas su istorija, menotyra, architekturos istorija, sociologija, aplinkotyra ir t. t. Trumpai tariant, jau nebepakanka tureti reikall.l vien su artefaktais, nes reikia perprasti ir ekofaktus (Urban archaology..., www.al-science...). Si - sistemine - istoriniame mieste atliekaml.{ tyriml.l samprata erne formuotis jau nuo 1969 m., kuomet Londone pasirode pirmasis Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencijos variantas, patobulintas 1992 m. Valetoje. Bet teko laukti iki pat 2000 m., kol Europos Tarybos buvo priimtas Europos tinkamos veiklos kodeksas:,archeologija ir urbanistinis projektas". Jame rasoma, kad,apsauga ir kurimas nera neisvengiamai priesiski. Archeologija, papildoma rasytiniais saltiniais ir ikonografija, yra pirmas ir neisvengiamas zingsnis bet kokiame miesto planavime. Jos tikslas nera tik miesto strukturos ir evoliucijos tyrimai, bet taip pat jo socialinio bei kulturinio vystymosi nustatymas" (European code..., www.coe.int...). 66

Antra, Vakar4 istorini4 miest4 paveldotvarkos vadyboje jau nuo XX a. 5-6 desimtmeci4 buvo pasirinktas vieso-privataus vystymo modelis. Del jo imta zymiai labiau orientuotis t aktyv4 privaci4 investicij4 pritraukimq. Sio modelio pasirinkimas, deja, turejo ir tebeturi ne vien teigiamas pasekmes. Buvo pastebeta, kad sqmoninga ir atvira orientacija i naudos siekimq, jeigu lieka visiskai nekontroliuojama valstybes ar savivaldos, yra linkusi neigiamai veikti ne tik istoriniuose miestuose esanci4 kultiiros vertybi4 biikl~, pavyzdziui, modernizacijos sumetimais jas perdirbant, bet ir sios miesto dalies demografin~ bei socialin~ situacijq. Pastaroji buvo tvardyta dzentrifikacijos terminu (angl. gentrify - suburzuazinti), zyminciu vis didesni socialini prestizq tgaunanci4 istorini4 miesto dali4 apgyvendinimq turtingesni4 visuomenes sluoksni4 atstovais, taip isstumiant ir marginalizuojant ankstesnius j4 gyventojus (McGuigan, 1996, p. 104). Sis procesas turi didel~ reiksm~ tiek vietines bendruomenes tapatumo pokyciams, tiek ir paci4 istorini4 miest4 dali4, virstanci4 elitiniais uzdarais rajonais, pavidalui. Todel nuo 8 desimtmecio dzentrifikacijos sukelta savotiska socialine segregacija buvo pradeta placiai kritikuoti (prabilta apie,dualistint",,poliarizuotq" ar,dviej4 greici4" miestq (Smith, 2003, p. 164)) ir bandoma apriboti pasiiilant decentralizuotq, destandartizuotq, i vietin~ specifikq atsi:zvelgiantt urbanistinio planavimo bei paveldo vadybos modelt. Dabartines istorini4 miest4 strategijos esme - vadinamasis change through consensus (kaita konsensuso deka) kelias, siekiantis isvengti atviros ar pasleptos tvairi4 suinteresuot4 grupi4 konfrontacijos (Ashworth, Tunbridge, 1990, p. 22). Urbanistint planavimq norima padaryti labiau demokratiniu bei ttraukianciu, o istoriniuose miestuose sukauptus paveldo isteklius - labiau prieinamus tiek vel pradejusioms stipreti vietinems bendruomenems, tiek ir atvykstantiems turistams. Todel, trecia, sitiems tikslams tgyvendinti reikia ir atitinkam4 paveldo vertybi4 pateikimo bei interpretacijos igiidzi4. Buvo tsisqmoninta, kad tie patys paveldo istekliai gali padeti tenkinti tiek kultiirines, tiek politines, tiek ir ekonomines reikmes. Taciau kultiiriniai ir politiniai paveldo pletotes prioritetai vis4 pirma yra siejami su trokstama socialine harmonija tarp gyventoj4, bandant neutralizuoti potencialias ttampas, o ekonominiai prioritetai labiau orientuojasi 1 investicij4 pritraukimq bei turizmo rinkq, kuri vietinems problemoms daznai lieka indiferentiska. Paveldo istekli4 vadybos prasme specialistai siiilo keletq bendrl.lj4 strategij4, be abejones, kiek koreguojam4 konkretaus istorinio miesto specifikos. 67

