KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪROS RAIDA LIETUVOJE

ACTĄ ACADEMIAE ART/UM VILNENSIS I 33 2004 KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪROS RAIDA LIETUVOJE Regimantas Pilkauskas Vilniaus dailės akademija Abstract The author writes a sketch on the evolution of landscape architecture in Lithuania and his own experience. Keywords: landscape architecture, landscape planning, parks and gardens. Sena sritis, nauja profesija Lietuvos visuomenė daugiau žino apie architektus, kurie projektuoja pastatus, bet daug mažiau apie kraštovaizdžio architektus, kurie tvarko tų pastatų aplinkumą. Viduramžių Europoje renesanso ir baroko laikais tie patys architektai projektavo ne tik didikų rūmus, bet ir juos supančius sodus bei parkus. Įvaldę geometrines akmens ir plytų mūro formas, naudojo jas ir želdiniams. Nugenėję medžius ir krūmus suteikdavo jiems dirbtinį pavidalą. XVIII a. Europoje pradėję plisti angliškieji parkai atskleidė atskirų augalų rūšių prigimtinį grožį ir skatino pažinti augalus. Sustiprėjo botaniko ir sodininko vaidmuo želdynų kūryboje. Atsirado kraštovaizdžio architektūros pirmtakė, kuri pas mus buvo vadinama dekoratyvine sodininkyste. Vokiečiai visai neseniai šią sritį vadino sodų architektūra (Gartenarchitektur), anglai kraštovaizdžio sodininkyste (landscape gardening), prancūzai sodų menu (l'art dės jardins), panašiai ir kiti. JAV želdynų kūrėjai Frederikas Olmstedas (Frederick Law Olmsted; 1822-1903) ir Kalvertas Vo (Calvert Vaux; 1824-1895) apie 1860 m. pirmieji pradėjo save vadinti kraštovaizdžio architektais. Taip atsirado kraštovaizdžio architektūros (angį. landscape architecture) terminas, kuris ilgainiui paplito ir dabar yra visuotinai vartojamas. Dauguma tautų vartoja savo kalbos atitikmenis: vokiečiai Landschaftsarchitektur, prancūzai architecture du p ay sage, latviai ainavu arhitektūra, estai maastikuarhitektuur, lenkai architektūra krajobrazu ir pan. Rusų kalboje prigijo germaniškasis landšaftas (plg. landsaftnaja architektura), todėl ir lietuvių kalboje vietoj lietuviško termino kraštovaizdžio architektūra dar dažnai vartojamas verstinis landšafto architektūra. XIX a. prasidėjusi sparti mokslo ir pramonės pažanga reikalavo iš specialistų išsamesnių žinių. Visose žmonių veiklos srityse prasidėjo specializacija. Tarp menininkų ir gamtininkų atsirado žmonių, kurie ėmėsi projektuoti želdynus. Daugiau nei prieš šimtą metų Vakarų Europoje pradėta steigti specialias mokyklas. Šiuo metu penkiolikoje Vokietijos ir šešiasdešimtyje JAV universitetų veikia specialūs fakultetai; juos kasmet baigia šimtai jaunų kraštovaizdžio architektų. Šiose šalyse kraštovaizdžio architektų rengiama kelis kartus daugiau nei pastatų architektų. Taip yra todėl, kad, pavyzdžiui, amerikiečiai, statydami pastatus, dažnai renkasi tipinius arba kartotinius projektus, o brangią žemę sutvarkyti visada stengiasi kūrybingai. JAV devyni iš dešimties amerikiečių gyvena sodybose, kurių šeimininkai vieni patys paprastai nesiima jų tvarkyti, bet kviečiasi į talką specialistus. Sodybų ir kapinių tvarkymas sudaro didžiausią kraštovaizdžio architektams tenkančių darbų dalį. Mūsų laikais kraštovaizdžio architektūra apibūdinama kaip kraštovaizdžio planavimo ir želdynų projektavimo mokslas bei menas. 1968 m. Tarp- 7

