Laimutė Adomavičienė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Žvilgsniai": lietuvių kultūros priartinimas prie moderniosios Vakarų kultūros Įvadas Nepriklausomoje Lietuvoje sustiprėję kultūriniai ryšiai su Vakarų Europos kultūra buvo prislopinti sovietmečio ir hitlerinės okupacijos metais. 1944 m. daugumai iš Lietuvos pasitraukusių kūrėjų, tarp jų Jonui Mekui (g. 1922), Adolfui Mekui (g. 1925), Algirdui Landsbergiui (1924-2004), Leonui Lėtui (tikroji pavardė - Vytautas Leonas Adamkevičius, 1923-1998), atsivėrė palankesnės individualios kūrybinės raiškos ir kultūrinės veiklos galimybės. Egzilyje jaunosios generacijos kūrėjai buvo užsiangažavę sukti vakarietiška kryptimi, atnaujindami ryšius su moderniąja Vakarų kultūra bei pasauline literatūra. 1946-1948 m. Jonas ir Adolfas Mekai, Landsbergis ir Lėtas DP stovyklose, Wiesbadene ir Kasselyje, rotaprintu išleido novatoriškos formos bei turinio kultūros žurnalą Žvilgsniai". Žvilgsnininkų" kūryba buvo tyrinėta tam tikrais aspektais. Literatūrologė Dalia Kuizinienė antologijos Modernioji lietuvių egzilio proza. Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Leonas Lėtas" įvadiniame straipsnyje analizuoja žvilgsnininkų" prozą (2). Šio straipsnio tikslas - apžvelgti leidinio Žvilgsniai" genezę, kultūros sampratą; aptarti verstinės ir originaliosios kūrybos pavyzdžius, kuriais integruotasi į moderniosios Vakarų kultūros kontekstą. Žvilgsnių" genezė Tremtyje būsimieji žvilgsnininkai" domėjosi Vokietijos, Prancūzijos, kitų Vakarų Europos kraštų kultūra, sekė pasaulyje vykstančius istorinius, sociokultūrinius įvykius. Landsbergis perteikė to meto dvasinę jauseną, atsidūrus svetur: Mes buvome savaip nuliūdę, bet savaip ir džiaugėmės, nes po vienerių metų sovietinės okupacijos ir trejų - vokiečių viskas buvo uždara <...>" (5; 156). Atsirado galimybė skaityti autorius, kurie buvo neprieinami Lietuvoje 1. Jauni, tik išeivijoje debiutavę kūrėjai studijavo universitetuose, skelbė straipsnius, kūrinius ar vertimus periodiko- 1 Vytauto Kubiliaus monografijoje Neparklupdyta mūza" teigiama, kad Lietuvos bibliotekose 1941 m. pavasarį buvo nurašytos buržuazinės ideologijos" knygos, o 1941 m. rudenį ir 1942 m. pr. įsakyta šalinti žydi; (Heinricho I Ieinės), pacifistų (Ericho Maria Hemarque'o), trečiafrontininkų", kai kurių kitų knygas (1; 113-114).
je ar autorinėse knygose, savarankiškai mokėsi užsienio kalbų, skaitė daug įvairios lektūros (knygas, žurnalus), lankė bibliotekas, parodas, žiūrėjo filmus, teatro, baleto spektaklius, klausėsi koncertų, lankė Ipolito Tvirbuto Dramos studiją, keliavo. Zvilgsnininkai", prieš pradėdami leisti savitą netradicinės poligrafinės išvaizdos žurnalą Žvilgsniai", buvo dirbę prie kitų DP stovyklos laikraštėlių. Pavyzdžiui, Jonas Mekas, jau Lietuvoje