Tai: 1) ttraukiancioji strategija arba.,inkliuzija" (,inclusivist" approach), kuomet bandoma suderinti tvairi4 etnini4 bei socialini4 grupi4 suinteresuotumil paveldu. Si vadybos strategija ypac aktuali multikulturinems visuomenems, kurioms tenka spr~sti tvairias politines ir ekonomines (tarp j4 ir paveldo istekli4.,ifpasisavinimo") problemas. Be to, suvokus poreiki eksploatuoti placiausi'l galim'l paveldo istekli4 baz~, siekiama pritraukti kuo didesnius turizmo srautus; 2).,minimalistine" prieiga, priesingai, pletoja tik tas paveldo temas, kurios yra bendros visiems gyventojams, ir taip siekia isvengti galim4 priestaraviml.l ar konflikt4 tarp vienos ar kitos grupes. Siuo atveju daugiau demesio skiriama gamtos paveldui, taip pat ir tiems kultiiros paveldo elementams, kuri4.,gresme" jau yra laiko neutralizuota. Pagrindine problema pasirinkus.,minimalizmil" - bendro vardiklio, kuris patenkintl.l daugumil ir neignoruotl.l mazum4 interesl.l, identifikacija. Galiausiai 3).,lokalizacija" - tai skirting4 paveldo istekli4, esanci4 topografiskai atskirtose vietose, pletojimas ar nebylus pripazinimas. Tikima, jog toks erdvinis atskyrimas turet4 prislopinti tarpgrupinius disonansus. Si strategija biina efektyvi vietovese, kur tam tikri lokaliniai skirtumai jau yra pripaztstami kaip skirtingo, savito paveldo dalis (Tunbridge, Ashworth, 1996, p. 219-222). Vienos ar kitos paveldo istekli4 vadybos strategijos pasirinkimas, akivaizdu, priklauso nuo konkrecios urbanistines struktiiros ir jos sociokultiirines terpes specifikos, taciau G. J. Ashwortho ir J. E. Tunbridge'o nuomone, pati universaliausia, nors ir daugiausia kiirybini4 pastangl.l reikalaujanti, yra pirmoji -.. ttraukiancioji" - strategija (Tunbridge, Ashworth, 1JB6, p. 273-274). Tenka stabteleti prie dar vienos temos. 8-9 desimtmeciais per Vakarl.l Europil nusiritusi deindustrializacijos banga miest4 planuotojus priverte imtis ir industrinio laikotarpio miest4 reabilitavimo program"4, kartu bandant spr~sti juose susikaupusias socialines problemas, ypac nedarbil. Sis uzsiemimas nebuvo labai lengvas del to, kad industriniai miestai neatitiko paprastai paveldo objektams taikom4 estetikos reikalavim4 (Smith, 2003, p. 161). Vis delto, megdziojant istorini4 miest4 branduoli4 vadybos principus, dazname j4 buvo placiu mastu pradeta paveldo istekli4 paieska bei eksploatavimas, greit sulauk~ nevienareiksmi4 specialist4 vertiniml.l. Pavyzdziui, brit4 archeologas Kewinas Walshas, pavadin~s si reiskini heritagization (angl. heritage - paveldas), pabreze jo neigiarnas pasekmes - perdetil polinki estetizuoti miesto erdv~ ir ypac paveldo vadybininkl.l neisradingumil, dazniausiai renkantis lengviausi'l - standartizuotos regeneravimo schemes - taikymo variantil, kuri naikino ir unifikavo specifini vietos charakteri (Walsh, 1992, p. 136). 68