. l pav. S. Smolikovskis. Jėzuitų rūmai Vingio šile. Apie 1850 m. Akvarelė. (Fragmentas). Maskvos istorijos muziejus, inv. 68558. П V. Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 163. Fig. 1. S. Smolikovskis. House of Jesuits in Vingis pinewood. About 1850. Aquarelle (a fragment). Moscow Museum of History, inv. 68558. From V. Drėma, Lost Vilnius, Vilnius, 1991, [>. 163. tautinė darbo organizacija (ILO International Labour Office) Ženevoje oficialiai pripažino kraštovaizdžio architekto (Landscape Architect) profesiją ir kvalifikavo ją kaip atskirą ir savarankišką greta pastatų architekto (BuildingArchitect) ir urbanisto (Town Planner) [1]. Senovėje Viduramžiais Europoje buvo paplitę pilių sodai, renesanso ir baroko laikais vienuolynų ir didikų rūmų sodai, Žvėrynai. Yra žinoma, kad Vilniuje į pietus nuo Žemutinės pilies rūmų XVI a. būta sodo [2]. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Vilniaus priemiesčiuose buvo įsikūrę daug didikų sodybų ir vienuolynų. Apie jų sodų prabangą ir grožį mus pasiekė tiktai prisiminimai. Antakalnyje, Neries slėnio terasose, iki šiol išliko XVII a. Sapiegų rūmai ir parkas. Tai vienintelis Vilniaus parkas, kur liko prancūziškojo (baroko) stiliaus elementų: stačiakampis takų tinklas su dviem apskritomis aikštelėmis, tvoros ir treji įspūdingi vartai. Autentiški genėti parko želdiniai neprižiūrimi sunyko, o dabar augantys turi mažai ką bendra su Sapiegų laikų parku. Nuo XVI a. savo žvėrimis ir jų medžioklėmis garsėjo Radvilų Žvėrynas prie Neries. XX a pradžioje jis buvo prijungtas prie Vilniaus ir užstatytas vasarnamiais, vėliau ir kitais pastatais. Liko tik vietovės pavadinimas. Kaip matyti iš senos akvarelės (l pav.), kairiajame Neries krante priešais Žvėryną, XIX a. Zakrete (dabartiniame Vingio parke) būta parko su rūmais ir plačiomis erdvėmis, dauguma jų dabar jau apaugę mišku. Senajame Vilniaus universitete Želdynų raidai labai svarbūs botanikos sodai. Lietuvoje juos pradėta kurti palyginti anksti. 1775 m. Lietuvos paiždininkio Antano Tyzenhauzo pakviestas iš Liono (Prancūzija) į Gardiną atvyko botanikos profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (Joanes Emanuel Gilibert; 1741 1814). Gardine jis vadovavo Karališkajai gydytojų mokyklai, joje įkūrė botanikos sodą. 1781 m. jis buvo pakviestas į Lietuvos Vyriausiąją mokyklą (taip tada vadinosi Vilniaus universitetas)

gamtos mokslų profesoriumi. Pilies g. 22 kieme Ziliberas įkūrė mažą, bet turtingą augalų botanikos sodą. Savo tyrinėjimus Gardino ir Vilniaus apylinkėse profesorius aprašė penkių tomų veikale lotynų kalba Lietuvos flora" [3]. 1783 m. Ziliberas išvyko \ savo tėvynę. Jo darbus toliau dirbo lietuviai, mokslus išėję Vilniaus universitete. Vienas jų buvo garsus botanikas, universiteto profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 1847). 1799 m. jam teko universiteto botanikos sodą perkelti į Sereikiškes, į erdvesnį sklypą prie Vilnios, ten, kur dabar teniso aikštynas. S. B. Jundzilas botanikos sodą suprojektavo, įkūrė ir ilgus metus jam vadovavo. Sode, be vietinių, buvo auginama daug kitų kraštų augalų, kurie iš čia plito po visą Lietuvą. 1824 m., kai profesorius ėjo į pensiją, sode augo 6565 augalų rūšys [4]. Daugelis jų buvo retos arba labai reikšmingos. Sodas garsėjo už Lietuvos ribų, palaikė ryšius su daugelio kraštų botanikos sodais. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą sodas sunyko. Botaniko profesoriaus S. B. Jundzilo darbai rodo, jog jis gerai suprato kraštovaizdžio architektūros tikslus. Savo straipsnyje Apie sodininkystes meno ypatybes" [5], kuris buvo perskaitytas 1809 m. birželio 30 d. viešame Vilniaus universiteto posėdyje, jis siūlė želdyno erdvę sieti su visu jį supančiu kraštovaizdžiu, o sodinant augalus atsižvelgti, iš kurių vietų jie kilę ir kokias augimo sąlygas mėgsta. Šios mintys ir šiandien neprarado reikšmės. Ne mažiau mūsų kraštovaizdžio architektūrai nusipelnė ir kitas Vilniaus universiteto auklėtinis Juozas Strumila (1774-1847). Vilniaus priemiestyje, už Rūdninkų vartų, sklype tarp dabartinių Sodų ir Sv. Stepono gatvių, jis įkūrė didelę sodybą, kur augino vaismedžius, sodinukus, gėles, daržoves, prieskoninius augalus ir vaistažoles [6]. Sukauptas žinias ir patyrimą išdėstė veikale Siaurės sodai" [7], kur daug vietos skyrė sodybų projektavimui. Jo pateiktas teorinis dvaro sodybos projektas (2 pav.) mokė, kaip reikia sodybą pagal paskirtį suskirstyti į atskiras dalis, nutiesti takus, išdėstyti želdinius ir kt. Be abejo, J. Strumilos darbai darė įtaką daugeliui Lietuvos parkų kūrėjų. Minėtasis jo veikalas, pirmą sykį išleistas 1820 m., buvo toks populiarus, kad sulaukė septynių leidimų, iš jų keturis parengė pats autorius, o trys paskutinieji išėjo po jo mirties. Iš senojo Vilniaus universiteto architektų kraštovaizdžio architektūrai daugiausiai nusipelnė profesorius Karolis Podčašinskis (1790 1860). Jis gimė Radvilų dvare Žirmūnuose (dab. Baltarusija). Jo senelis Povilas Peciūnas buvo dvaro pataurininkis (lenk. podczaszy), o architekto tėvui Jonui Karolis Radvila apie 1772 m. išrūpino bajoro teisę ir Podčašinskio pavardę. Jis buvo Lauryno Gucevičiaus mokinys Vilniaus universitete, vėliau Žirmūnų dvaro architektas [8; 9, p. 12; 10, p. 64]. Karolis Podčašinskis studijavo Vilniuje, Peterburge ir Paryžiuje pas profesorių J. N. L. Duraną (Durand; 1760-1834). K. Podčašinskis ne tik kūrė įvairios paskirties architektūros objektus, bet ir padėjo pagrindą architektūros mokslui Lietuvoje ir Lenkijoje [9, p. 112]. 1838 m. periodikoje publikuotame straipsnyje Bendrųjų tobulumo principų taikymas paveikslų ir skulptūrų amato kūriniams bei puošniems sodams arba parkams kurti" [11] išdėstė racionalų požiūrį į kraštovaizdžio architektūrą. Parkų kūrimo meną jis priskyrė amatams ir taikė jam tą pačią taisyklę gauti daugiausiai naudos, įdedant mažiausiai išlaidų. Nemanė, kad parkas yra prabangos dalykas, reikalaujantis daug išlaidų ir neduodantis apčiuopiamos naudos. Jo nuomone, parkai žmonėms reikalingi, kad po sunkių darbų atgautų jėgas, pailsėtų gamtos prieglobstyje su šeima ir artimais bičiuliais. Dėl to miestuose kuriami viešieji parkai, o pavieniai asmenys tai daro privačiai. Pateikdamas įvairių pavyzdžių jis palygino ir išryškino prancūziškojo bei angliškojo stiliaus parkų privalumus ir trūkumus. Po aštuoniolikos metų minėtasis straipsnis buvo pakartotinai išspausdintas Architektūros pradmenų akademiniam jaunimui" trečiajame tome [12]. Jo mokiniai dažnai kūrė dvaro sodybos visumą. Pavyzdžiui, Fulgentas Rimgaila (1805-1870) 1859 m. netoli Tytuvėnų suplanavo Pagryžuvio dvaro sodybą ir suprojektavo dvaro pastatus [10, p.78]. Visą XIX a. Lietuva kentė Rusijos imperijos priespaudą. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą ir prasidėjus intensyviai rusifikacijai, vietinės kultūros gyvenimas sulėtėjo ir nyko. Šimtmečio pa-

Ogrody Po&uįcne, t Ш 2 pav. Teorinis dvaro sodybos projektas. IŠ Juozo Strumilos Siaurės sodai", 1883, [7]. Fig. 2. Theoretical project of manor estate. From "The Northern Gardens'', by Juozas Strumila 1883 [7].