paskelbęs pirmus straipsnius periodikoje, Vokietijoje 1945 m. ėmė redaguoti stovyklos informacinį biuletenį Žinios". Jam talkino Vladas Saltmiras, Landsbergis ir kiti, klausydami bei užrašydami radijo žinias (4; 90). Tais pačiais 1945 m. Jonas Mekas pradėjo redaguoti Wiesbadeno lietuvių balsą". Abu laikraščius spausdino Antanas Giedraitis rotatoriumi, kaip netrukus ir Žvilgsnių" numerius. Susibičiuliavus ir įsitraukus į bendrą kultūrinį darbą, išryškėjo būsimų žvilgsnininkų" branduolys. Žvilgsnių" redaktorius Jonas Mekas 1946 m. dienoraštyje rašė, kad nežinia ir skaudi patirtis skatino ryžtis atsiskirti nuo vyresnės kartos: Jei į nežinią - tai vyriškai. Aš nenoriu nieko kartu pasiimti, ką pirm manęs gyvenę paliko. Jokios gelbėjimo juostos. Tos juostos jūsų neišgelbėjo, o mane atvedė j šitą beprotnamį. Tai įgiliausią gyvenimo nežinią, kaip Kolumbas... Tai šoku iš jūsų laivo. (4; 98) Kilo būtinybė rasti erdvę, kurioje būtų įmanoma išsakyti savo estetines nuostatas. Zvilgsnininkai" rinkdavosi į mėlynąjį Adolfo ir Jono Mekų kambarį, kur diskutuodavo, skaitydavo, gvildendavo aktualias to meto problemas. Rašymas jiems buvo egzistencinė būtinybė. Nors ne kartą teko badauti, trūko finansinių lėšų, žurnalą nuspręsta kurti rankomis. Pagrindinis redaktorius Jonas Mekas džiaugėsi, kad tai Žvilgsniams" suteikė žmogiškos šilumos (4; 160). Tai buvo tam tikras iššūkis masinei kultūrai ir technikos viešpatavimui. Modernioje kultūros sampratoje buvo aktualinama masinės kultūros, masinio vartojimo / tikrosios kultūros, menininko kūrybos prieštara. Tradicionalistus šis žurnalas piktino, nes šokiravo originalia išvaizda ir siekė kosmopolitinių užmojų. Broliai Mekai teigia, kad jų leisto kultūros žurnalo Žvilgsniai" pavadinimas kilęs iš angliško žodžio looks", looking", kuris reiškia žvilgsniuoti į visas puses" 2. Ne viename žvilgsnininkų" kūrinyje raginama domėtis pasauliu, mąstyti ir veikti. Si nuostata ryški ir Landsbergio novelėje Antroji kalnų grandinė": Žvelk: nuotolis, laikas, erdvė nėra sustingę, kaip mūsų sąvokos. Ir einant toliau atsidarys kitas pasaulis, kuriame jie spindės visai kitomis spalvomis. (7; 37) Iki šiol moksliniuose veikaluose teigta, kad buvo išleisti keturi neperiodinio kultūros žurnalo Žvilgsniai" numeriai. Brolių Mekų liudijimu, iš tikrųjų buvo išleisti trys stori Žvilgsnių" numeriai: pirmas - 1946 m. kovą, trečias - 1947 m. birželį ir ketvirtas - 1948 m. vasarį, {domi antro numerio istorija: jo visiškai nebūta. Jono Meko teigimu, ANTROJO ŽVILGSNIŲ" NUMERIO NIEKADOS NEBUVOOOO!", tai Fluxus, arba pre-fluxus juokas" 3, kad skaitytojai ieškotų ir niekada nerastų antrojo Žvilgsnių" numerio. Brolis Adolfas Mekas pridurs, paaiš- Л. Meko ol. laiškas autorei, 2008 m. lapkričio 15 d. ' J. Meko el. laiškas autorei, 2008 m. spalio 1 d.