Reikia pamineti, kad, be sios pamatuotos kritikos, buvusiq miestqtvairov~ siandien niveliuoja ir tarptautiniq verslo organizacijq investicijos, paverciancios juos homogeniskais bei beveidziais (Smith, 2003, p. 169). Taip pat su nerimu pastebima, kad vis labiau masiskejancio turizmo poreikiai irgi neisvengiamai keicia tiek fizini miestq pavidalq, tiek ir jq kultg.rq bei gyvenimo bo.dq (Boniface, Fowler, 1996, p. 64). Sie pavyzdziai rodo, kad sprendziant tokio auksto sudetingumo laipsnio objekto kaip istorinis miestas gaivinimo problemas visas pasirinktq veiksmq pasekmes numatyti sunku. Taciau konkreciq sprendimq selekcijq palengvintq issamus konkretaus istoriniq miesto verciq pazinimas ir jq sqmoningos atrankos bei isryskinimo siekis. Todel siandien neabejojama, kad istoriniame mieste svarbus ne tik jo architekturinis-estetinis pavidalas, morfologines bei funkcines struktg.ros, bet ir kiekvienu atveju unikali istorine raida, turinti ttakos dabarties bei ateities ekonominiq ir socialiniq prioritetq pasirinkimui mieste. Siuolaikinei istoriniq miestq apsaugai bei sampratai didziausiq ttakq turejo tokie esminiai veiksniai kaip gamtos ir kulturos vertybiq susiejimas (nyksta ribos tarp siq skirtingq sriciq apsaugos); tebesipleciantis paveldosaugos objektas (nuo atskiro objekto iki istiso rniestovaizdzio ar vietoves); atrastos ir kompleksiskai tsisavintos tvairiqlygiq (universalios, nacionalines, regionines ar lokalines) paveldo objektq vertes. Tai skatina masini turizmq ir, bendrai, tvairiqlygiq integracinius procesus. Atsi:Zvelgdama i visus siuos veiksnius siuolaikine istoriniq miestq paveldosauga yra nebe savitiksle (istorini miestq,sumuziejinantis" ir sustingdantis,saugojimas vardan saugojimo"), bet tampa priemone integraliai praeitiesdabarties-ateities zmoniq kulto.ros sqveikai. Taigi siuolaikine sistemine paveldosauga kultg.ros paveldq siekia suvokti placiausiai, apimant visus tmanomus zenklus, kurie liudija zmoniq veiklq ir laimejimus per laiko slinkti (Feilden, Jokilehto, 1998, p. 13). Taip pat ir l istorini miestq pradedama ziureti kaip l kulturini krastovaizdt, kuriame susipina gamtos ir zmogaus veiklos dariniai. 3. ISTORINIS MIESTAS SOCIOPOLITINIAME KONTEKSTE 3.1. Ideologine plotme Tam tikra prasme istoriniq miestq paveldosauga yra paradoksali. Ji daznai reiskia kulturos vertybiq gelbejimo operacijas nuo perdirbimo ir kaitos, kuri tuo pat metu yra neisvengiama. Be to, ji susiduria su dar viena, del masinio turizmo kylancia, problema - rinktis tarp paveldo istekliq apsaugos 69

ir lankytoj4 poreiki4 tenkinimo, kq, beje, ne visuomet lengva suderinti bei atskirti. Vadinasi, istorini4 miest4 apsauga kyla is daugelio, kartais vienas kitam priestaraujanci4, kriterij4. Kaip atsirinkti prioritetus? Siandien jau neabejojama vyraujancios ideologijos ir, siauriau, kulturos politikos reiksme priezilirint ir interpretuojant urbanistines strukturas. Kaip.Zinia, individ4 socializacijos procese istorinis miestas atlieka dazniausiai netiesiogin~, bet reiksmingq edukacin~ funkcijq, ikunydamas ir reprodukuodamas dominuojancias bendruomenes sociokulturines idejas (Grunskis, 2003, p. 9-19). Savo ruoztu tenka pripazinti, kad istorini4 miest4 sveciams - vartotojams daznai labiau rupi ne istorine ar politine edukacija, o tvairialypi4 pramog4 paieska. Todellabiau juos gali paveikti tam tikru