baigoje Lietuvos dvarininkai vis dažniau kvietėsi projektuotojus iš svetur. Aušros laikais Tiškevičių giminės dvarų sodybas (Palangos, Užutrakio, Trakų Vokės, Lentvario) tvarkė prancūzai kraštovaizdžio architektai Eduaras Andrė (Edouard Andrė, 1840-1911) ir jo sūnus Rene Andrė (Rene Andrė; 1867-1942). Apie jų darbus Lietuvoje kalbėta ir rašyta jau seniai, tačiau dokumentų Lietuvoje niekas neturėjo, todėl senųjų parkų restauratoriai ir prižiūrėtojai iš dalies nusižengdavo principams išsaugoti autorinio darbo autentiškumą. Tik susipažinę su kolegomis iš Prancūzijos ir visų pirma su 1994 m. Prancūzijoje įkurtos Eduaro Andrė asociacijos prezidente Florense Andrė (Florence Andrė) daug ką sužinojome ir įsigijome. Šiandieną jau turime Renė Andrė straipsnį apie Palangos parką, Eduaro Andrė Palangos ir Lentvario parko parterio planus ir dar vieną kitą svarbų dokumentą [13]. Prancūzams būdingu stiliumi, grakščiai takus tiesė ir vietinis kraštovaizdžio architektas Antanas Zaleskis, 1907 m. suprojektavęs Biržuvėnų parką prie Virvyčios, netoli Luokės. Parko planas yra išlikęs Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje ir išspausdintas Lietuvos architektūros istorijoje" [14]. Esama duomenų, kad šis autorius 1908 m. suprojektavo ir Paežerių parką Šiaulių rajone. A. Zaleskis buvo baigęs Pruškuvo (Proszków) sodininkystės institutą Silezijoje ir ketverius metus dar studijavo užsienyje. 1897 m. sugrįžęs dirbo Varšuvos želdynų tarnyboje [15, p. 102-103]. 1903 m. tapo Kauno sodininkų draugijos inspektoriumi [16, p. 399]. Paplitusi nuomonė, kad Siaurės Lietuvoje dirbo Rygos želdynų direktorius, vokiečių kraštovaizdžio architektas Georgas Kuphaldtas (Georg Kuphaldt; 1853-1938). Dar 1958 m. senųjų Lietuvos parkų tyrinėtoja, botanike Marija Lukaitienė (1903 1975) yra rašiusi, kad G. Kuphaldtas projektavęs Žagarės, Pakruojo, Renavo ir Šeduvos Raudondvario parkus [17], tačiau jokių argumentų ir tai įrodančių dokumentų nepateikė. Be abejo, šios specialistės nuomonė turėjo kokį nors pagrindą. Ji tikriausiai buvo girdėjusi pasakojimų arba lygino matytus parkus Latvijoje ir Lietuvoje. Tie, kurie yra susipažinę su G. Kuphaldto skelbtais parko želdinių formavimo principais [18], Žagarės parke gali juos atpažinti. Čia matyti daug įvairių rūšių parko medynų bei medžių guotų ir beveik visi jie yra gryni arba, kitaip tariant, sudaryti iš vienos medžių rūšies. Gryni eglynai, maumedynai, ąžuolynai, uosynai ar bukynai auga greta, bet nėra susimaišę, žinoma, išskyrus dabartinius savaiminio žėlimo atvejus. Panašių bruožų turi ir Pakruojo parko želdiniai. Abiem parkams būdingos plačios, išraiškingos erdvės ir sutelktos medžių juostos parko pakraščiuose. Nėra jokių abejonių, kad šiuos parkus kūrė puikiai pasirengę specialistai. Reikia tikėtis, kad kada nors bus rasti dokumentai, gal net ir parkų planai, ir tada apie juos sužinosime daugiau. Žvilgsnį reikėtų kreipti į Rygos archyvus, kur saugoma daug G. Kuphaldto darbų, kuriuos tyrinėja ir skelbia latvių, estų ir vokiečių kolegos. XIX ir XX a. sandūroje padedama užsienio specialistų Lietuva sukūrė daug aukšto meninio lygio parkų. Greta profesionaliosios želdynų kūrybos, Lietuvoje nuo seno gyvavo ir valstiečių sodybų tvarkymo tradicija, panašiai kaip medinė architektūra ir skulptūra. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai atkūrus valstybės nepriklausomybę, būta gerų dvasinių pagrindų plėtoti savo kultūrą. Nepriklausomybės laikais Pirmiausiai imtasi žadinti visuomenės aktyvumą. 1921 m. balandžio 23 d. įkurta Lietuvai pagražinti draugija. Jos įstatus pasirašė kunigas Juozas Tumas, juristas literatas Stasys Šilingas, inžinierius Juozas Skripkus, miškininkas Povilas Matulionis ir valdininkas Eugėnius Kubilius. Draugija iki jos uždarymo 1940 m. kasmet skelbė medelių sodinimo dienas. Žemės ūkio ministerija spręsdavo, kur, kiek ir kokių medelių sodinti, parūpindavo ir sodinukų. Draugijai ypač talkino miškų departamento direktorius St. Vaiciekauskis ir doc. J. Kuprionis. Vėliau draugija ėmėsi gamtos globos ir paminklų apsaugos. Paminklų apsaugos komitete dirbo architektas VI. Dubeneckis, dailininkai A. Varnas, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius, J. Zikaras ir kt. И

^;a=*i*^^j^ii^:ą A. 1йн'-' *Äsf -.; :-., --- -.. 4 fe,vifc ж. 3 /wy. Bendras ūkio (apie 20 ha) sodybos vaizdas. Iš arch. Vlado Svipo darbų [23]. Fig. 3. General view offarm stead. From the works of arch. Vladas Svipas [23]. Miestų savivaldybėse pradėjo veikti sodininkystės skyriai; jie profesionaliai rūpinosi parkais ir sodais arba, kaip dabar sakoma, miesto želdynais. Nuo 1927 m. Kauno miesto valdybos Sodininkystės skyriaus vedėju dirbo Berlyno sodininkystės mokyklos absolventas Pranas Martinaitis (1898-1972). Jo vadovaujamas skyrius tvarkė miesto skverus, Ąžuolyną, Karo muziejaus sodelį ir kt. [19]. Miestų savivaldybės plėtojo želdynus ir rūpinosi, kad poilsiui svarbios vietos būtų prieinamos visiems miestiečiams. Pavyzdžiui, Utenos savivaldybė nusipirko Vyžuonaičio ir Dauniškio ežerėlius, kad jų vaizdingose pakrantėse įtaisytų maudykles. Miesto centre, Vyžuonos ir Krašuonos santakoje, įkūrė Miesto sodą. 1927 m. kilus sumanymui pastatyti Lietuvos laisvės paminklą, savivaldybė nusprendė, kad geriausias paminklas bus Saulių kultūros namai, ir pastatė juos Miesto sodo pakraštyje [20]. 1920 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Kaunas tapo Lietuvos Respublikos laikinąja sostine, todėl visos svarbiausios Lietuvos valstybės įstaigos kūrėsi Kaune. Lietuvos universitetas 1923 m. naujajam botanikos sodui pasirinko kadaise Godlevskiams priklausiusį Aukštosios Fredos dvarą. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį sodui vadovavo iš Sovietų Rusijos pasitraukęs Šveicarijos pilietis, botanikas, profesorius Konstantinas Regelis (1890 1970); jis, be botanikos mokslo darbų, labai įdomiai rašė apie želdynų stilių istoriją ir naujų želdynų kūrimo tendencijas pasaulyje bei būklę Lietuvoje [21]. Būsimojo sodo projektą 1924 m. parengė vokietis iš Hanoverio, kraštovaizdžio architektas Karolis Rautas (Carol Rauth). Botanikos sodas buvo kuriamas naudojant tik pietinę senojo dvaro parko dalį su tvenkiniais. Augalų ekspozicija išdėstyta pagal augalų sistematiką ir labai meniškai sukomponuota. Kauno botanikos sodas visados buvo svarbus mokslo bei mokymo centras ir gražus želdynas pasivaikščioti bei pasigrožėti. Lietuvos miestuose ir kaimuose kūrėsi naujos sodybos. Užsienio šalyse mokslus išėję atgimstančios Lietuvos architektai projektavo ne tik pastatus, bet ir sodybų sutvarkymą. Apie tai spausdintų darbų mums paliko Vokietijoje išsimokslinęs (1924-1926 m. Weimare mokėsi Bauhause, Aukštojoje architektūros ir meno mokykloje) architektas Vladas Švipas (1900-1965). Jis 1933 m. išleido visuomenei skirtą knygą Miesto gyvenamieji namai" [22], kur išdėstė miesto planavimo pradmenis ir pateikė nemažai pasiūlymų su pavyzdžiais, kaip 12