kindamas antrojo Žvilgsnių" numerio aplinkybes: Mes tą padarėm - ir visiškai pamiršom." 4 Žaidybiškumas, spontaniškumas labai imponavo avangardistams, j kuriuos lygiavosi ir zvilgsnininkai". Avangardizmas apima ne vieną tarptautinę meno srovę: futurizmą, dadaizmą, siurrealizmą, ekspresionizmą, Fluxus" ir kt. fono Meko ir redakcinės kolegijos leistam žurnalui būdinga įvairių meno srovių raiškos eklektika. Kultūros samprata Žvilgsnininkų" žurnalas skirtas kultūrai, ne vien tik literatūrai. Žvilgsniuose" akcentuojama pakitusi individo samprata, kūrėjo individualumas ir laisvė. Zvilgsnininkai" buvo ieškantys kūrėjai ir maksimalistiškai siekė keisti lietuvių kultūros, tarp jų - literatūros, tradiciją, rašydami kitaip negu vyresnieji: Mūsų identiteto įrodymas buvo rašyt kitaip negu jie, laužyt formą, ieškot naujų išraiškos bruožų" (5; 156). Žvilgsnininkų" individualią savimonės raišką veikė pokario situacija, vertybių kaita, Vakarų kultūros krizė. Friedricho Nietzsche's nihilizmas (Dievas miręs - tegyvuoja Antžmogis), Sigmundo Freudo pasąmonės akcentavimas, Henri-Louiso Bergsono intuityvizmas, Alberto Einšteino reliatyvumo teorija, Jeano- Paulio Sartre'o, Albert'o Camiu egzistencializmo idėjos (absurdiškame pasaulyje pats individas kuriasi prasmę) buvo gyvos pokariu. Neatsitiktinai Žvilgsniuose" skelbiamas austrų dramos kritiko, eseisto, žurnalisto Alfredo Polgaro (1873-1955) eseistinio pobūdžio tekstas Sinkopė", kuriame bylojama apie kultūrinio gyvenimo pokyčius, apėmusius įvairias meno sritis, aktualinamos to meto idėjos: Sinkopė yra šiuolaikinės šokių muzikos druska ir uždaras. Ir ne tik šokių. Sinkopė yra mūsų priešginiškų dienų simbolis, simbolis iš takto sudaryto pasaulio, kurs ne tik negali, bet ir nenori nustot skambėjęs broliškose sferose varžybų dvasia. <...> Ritmas, pagal kurį skrieja dangaus kūnai, nėra taip nepaliečiamai nužymėtas, kaip mes galvojom. Einšteino sinkopė jį išpurino ir gana žaltvykstiškų padarė. Sielos mokslas ryškiausiu tonu laiko sąmonės nepabrėžtą, nekirčiuojamą. Dailininkai perkelia akcentą nuo reiškinių išorės į esmę. Scenos kūrėjai rašo veikalus su daugeliu judančių svorio centrų, The syncoptcd drama. Romanų rašytojai praleidžia skyrius neparašytus ir užrašo tik tai, kas stovi tarpskyriuose. Afektai paslenka psichoanalizės užuouėjon. Prekė persikainoja, pinigas persikainoja, nekalbant jau apie gyvenimo prasmę. (7; 58) Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne" 5 žodžio sinkopė" nurodomos dvi reikšmės: 1. muz. ritmo kirčio nesutapimas su metro kirčiu, darantis šuolio įspūdį, ypač būdingas džiazui. 2. lingv. garso išnykimas žodžio viduje". Šiuo terminu Polgaro stengiamasi apibendrinti mokslo ir meno transformacijas, pabrėžiant iracionalumą, laisvumą, improvizaciją, policentriškumą. 4 5 Л. Moko ol. laiškas autorei, 2008 m. lapkričio 15 d. http://www.lki.lt intomotinis leidinys - Dabartinės lietuvių kalbos žodynas".
Krizinė kultūros situacija apibrėžta programiniame Jeronimo Alpio 6 straipsnyje Dirvonuojantys plotai ir lietuvių literatūra", kuriame daug vietos skirta nacionalinės literatūros diagnozei. Lietuvių literatūra, būdama Vakarų Europos dalimi, yra dirvonuojanti ir pilka, nusigręžusi bei nugrežta nuo Rytų dėl istorinių, politinių aplinkybių. Pokario situacija lietuvių literatūrai turi pozityvios įtakos: akistata su Vakarais gali padėti jai atsinaujinti. Lietuvių literatūra egzilio situacijoje susitinka su senomis Vakarų Europos literatūromis, turėdama progą pasikeisti: <...> Jipergyvena vieną raudonai pažymėtų susitikimų valandų, o kiekvienas didysis susitikimas ir lūžis istorijoje yra ir bandymas, atsinaujinimo arba žuvimo šaltinis, kova <...