patraukliu rakursu pateikti jaudinantys miesto istorijos epozodai, pavyzdziui, susij~ su legendinemis, istorinemis ar net literaturinemis personalijomis ar isskirtiniais ivykiais. Nors paveldosaugoje sis aspektas paprastai ignoruojamas, paminklotvarkos poreikius motyvuojant ne ideologinemis, o techninemis, estetinemis ar istorinemis prielaidomis, atidesnis zvilgsnis miesto strukturoje nesunkiai gali i.zvelgti tvairi4 ideologini4 pozicij4 pedsakus. Tarp j4 ypac isskirtinas nacionalizmas - kaip neabejotinai didziausiq itakq rastis moderniai paveldosaugai turejusi tautines valstybes kurimo ir islaikymo ideologema. Pavyzdziui,.. nacionalines atminties" argumentas, kaip.zinia, turejo lemiamq reiksm~ politiniam sprendimui pradeti pokarines lenk4 miest4 rekonstrukcijas. Siuo atveju akivaizdus ypac stiprus kolektyvines tapatybes memorializacijos laipsnis, fiksuojamas dar nuo XVIII a. valstybes zlugimo, kuomet praeities materialiosios liekanos buvo tapusios vienos svarbiausi4 lenk4 tautinio identiteto issaugojimo ir visuomet troksto nepriklausomybes atkurimo demen4 (Gieysztor, 1998, p. 303). Siandienos, arba.. naujieji", nacionalizmai irgi remiasi tam tikromis nacionalinio charakterio ypatybemis, tautinemis vertybemis bei mitologijomis. ISsaugotas autentiskas istorinis miestas ar jo dalys taip igauna simbolin~ reiksm~, keldamas tam tikras istorines asociacijas bei iliustruodamas konkrecios tautos kurybingumq. Toki4 pavyzdzi4 apstu. Prisiminkime JAV.. Williamsburgo trikampf' bei Bostonq, ikunijancius kovas uz nepriklausomyb~, kaip ir Rusijos Zolotoje kolco miestus - staciatikybes ir slav4 civilizacijos sedevr4 kolekcijq - ar turtingus Belgijos bei Olandijos miestus - pramoninio perversmo liudininkus, ir pan. Taciau leisdamos didziuotis slovinga tautos praeitimi ir jos kurybiniu genijumi materialiosios praeities liekanos mieste gali kelti ir maziau malonias asociacijas. Pavyzdziui, urbanistines strukturos - 70

kolonijines ar komunistines epochos reliktai - siandien tebezadina issilaisvinusil.{ krast4 gyventoj4 nepasitenkinimq, regimai primindamos kolonizatoril.l ar okupant4 buvimq jose. Kaip rodo istorine patirtis, nepaisant stipraus nacionalinio elemento joks miestas vis delto negali bilti vienos kurios tautos iki galo,pasisavintas" r juolab didmiesciai, turintys reiksm~ viso regiono vystymuisi ir nuolat pilni ivairiataucil.{ gyventoj4. Todel esama miest4-tarptautinio bendradarbiavimo simboli4, toki4 kaip trys ES sostines - Briuselis, Liuksemburgas ir Strasbilras. Dar viena visiems,priklausanci4",universalil.{j4" miest4 kategorija - Pasaulio paveldo miestai. Taigi istorinis miestas visuomet lieka balansuoti ant nacionalizmo vs kosmopolitizmo briaunos, ypac i juos didejant turist4 srautui (Ashworth, Tunbridge, 1990, p. 29-30). Briuselio Didi ioji aikste - Pasaulio paveldo objektas. (is Ep10cceAh u ero npeaecmu, Thill, p. 19). Kita gerai zinoma valstybines politikos nuostata - pasirinkimas tarp regionalizmo ar centrializmo modeli4 - irgi turi neabejotinai didziul~ reiksm~ mies- 14 padeciai salyje. Kaip zinia, regionalizmas, bildamas vietine nacionalizmo atmaina, savo urbanistinl paveldq da:lnai isnaudoja stiprindamas lokalinius identitetus. Pastarieji gali svyruoti nuo nekaltos turistus viliojancios vietines egzotikos iki politiskai pavojingo separatizmo. Kitus vertus, valstybine administracine sistema gali bilti nepalanki regionini4 ypatum4 stiprinimui ir siekti viskq kontroliuoti is centro. Dar blogiau, jeigu didzioji valstybes finansini4 ir intelektini4 resurs4 dalis tenka tik vienam ar keliems didziausiems miestams, taip dirbtinai didinant j4 atotfilki nuo provincijos (Ashworth, Tunbridge, 1990, p. 30-31). 71