tvarkyti sodybą. Didesniojoje knygos dalyje aiškinama, kaip projektuoti sodybos namą. Žemės ūkio statyba iš pradžių rūpinosi Žemės ūkio ministerija, o vėliau Žemės ūkio rūmų Statybos skyrius, ne tik skatinęs žemės ūkio statybą, bet prižiūrėjęs ir sodybų planavimą. Skyriuje dirbusio V. Svipo suplanuotoms kaimo sodyboms būdingas senųjų tradicijų išlaikymas: erdvus kiemas, medžiai sodybos pakraščiuose, prie gyvenamojo namo gėlių darželis su klomba, iš dvarų atėjusia ir ūkininko sodybai netinkančia gėlių sutelkimo forma (3 pav.) [23]. Už žemės ūkio pastatų ir sodybų planus bei modelius, pateiktus 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje, ši įstaiga gavo aukso medalį [24]. Ilgą laiką Lietuva neturėjo gerai pasirengusių miesto planuotojų. Nutarus apstatyti Žaliojo kalno buvusios tvirtovės žemę, šiai būsimajai miesto daliai suplanuoti 1923 m. Kauno burmistro J. Vileišio rūpesčiu buvo pakviestas danų architektas M. Frandsenas [25]. M. Frandsenas drauge su lietuviu Antanu Jokimu (1894-1964) sudarė Kauno plėtojimo schemą, kur davė pradžią Ąžuolyno planui, Nemuno ir Neries pakrančių želdynams. Urbanistikos prof. Algimantas Miškinis apie šį darbą rašė: Kadangi 1923 metų schema neturėjo geodezinio pagrindo, jos įgyvendinimas buvo mažai realus. Miestas ir toliau buvo statomas laikantis anksčiau susidariusio gatvių tinklo. Tuščios teritorijos planingai galėjo būti užstatomos tik valstybinėse žemėse: formavosi Vydūno alėjos, Minties ir Gėlių rato, Perkūno alėjos, Technikos prospekto rajonai" [26]. 1935 m., ką tik baigęs Paryžiaus aukštąją meno mokyklą (Ecole Regionale Superieure dės Beaux-Arts), iš Prancūzijos sugrįžo architektas Jonas Kovalskis-Kova (1906-1977; 4 pav.). Jis buvo pasirengęs planuoti teritorijas ir savo pasirengimą greitai įrodė suplanavo Kauno Ąžuolyną (5 pav.). Sis projektas rodo, kad Lietuvoje atsirado ne tik miestų planuotojas, bet ir mokytas kraštovaizdžio architektas. J. Kovalskis dirbo įvairų darbą. Buvo svarbios Kauno miesto savivaldybėje užimamos urbanisto ir Planavimo dalies vedėjo pareigos, bet svarbiausia, kad jis buvo pirmasis aukštosios mokyklos kraštovaizdžio architektūros dėstytojas. Nuo 4 pav. (Fig. 4). Jonas Kovalskis-Kova (1906-1977). 1939 m. rugsėjo 13 d. J. Kovalskis ėmė dirbti Kauno meno mokykloje (vėliau Kauno taikomosios dailės institutas) ir buvo Dekoratyvinės architektūros studijos vedėjas [27, p. 190]. Studijoje buvo dėstoma baldų projektavimas, vidaus patalpų įrengimas, sodų architektūra ir dekoratyvinė architektūra. Pastarąją J. Kovalskis suprato kaip architektūrą konstruktyviškai nesudėtingų pastatų, pastatų bei įrengimų, kuriuose dominuojantį bruožą sudaro dekoratyvinis elementas" [28]. Mokslas truko penkerius metus. Pirmame kurse buvo projektuojami paprasti baldai, fontanai ar nedideli kioskai. Kituose kursuose uždaviniai sunkėjo: baldų komplektai, dideli paminklai, skverai, parkai. Penktaisiais metais buvo rengiamas diplominis darbas pasirinkta tema. Dekoratyvinės architektūros studiją lankė Vilniaus dailės akademijos docentas Simonas Ramunis (iki 1940 m. Ramanauskas; 13