>" (8; 47). Atsinaujinimo atsakomybę prisiima jaunoji karta, tarp kurių - zvilgsnininkai", kurie siekė rašyti kitaip nei Lietuvoje subrendusi rašytojų karta. Nors Vakarų kultūra, civilizacija taip pat išgyvenanti nuosmukį, tačiau ilgametė kultūra turi iš ko atgimti. Zvilgsnininkai" siekė įsijungti į pasaulinį orkestrą", kad pakreiptų lietuvių literatūrą vakarietišku keliu. Jaunosios kartos kūrėjai siekė atsiverti pasauliui, norėdami būti paveikti svetimų kultūros įtakų. Jeronimas Alpis teigė, kad užsidarymas savajame dramblio kaulo ar gintariniame bokšte saviškai žavi" (8; 51), tačiau būtina išeiti iš jo ir pasukti į platųjį vieškelį (8; 55). Kritikas ragina menininkus laužyti mieguistumo" tradiciją. Žurnalas Žvilgsniai" aprėpia ne vieną kultūros sritį: iš meno - literatūrą, dailę, muziką, teatrą; mokslo laimėjimus, etninę kultūrą. Leidėjai, siekdami išreikšti pakitusį individo mentalitetą, kultūrą ištikusią krizę, publikuoja straipsnius, esė iš moderniosios filosofijos, psichologijos, muzikos, kaip antai: ispano Jose Ortega y Gasseto (1883-1955) Intelektualas ir antra vertus, kažkas visai kita", anglo J. Donaldo Adamso (1891-1968) Rytdienos knyga", amerikiečių kompozitoriaus, muzikos kritiko Joseph'o Deems Tayloro (1885-1966) straipsnis Jazz epocha". Lietuviško teatro ypatumai išryškinti Jurgio Blekaičio Laiške bičiuliams. Apie mūsų teatro lietuviškumą". Taip pat aktualinamos modernistų dailininkų mintys - publikuojamas Paulo Gauguino 1895 m. vasario 5 d. laiškas Augustui Strindbergui Apie meną, barbariškumą ir civilizaciją" ir Paulo Klee (1879-1940) straipsnis Vaizduojamosios priemonės". Jame akcentuojama sapno, fantazijos svarba kūrybos procese ir menininko laisvė. Svarbesnis - kūrybos procesas, o ne rezultatas. Zvilgsnininkai" pasisakė prieš realybės imitacijos dėsnį, siekdami meninės tiesos: Tuokart šie kūriniai virsta realybe, būtent meniškąja tiesa. Ji paverčia gyvenimą trupučiu daugiau, nei priimta tarti, nes ji ne tik daugiau ar mažiau temperamentingai atkartoja reginius, bet ir apreiškia slaptoje įžvelgtą" (7; 23). Įdomu, kad iš dailės srities buvo dedami ranka sukurti talentingų novatoriškai kūrusių lietuvių dailininkų - Vytauto Leono Adamkevičiaus, Kazio Janulio, Žibunto Mikšio - darbai. Avangardistinį žurnalo turinį atitiko naujoviški originalūs šriftai, ekspresyvūs ar minimalistiniai piešiniai, raižiniai, grafikos darbai, ekslibriai. Iš visų dailininkų labiausiai išsiskiria Adamkevičiaus grafikos darbai, kurie yra ekspresyvūs, kai kurie siurrealistiški, primenantys automatizmo techniką a la Andrė Masson. Janulio kūriniams būdinga minimalistinė stilistika. Originalūs Mikšio linoleumo raižiniai ir anglimi atlikti kūriniai. Algirdo Landsbergio pseudonimas.
Kūryba: nuo verstinės iki originaliosios Zvilgsnininkai" atspirties ieškojo lietuvių literatūros tradicijoje bei folklore, siekdami ją praturtinti novatoriškomis kūrybinėmis idėjomis iš pasaulinės literatūros. Akivaizdi jų orientacija į literatūros dabartį ir praeitį: į XIX-XX a. moderniąją Vakarų literatūrą, avangardizmą bei pasaulio literatūrą. Daugiakryptę žvilgsnininkų" orientaciją rodo gausūs vertimai iš pasaulio ir Vakarų literatūrų. Zvilgsnininkai" skaitė grožinę literatūrą ir dažniausiai patys versdavo tekstus, išskyrus Žvilgsniuose" panaudotą Antano Vaičiulaičio vertimą - Oskaro Milašiaus Neaiškūs plotai". Visuose trijuose Žvilgsnių" numeriuose pristatoma daugybės šalių literatūra ir rašytojai. Žvalgytasi į škotų literatūrą (Archibald Joseph Cronin, 1896-1981; Hector Hughas Munro (Saki), 1870-1916), prancūzų (Renė-Francois-Armond (Sully) Prudhomme, 1839-1907; lietuvių kilmės prancūzų rašytojas O. Milašius, 1877-1939; Louis Aragon, 1897-1982), Lotynų Amerikos (Čilės poetė Gabriela Mistral, 1889-1957), Jungtinių Amerikos Valstijų (amerikiečių: Edgar Allan Poe, 1809-1849; Carl August Sandburg, 1878-1967; Ernest Hemingway, 1899-1961; Walt Whitman, 1819-1892; Thomas Wolfe, 1900-1938; Archibald Macleish, 1892-1982; afroamerikiečių: Jean Toomer, 1894-1967; Joseph Cotter, 1895-1919), čekų (Karei Capek, 1890-1938), rusų (Fiodoras Dostojevskis, 1821-1881), švedų (August Johan Strindberg, 1849-1912), vokiečių (Hermann Hesse, 1877-1962; Karl Wilhelm Eigenbrodt), Dagmar Nick (g. 1926); Rudolf Hagelstange (1912-1984); Wolfgang Borchert, 1921-1947), austrų (Rainer Maria Rilke, 1875-1926), kinų (Li Bo, apie 701-762), ispanų (Federico Garcia Lorca, 1898-1936), kroatų (Danko Andelinovič, 1891-1963). Zvilgsnininkai" suvokė, kad, gerbdami klasikų palikimą, turi užkariauti naujus plotus. Jeronimas Alpis minėtame straipsnyje poetiškai teigė, kad ėjimas išmintuoju taku nereiškia senolių gerbimo: jų lobis nepakenčia tamsos ir drėgmės" (8; 54). I žurnalą susibūrę debiutuojantys rašytojai ilgisi žodžio, kuris lietuvių būtų tartas vakarams, rytams ir sau" (8; 54). Kad žvilgsnininkams" buvo įdomi dadaistų kūryba, byloja publikuotas Louiso Aragono grafinis eilėraštis PERSIENNES": PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE PERSIENNE? 7 UŽUOLAIDA [šis žodis užrašytas įstrižai - L. A] (8; 64) 7 l'roverbe", 1920 1 May, Nr. 5, p. 1. Paris, edited by Paul Eluard / The International Dada Archive, The University of Iowa Libraries; http://sdrc.lib.uiowa.edu/dada/proverbe/5/pages/01.htin.
Prancūzų kalbos žodis persienne" reiškia sutraukiama langinė, žaliuzė" 8. 1920 m. šis, tačiau žvilgsnininkų" modifikuotas, Aragono kūrinys buvo paskelbtas viename iš dadaistų žurnalų Proverbe" (ėjo 1920-1921 m.), kuriame atkreiptas dėmesys j kalbos problematiką, j garsus, žodžius, sakinius naujame, atsitiktiniame kontekste gimstančias prasmes. Persiennes" savo vizualia forma atskleidžia šio žodžio semantiką. Kaip XX a. modernistai, zvilgsnininkai" atsigręžia ir į Tolimųjų Rytų autorius. Žvilgsniuose" spausdinamas VIII a. vieno žymiausių Tangų dinastijos (618-907) kinų poeto Li Bo (dar kitaip Li Bai ar Li Po, ar Li Tai Pe) eilėraštis Amžini". Li Во pasižymėjo kaip subtilus poetas, poetizuojantis draugystę, meilę, vyną, mėgęs laužyti įprastą literatūrinį kanoną: Debesys ežeru Paukščių plasna erdvėj - Tary t svečioj šaly krykštavimas ir juokas žlibsi King- Ting. Smaila viršukalnė, Ir Li-tai-pė- Nykštukas - čia: vienų vieni stūkso per amžius amžini. (7; 30) Li Во eilėraštyje poetizuojama žmogaus ir gamtos būties harmonija. Lyrinis subjektas (žaismingai pavartotas poeto vardas!) išgyvena akimirkos grožį, bet drauge ir laikinumo pojūtį, išreikštą kalnų motyvu. Li Во yra padaręs įtakos XX a. amerikiečių modernistinei poezijai, imažinizmui, tarp jų Ezra Poundo kūrybai. Kaip beveik prie kiekvieno žvilgsnininkų" verstinio teksto, neaišku, kieno versta ir iš kokios kalbos. Tačiau taip, matyt, žvilgsnininkų" siekta piktinti prie precizijos įpratusį tradicinį skaitytoją. Keliama hipotezė, kad vienas iš vertimo šaltinių galėję būti: angliškas Li Во eilėraštis The Ching-Ting Mountain", išverstas Obata Shigeyoshr 4, ar - vokiškas, verstas Hanso Bethge 10. Zvilgsnininkai" savo žurnale taip pat buvo publikavę kinų liaudies dainą Pavargęs kareivis", kurioje reiškiama bendražmogiška kario nuotaika pargrįžus namo. Zvilgsnininkai" trijuose žurnalo numeriuose skelbia visų literatūros rūšių kūrybos: poezijos, prozos ir dramos pavyzdžių. Rašytojai stengėsi kurti moderniai: keisdami ne tik kūrinio formą, bet ir stilių, plėsdami temų, personažų, problematikos lauką. Kūriniuose dažnai vaizduojamas individas, patiriantis dvasinę krizę, kenčiantis, ieškantis sa- 8 v 10 Prancūzij-lietuvių kalbi; žodynas, sudarė Л. Juškienė, M. Katilienė, K. Kazitinienė. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 681. Knyga The Works of Li Po, the Chinese Poet", translated by Obata Shigeyoshi (London: ). M. Dent), 1923. Heilige II. Die chinesische Flöte. Nachdichtungen chinesischer Lyrik. Leipzig: Insel Verlag, 1907; 1922.