Istorinilt miestq raidos strategijose isskirtina ir jau mineta elitarizmo vs demokratiskumo arba uidarumo vs prieinamumo dimensija, susijusi su finansiniq, socialiniq bei kulturiniq istekliq nevienodu pasiskirstymu mieste. Krastutiniu atveju tai veda prie tam tikro simbolinio ar net teritorinio turtingqjq ir vargsq gyvenamosios erdves atskirimo ir getoizacijos (prabangus ir pasalieciams sunkiai prieinami miesto kvartalai ar priemiesciai arba, atvirksciai, daznai kriminalizuoti ir socialiai apleisti vargingqjq rajonai). Galimi ir kiti ideologiskai nulemti paveldosaugos aspektai, pavyzdziui, pastatq meniskumas vs utilitarumas (industrine arba militarine architektura) ir t. t. Visi isvardyti matmenys konkreciais atvejais gali buti tampriai susipyn~ ir nelengvai identifikuojami. 3.2. Sociopolitines konjunktaros {taka Urbanistini planavimq, kurio dalis siandien yra paveldosauga, lemia ne tik (daznai nereflektuotos) ideologines nuostatos, bet ir konkretaus laikmecio konjunkturos nulemtos kulturos politikos gaires. Nors istoriniai miestai visuomet buvo tam tikrq sociopolitiniq nuostatq materialus atspindys, bet, specialistq manymu, tik XX a. II puseje urbanistine regeneracija tapo neatsiejama nuo tam tikros sqmoningos kulturines politikos (Worpole, 1991, p. 143). F. Bianchinio teigimu, Vakarq salyse galima isskirti keletq miestq regeneracijos etapq, atspindinciq tam tikras tuo metu vykdytos kulturos politikos nuostatas: 1) rekonstrukcijos laikotarpis (pokaris - 7 desimtmetis), pasizymejo siekiu per sugriautq urbanistiniq strukturq atkurimq skatinti aukstosios bei tradicines kulturos tsisavinimq (buvo statoma daug teatrq, muziejq ir pan.); 2) dalyvavimo laikotarpis (8 desimtmecio pradzia - 9 desimtmecio vidurys). To meto kulturos politikai didel~ reiksm~ turejo po 1968 m. judejimq susiklosciusi padetis ir tvairus socialiniai sqjudziai (feministinis, jaunimo, gejq ar etniniq mazumq). Pastarosios grupes kvestionavo tradicin~,aukstosios" ir,zemosios" kulturos skirtt. Del to irgi buvo atsizvelgta 1 urbanistinius tvairiq socialiniq grupiq bei,mazumq" poreikius (eksperimentiniai teatrai, roko klubai, alternatyvioji ziniasklaida ir t. t.); 3) miestlf vadybos laikotarpis (nuo 9 desimtmecio vidurio iki siol). Ekonomines pletros poreikiai ima vyrauti sociopolitiniq poreikiq patenkinimo prasme. Gamybos budq persiorientavimas pereinant i poindustrin~ (informacin~) visuomenes raidos stadijq akivaizdziai daro ttakq miestq raidos strategi- 72