s 1. ж^ > «^-wr- ĄŽUOLYNO PAUK O TAKU SCHEMA 5 pav. Kauno Ąžuolyno parko projektas. Autorius arch. Jonas Kovalskis-Kova, 1935 m. Fig. 5. Project of Kaunas Oaks Park. Author arch. Jonas Kovalskis-Kova, 1935. 1916-2002), miestų planuotojas Petras Janulis (1906-1995) ir daugelis kitų žinomų specialistų. Kai kurie jų 1944 m. artėjant Raudonajai armijai kartu su dėstytoju pasitraukė į Vakarus. Jono Kovalskio dėstymo metodika tapo tam tikra tradicija Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedrai, kuri, be kitų dalykų, iki mūsų dienų puoselėjo ir kraštovaizdžio architektūrą. Karas ir pokaris Penktasis XX a. dešimtmetis buvo didelių permainų ir išgyvenimų metas. Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, represijos ir lietuvių pasipriešinimo kovos nesustabdė kasdienio gyveninio. Ir tais laikais vyko kūrybos darbas, šiek tiek buvo statoma, tvarkomos teritorijos. Dar 1939 m. pabaigoje Vilniaus savivaldybės vyriausiasis inžinierius, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893-1993), turėdamas savo žinioje Bedarbių fondą", organizavo viešuosius darbus. Susipažinęs su lenkų specialistų parengtais, bet dėl labai blogos finansinės būklės neįvykdytais projektais, jis ėmėsi tiesti kelio atkarpą iš Vilniaus į Kauną per šlaitą ties Paneriais [29]. Netrukus pradėjo rekonstruoti ir Vilniaus Katedros 14

6pav. Vilniaus Katedros aikštės rekonstrukcijos projekto maketas. Autorius arch. Romualdas Gutas, 1936 1938 m. Fig. 6. Model of the reconstruction project of Vilnius Cathedral square. Author arch. Romuald Gutt, 1936 1938. aikštę pagal prof. Romualdo Guto (Romuald Gutt; 1888-1974) 1936-1938 m. parengtą projektą (6 pav.) [30]. Prof. R. Guto Katedros aikštės samprata paneigė istorinę praeitį, bet išradingai pakylėjo klasicistinę katedrą ir sukūrė gražiausią aikštę Lietuvoje. Vėliau buvo tvarkomas E. Ožeškienės skveras (dabar Savivaldybės a.) ir Napoleono (dabar S. Daukanto) aikštė. Galima manyti, kad juos projektavo lenkų architektas Kazimieras Byševskis (Kazimierz Byszewski; 1908-1973), kuris tuo metu dirbo Vilniaus savivaldybės Statybos skyriuje ir prieš vokiečiams pasitraukiant kurį laiką ėjo vyriausiojo miesto architekto pareigas [31, p. 58]. Frontui traukiantis į Vakarus į Lietuvą atėjo Raudonoji armija, o su ja ir įvairūs specialistai iš Rusijos. 1945 m. vasario 5 d. Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu tapo Vladislovas Mikučianis (1913-2000) [31, p. 48]. Surusėjęs lietuvis, Leningrado komunalinės statybos inžinierių instituto Architektūros fakulteto absolventas turėjo polinkį projektuoti želdynus. Pirmiausiai jis ėmėsi pertvarkyti Ožeškienės skverą, kur jau buvo prilaidota sovietų karių, o dar reikėjo palaidoti ir fronto vado armijos generolo I. D. Černiachovskio palaikus. V. Mikučianis yra smulkiai aprašęs paminklų generolui statybos bei griovimo nuotykius ir nurodęs, kad skvero projektą rengė architektai K. Byševskis ir V. Mikučianis, o kitame puslapyje - kad skvero projekto autorystė priklauso architektui V. Mikučianiui, dalyvaujant architektei I. Daujotaitei [31, p. 76 77]. Turėdamas didelę valdžią Vilniuje, jis vienas ar su talkininkais projektavo Lukiškių aikštę su Lenino 15