vo tapatumo svetimoje šalyje, urbanistinėje erdvėje. Žvilgsniuose" publikuojamoje kūryboje dažnos nykumos, tuščių dykynių, sudaužytos vazos, ieškomo kelio ar pan. metaforos. Katastrofos nuojautos, apnikusios individą, fiksuojamos Landsbergio novelėje Paskutinioji diena", kur veiksmo pradžia - žmogus didmiestyje naktį: Buvo naktis ir lygiai pusė dvyliktos. Pakrantės dangoraižiuose besikaitalioją šviesų keturkampiai mirgėjo upės paviršiuj, paversdami jų šlapia ir siūbuojančia šviesos reklama. Juokingai maži garlaivėliai suposi įbedę nosis krantinėn: lyg vėžliukai} motinos šarvus. Ant kraštinio garlaivėlio denio gulėjo žmogus. Jis buvo išmetęs vieną kitą ir, kai snaudulio banga stipriau užtvindydavo jo galvą, jis tikėdavo gulįs ant upėj betelkšančio banginio liežuvio. Denis atsidavė žmogiena ir alyva, kaip seno ėdraus banginio liežuvis. (8; 28) Iš pačių žvilgsnininkų" poezijos žurnale buvo paskelbta Leono Lėto, Algirdo Landsbergio, Prano Visvydo, Jono Meko eilėraščių. Leidinio puslapiuose aktualinama daiktiškoji, dokumentinė poezija (3; 9), kurios meniškų pavyzdžių sukūrė Jonas Mekas. Jo 1948 m. išleistas poezijos rinkinys Semeniškių idilės" iliustruoja lietuvių poezijos posūkį į modernėjimą, prasidėjusį nuo Keturių Vėjų". Tad ne atsitiktinai Žvilgsniuose" sutelkiama Thomo S. Elioto, Walto Whitmano ir Carlo Sandburgo proziškoji poezija. Skelbiamas moderniosios amerikiečių poezijos kūrėjo Sandburgo eilėraštis Dangoraižio meilės naktis": Viena po kitos dangoraižio šviesos sviedžia savo merginantį kūrinį ant nakties aksomo apdarų. Aš tikiu, kad dangoraižis myli naktį, kaip moterį, ir neša jai žaislus, kurių ji prašo, ir neša jai aksomo apdarus, ir myli jos pečių baltumą, kurs paslėptas po jos visos tamsiais jausmais. Plieninis pastatas ką jis myli. ieško nakty kažko tai, Jis truputį apsvaigęs ir beveik pasiilgęs... tamsus... (6; 30) šoka... Šis Sandburgo eilėraštis The Skyscraper Loves Night" 11 buvo publikuotas poezijos rinkinyje Dūmai ir plienas" ( Smoke and Steel", 1920). Šio laikotarpio " Žr. ltttp://vnvw.americanpoems.com/poetsa:arlsandburg/13080 : One by one lights of a skyscraper fling their checkering cross work on he velvet gown of night. I believe the skyscraper loves night as a woman and brings her playthings she asks for, brings her a velvet gown, And loves the white of her shoulders hidden under the dark feel of it all. The masonry of steel looks to the night for somebody it loves, He is a little dizzy and almost dances... waiting... dark...