jq pasirinkimui. Akcentuojamas tvairialypiq paslaugq sektorius, formuojamas naujas miesto tvaizdis, paremtas kultilrinemis industrijomis (ypac turizmu ir paveldu), tuo pagrindu skatinamos vidaus bei uzsienio investicijos (Bianchini, 1999, p o 34-51) o Siems pagrindiniams socialines bei ekonomines geroves augimo tikslams realizuoti ypac efektingos priemones - naujq kultilriniq traukos centrq (teatrq, galerijq, muziejq) kilrimas arba kontinento, regiono ar salies mastu reiksmingq kultilriniq tvykiq - festivaliq, svenciq, parodq - organizavimaso Tokie Europos miestai kaip Barselona, Frankfurtas, Liverpulis, Glazgas ar Monpelje biltent del tokiq renginiq,tapo galingais urbanistinio renesanso simboliais" (Bianchini, 1999, po 16)0 Megaivykiai yra ypac puiki dingstis isgarsinti savo turimus paveldo isteklius bei produktuso Tokia proga, pavyzdziui, sumaniai pasinaudojo siq metq Atenq olimpiados organizatoriai, sventes atidaryrno metu teatralizuota forma pademonstrav~ turtingq graikq archeologint paveldqo Tenka pripazinti, kad siandien tarp grynai ekonominiq argumentq, kuomet paveldas saugomas turizmo tikslais, socialiniq argumentq, orientuotq l vietin~ gerov~, ir politiniq argumentq, kai kultilros vertybes isnaudojamos ideologiniais sumetimais, niekuomet nera aiskios takoskyroso 40 VILNlAUS PAVELDOSAUGOS ATEITIES STRATEGIJOS Kuo si turtinga ir tvairalype vakarietiska patirtis galetq pagelbeti Vilniaus paveldotvarkai ir paveldonaudai? Grtzdami prie sostines senarniescio raidos perspektyvq turime prisiminti jau minetq trigubq paveldosaugines sistemas mod eli ( 19 psl.) 0 Sovietmeciu, o ir atgavus nepriklausomyb~, daugiausiai demesio bei lesq skyrus antrajam sistemas demeniui - paminklotvarkos darbams (svarbiausiu jq tapo restauravimas), atrodo, iki pat siol menkiau tsisqmoninti liko pirmasis bei treciasiso Vis dar akivaizdus menkas senarniescio sisteminiq bei kompleksiniq tyrimq poreikio suvokimaso To priefustis - daugeliu atveju tebegaji elementine parninklosaugine pozicija, orientuota l iskiliausiq objektq - paminklq - apsaugqo Kaip rodo auksciau isdestytos mintys, istoriniq miestq issaugojimo strategijose Vakarq salys siandien eina kiek kitu keliu, pasirinkdamos ne tik labai isplestq paveldo sampratq, bet ir is principo antielitin~, taigi demokratin~, kartu kuo gausiau l paveldosaugos sqjildi visuomen~ ttraukianciq laikysenqo 73

Taciau mils4 istorini4 miest4 pazinimo seklume galetume tzvelgti ir dar gilesnes priezastis, pavyzdziui, tai, kq filosofas ir kultilros kritikas L. Donskis yra pavadij~s,.moderniuoju lietuvi4 antiurbanizmu", ypac issikerojusiu mils4 klasikineje ir net naujojoje literatilroje (Donskis, 1997, p. 13). Pasak jo, sovietine modernizacija sukilre keistq zmogaus tipq -,.dar ne miestiett, bet ir jau ne kaimiett", tai neleido formuotis savitai miestiecio savimonei. Reiksminga buvo ir tai, kad pagal ideologijos imperatyvq demest sukoncentravus i miesto centrq, jo periferija - pakrasciai - neteko bet kokios kultilrines reiksmes, virto,.miegamaisiais" rajonais. Lygiai tas pats atsitiko ir globalesniu mastu - visus finansinius-intelektinius isteklius sovietmeciu pradejus telkti Vilniuje, erne gileti praraja tap sostines ir kit4 miest4, galiausiai - tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos. Taigi tsivyravo jau auksciau aptarta centralizacine pozicija, niveliuojanti ir uzgniauzianti regionalizmo pasireiskimus. ldomu, kad atgavus nepriklausomyb~ sis procesas dargi sustiprejo. Senojo Vilniaus tragmentas. Tenka konstatuoti ir siuolaikinio poziilrio i paveldo istekli4 panaudq Vilniuje stokq. Pavyzdziui, diskusijose del ValdoV4 rilm4 statybos poreikio ir j4 paskirties, matyt, galutinai nugalejo nuostata ten tkurti tradicini muziej4 vietoj siillyto integralaus kultilros centro (zr. ValdoV4 rilmai..., 2003, p. 24-31). Sis ypac simptomiskas atvejis gerai atspindi tebevyraujanciq elitistin~. reprezentacin~ laikysenq praeities vertybi4 atzvilgiu, o ne siuolaikin~ demokratin~. Tokia tradicine samprata bildinga ir poziilriui i patt istorini miestq. Restauruotas ir ispuoseletas senamiestis - turist4 zaisliukas - is esmes tampa muziejumi, 74