poeto kūryba apibūdinama kaip prozinė poezija, persmelkta emocijų, didmiesčio gyvenimo juslingumo. Miesto nuotaika perteikiama konkrečiais, į atmintį įsirėžiančiais vaizdais. Dangoraižis transformuojamas į subjektą, gebantį reikšti jausmus gamtai. Grafinė strofos raiška kreipia skaitytojo žvilgsnį, kada poetinės mintys proziškėja. Salia Sandburgo kūrinio, tame pačiame Žvilgsnių" lape, publikuojamas fono Meko eilėraštis Naktigonė": Kokia didelė naktis per žeme eina! Aš jaučiu jau jos kvėpavimą čia pat Ir ant kaktos atidrėkusią jos ranką. Į gėlių taures lašeliai sunkūs renkas. Lygumoj skurdi naktigonių daina. Paupiais svajingais žingsniais vaikšto Panas. Jo kaip kūdikio raminantis žvilgsnys. Ir arkliai po sodrią žolę ramūs ganos Ak, tiktai širdis, širdis tik mano Vis nerimsta, vis kelias ilgesys. (6; 30) Jonas Mekas savo dienoraštyje yra rašęs, kad iš skaitytos lektūros, matytų filmų, girdėtų paskaitų jam dažniausiai įstringąs vaizdas ar nuotaika: Iš visko lieka nuotaikos gabalai, pasąmonėje, knygų viršelių spalvos, užlankai, dienos karštumas Mainze, kai ėjom žiūrėti La Belle et le Bete... Viskas manyje virsta nuotaika, arba nieku" (4; 109). Pirmiausia į akis krinta eilėraščio Naktigonė" strofų asimetrija. Poetas agrarinės kultūros vaizdu, mitiniu Pano įvaizdžiu, aš" paaštrintais pojūčiais perteikia nerimastingą nuotaiką. Lietuviška kaimo kultūra buvo atrama, į kurią rėmėsi Jonas Mekas savo poezijoje ir prozoje. Adolfas Mekas tradicinei prozai su lietuviškomis realijomis stengėsi suteikti egzistencinės būties matmenį. Novelėje Pjūvis skersai" jis lyriškai perteikia augančio lietuvio piemenuko brandos momentą, kai sunku suvokti save kitokį, bėgantį laiką. Žvilgsnis nukreiptas į vidinį personažo gyvenimą, kitimą, pažinų retrospektyviai: <...> O aš vis ganiau ir tuomet-staiga-išėjau į miestą. Vis tas pats vaikas, vissu botagu dar. Ir staiga pasijutau, kad metai toli mane pralenkė ir žmonės pradėjo vyru vadinti. Ir vargas, kurs nesuspėja eiti su savo metais ir atsilieka. (7; 17) Medardo Bavarsko esė Sapnas" svyruoja tarp prozos ir poezijos. Leono Lėto taip pat difuziniame žanre - vienaveiksmyje Laiškas" - veikia Jis, jaunuolis, Pirmas, Antras, Trečias, Claire, Morta ir Giltinė. Remarkų aprašymai ir dialogai rašomi kaip ištisinis prozos tekstas, be pastraipų: Atidarius sceną dešinėje už tolimesniųjų kambario durų girdėtis tarpais juokas, tarpais kas ciniško, tarpais tyla. Rytmečio ankstyvojo prieblanda. Prieangyje nežymiai
blyksi vilko akis. Pasigirsta pliaukštelėjimas. Vyriškas juokas. Paseka moteriškas balsas - Fi! Fi! - laiptais ir prieangiu pasirodo sulamdyti šventadienišku pasirengimu I paltas ir šalikas. Ir švarko atlape kiek pavytus rožė. Įis sustoja šiapus durų ir blausiu žvilgsniu permeta kambarį. Seną sukrypusį sudulkusiu dangau rojalį. Sudrimba pirmoj kėdėj. Rankos nukarusios. Kaip nežmogaus. Palenkta galva. Krūpčiojančiai konvulsingai juokiasi nepakeldamas galvos. Tarpais žodis - laiškas. Cha, laiškas. Ponai. <...>(8; 12) Kūrinio pradžioje Jis sužino, kad žmona Morta gavusi laišką nuo gerbėjo. Vėliau Jis monologu išsipasakoja, kad laiškas - būsimos knygos dalis. Aliuzija į pirmą lietuvišką knygą: keliama rašymo ir skaitytojo problema. Giltinės atėjimu (Jį nužudo Vienas, Antras, Trečias), mirties apmąstymu baigiamas šis miglotas kūrinys. Leono Lėto kūrinys, turintis dramos, novelės, poezijos bruožų, yra neišbaigtas ir atviras. Rašytojui būdingas asociatyvus mąstymas, virstantis aiškumo stokojančiu žodžių tinklu. Be šio vienaveiksmio, Žvilgsniuose" buvo publikuotas Adolfo ir Jono Mekų dramos Istorija apie pajacą" pirmas veiksmas. Iš lietuvių klasikos publikuota Jono Aisčio, Kazio Borutos, Antano Strazdo poezija. Europos modernistams, tarp jų XX a. pr. lietuviams, taip pat būdingas gręžimasis į tautosaką - kaip kūrybiškumo šaltinį. Pirmame Žvilgsnių" numeryje spausdinamos dvi lietuvių liaudies dainos: iš Liudviko Rėzos (1843 m.) ir Augusto Leskieno (1882 m.) rinkinių: Aš pas tėvelį tas viens sūnelis, turiu vargužį vargti. O ten Berlyne, per šimtą mylių, mes lagery gulėjom. Ant mūsų snigo, ant mūsų lijo, ant mūsų ledai krito. Pareisiu namo, nėra tėvelio, nei senos motinėlės. <...> (6; 36) Dainoje perteikiama visuotina praradimo ir kančios situacija. O zvilgsnininkai" siekė kurti literatūrą, kurioje būtų vaizduojami gyvi, kenčia žmonės", gyvenantys kenčiančioj epochoj" (8; 47). Avangardistams būdinga šokiruoti tradicinę visuomenę kitokia kalba, tad žvilgsnininkų" žurnalo puslapiuose nemažai palikta angliškų žodžių, frazių, daug - negirdėtų naujadarų, kurie provokavo skaitytoją, kaip antai: plasna", jaukalas", galžūda" ir daugybė kitų.