,kuriame sustatyti ir isdestyti tvairiausi praejusil.l epochl.l likuciai". Del to,kulturiskai siandien ima dominuoti Vilniaus kaip,praeities miesto" tvaizdziai" (Daugirdas, 2004, p. 315). Savo ruoztu desiniajame Neries krante formuojasi naujas - verslo, pramogl.l ir lengvai virskinamo vartojimo - dangoraizill miestas, atsuk~s nugarq varguoli4 Snipiskems. Taip siandienos Vilniuje fiksuojama vis stiprejanti erdvine ir semantine poliarizacija, kuriai pletotis (ar nykti?) paveldosaugines politikos, kaip bendrosios kulturos politikos sudedamosios dalies, nuostatos, kaip mateme, anaiptol nera bereiksmes. Vis delto tenka pripazinti, kad visuomenes svietimas bei ttraukimas t paveldosaugos procesq tampa vis geriau tsisqmoninamas. Jau buvo uzsiminta, kad vakarieciai siuo tikslu rado ir taiko vienq is sekmes formulil.l - paveldo populiarinimq svenci4 bei stambil.l kulturini4 renginil.l metu. Vilniuje panasus kelias jau irgi pramintas (Kaziuko muge, turinti savo simbolt - lokalll specifint kulturos paveldo isteklt - vilnietiskas verbas, pernai sv~sta Napoleono svente, miesto dienos, tvairus vasaros festivaliai). Miesto valdzia turi ambicijl.l ir megatvykiui - siekia, jog 2009 m. Vilnius tapt\l Europos kultaros sostine. Taciau sie daznai vienetiniai, proginiai ar aiskiai komercializuoti renginiai neturetl.l uzgozti bei atstoti nuolatinio paveldosvietos darbo. Paveldotvarkos atveju pastebimi tam tikri teigiami pokyciai (uzmezgant rysius su tarptautinemis organizacijomis bei issivysciusil.l salil.l specialistais ir mokantis is jl.l patirties), o pirmuoju (tyriml.l) ir treciuoju (paveldo pateikimo publikai) atvejais uzsienio koleg4 pagalba gali buti veikiau neakivaizdi. Vis delto tokio etniniu, konfesiniu ir socialiniu aspektais sudetingo objekto, kaip Vilnius, paveldo vadyboje is tiesl.l ne pro salt b11tl.l atsi:lvelgti ir t auksciau trumpai aptartl.l strategijl.l pasirinkimo galimyb~. Nors G. J. Ashworthas ir J. E. Tunbridge' as st modelt taike multikultilrinei Kanados visuomenei, jo potencialas svarstytinas ir kalbant apie Vilniaus paveldo isteklil.l vadybq. Bet cia t:lvelgtini ir tam tikri pavojai. Pavyzdziui, pasirinkus tvairil.l grupil.l paveldq itraukianciq laikysenq, tekt4 neisvengiamai susidurti su vis dar gaju ir Vilniaus atveju ypac jautriu lietuvil.l etnocentrizmu.,minimalistinis" modelis, atrodo, bl1t4 menkiau efektyvus, atsizvelgiant t dabartines Europos kulturos politikos nuostatas, orientuotas t tvairoves issaugojimq bei skleidimq. Savo ruoztu,lokalizacija" aptartina tik kai kuriais specifiniais atvejais (pavyzdziui, zydl.l paveldo), ir pan. Tad atsizvelgiant t straipsnyje analizuojamas problemas ypac svarbus darosi realus (one deklaratyvus ar iskreiptas) tarpdisciplinis paveldo apsaugos specialistl.l ir miesto planuotoj4 bendradarbiavimas, kuris ateityje galetl.l 75