Išvados Brolių Mekų, Algirdo Landsbergio ir Leono Lėto leisti Žvilgsniai" išreiškė vakarietiškus jaunosios kartos rašytojų estetinius idealus, padėjo modernios kūrybos pagrindus ieškant savito kūrybos kelio. Polinkiu į avangardinį meną, modernia lietuvių kultūros samprata, užsienio autorių kūrybos vertimais ir originaliąja žvilgsnininkų" kūryba (meniška, o kartais įdomia kaip eksperimentine) atnaujintos kultūrinės sąsajos su moderniąja Vakarų Europos ir pasauline kultūra. Vėliau zvilgsnininkai" savo kūrinius skelbė prozos antologijose, leido autorines knygas, bendradarbiavo žurnale Literatūros lankai", fonas ir Adolfas Mekai išgarsėjo kurdami naująjį Amerikos kiną". Literatura 1. Kubilius V. Neparklupdyta mūza. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 91-222. 2. KuizinicnėD. Po ekspresyviosios dinamikos ženklu / Modernioji lietuvių egzilio proza. Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Leonas Lėtas. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 7-22. 3. Mekas J. Post scriptum / Semeniškių idilės. Reminiscensijos. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 9-13. 4. Mekas J. Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 5-525. 5. Pasakoja Algirdas Landsbergis // Metai, 1992, Nr. 3, p. 155-158. 6. Žvilgsniai, 1946 m. kovas, Nr. 1 / Martyno Mažvydo nacionalinė biblioteka, mikrotekstas. 7. Žvilgsniai, 1947 m. birželis, Nr. 3 / Martyno Mažvydo nacionalinė biblioteka, mikrotekstas. 8. Žvilgsniai, 1948 m. vasaris, Nr. 4 / Martyno Mažvydo nacionalinė biblioteka, mikrotekstas. "1 Audinga Peluritytė Senieji mitai, naujieji pasakojimai л Knygą sudaro pastaruoju dešimtmečiu rašyti moksliniai, eseistiniai tekstai, recenzijos, keletas tekstų skirti lietuvių literatūros kritikai ir prozai aptarti. Pirmojoje knygos dalyje aptariama keturių šeštajame dešimtmetyje lietuvių literatūros arenoje ryškiai atsiskleidusių šiuolaikinių poetų kūryba: Donaldo Kajoko, Nijolės Miliauskaitės, Kornelijaus Platelio, Gražinos Cieškaitės. Antrojoje knygos dalyje publikuojami 2003-2005 metais VU Lietuviųliteratūros seminare vykusių dėstytojų ir studentų susitikimų su rašytojais pokalbiai. Trečiąją knygos dalį sudaro per pastarąjį dešimtmetį mito, archaikos ir naujausių literatūros pasakojimų temomis rašyti straipsniai, recenzijos ir esė, dalis jųpratęsia ar papildo pirmojoje dalyje išryškintus probleminius klausimus, atsiliepdami į literatūros atmosferoje cirkuliuojančias idėjas ar pokalbių metu užfiksuotas dabarties, universalių literatūros parametrų, šiuolaikinės lietuvių literatūros vertinimo problemas.