paminklu (1952 m.) ir skverą Neries slėnio šlaite su Petro Cvirkos paminklu (bendraautorius Ignas Laurušas, 1959 m.). Abu objektai buvo baigti, o ilgainiui ir tobulinami. Pavyzdžiui, dar apie I960 m. Lukiškių aikštėje palei takus augo aukštos genėtos geltonosios karaganos gyvatvorės, todėl sėdint ant suolų nebuvo matyti centre stovėjusio paminklo. Vėliau visos jos buvo išrautos. Skvero autoriaus nuomone, Anglijos vėliavoje pavaizduotas planas buvo bet kurio skvero tobula forma, nes per jį buvo galima patogiai vaikščioti ne tik skersai ir išilgai, bet ir įstrižai. Pokario metais buvo projektuojami ir dideli parkai. 1947 m. V. Mikučianio studijų kurso draugas architektas Vsevolodas Glebovičius Veselovskis parengė Vingio parko projektą, kuris buvo išspausdintas J. Kumpio knygelėje [32]. Projektas sudarytas pagal tuo metu Sovietų Sąjungoje paplitusių kultūros ir poilsio parkų pavyzdį. Kaip rašo arch. J. Kumpis, čia bus visi kultūriniam poilsiui reikalingi įrengimai, k. a. žaliasis teatras, vasaros teatras, kinas, žaidimo aikštelės ir kt." [32]. Reikia pasakyti, kad buvo nutiesti kai kurie takai, ypač kurie atitiko Vingio reljefą. Buvęs Darbo rezervų", o dabar Gintaro" stadionas įkurtas būtent toje vietoje, kurią numatė arch. V. Veselovskis. Liko nepastatyti teatrai, numatyti pelkėse. 1958 m. Miestų statybos projektavimo institute Lietprojektas" buvo parengtas naujas Vingio parko projektas [33], kuris turėjo papildyti ir pataisyti arch. V. Veselovskio projektą. Projekto autorės architektės Birutė Kasperavičienė, Nijolė Monstavičiūtė ir kraštovaizdžio architektė (dendrologa) Irena Daujotaitė. Pagal miesto savivaldybės archyvuose išlikusią medžiagą galima spręsti, kad šiame projekte iš tiesų laikytasi tuomet vyravusių kultūros ir poilsio parkų kūrimo kanonų. Pavyzdžiui, Pagrindinės alėjos trasoje projektuojami keturi fontanai: 1-as pagrindinis su 40 čiurkšlių kompozicija (centrinės čiurkšlės aukštis apie 8 m) ir trys fontanai po vieną čiurkšlę (čiurkšlių aukštis 3 m)". Fontanų alėjoje sodinami platūs gėlių kilimai. Parke daug paviljonų, kavinių, šokių aikštelių, viskas telefonizuota, radiofikuota. Miškas retinamas mažais proskiebiais tolygiai visame plote. Siūloma taikytis prie pušyno, tačiau čia pat siūloma sodinti egzotus: maumedį, pocugę, raudonąjį ąžuolą, kaštoną, tuopas ir t.t. Sodinant naujas augalų rūšis pirmenybė teikiama lapuočiams, nes jie atsparesni užterštam miesto orui. Vos parengus šį projektą, kilo sumanymas pastatyti dainų šventei estradą. Tad jau I960 m. parko centre buvo pastatyta estrada, kurios pakylose telpa apie 30 000 atlikėjų, o priešais ją sukurta 4 ha dydžio aikštė žiūrovams. Estų architektų A. Kotlio ir kitų projektą Vilniuje pritaikė architektas Rimantas Alekna. Jis tuo pat metu suprojektavo ir parko vartus. 1953 1955 m. ir Kaune vyko Centrinio kultūros ir poilsio parko Ąžuolynas" projektavimas. Darbą vykdė Litgiprogorstroi" projektavimo instituto Kauno skyrius. Projekto autorius 1934 m. baigęs Berlyno aukštąją technikos mokyklą architektas Vladimiras Zubovas (g. 1909). Jam talkino Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakulteto diplomantas Bronius Matuliauskas (1928 1983), 1954 m. apgynęs diplominį darbą Kauno Ąžuolynas ir jo rekonstrukcija". Projekto autoriaus archyve išlikusi medžiaga rodo, kad Kaune, kaip ir Vilniuje, užmojų būta didelių. Projekto programą sudarė: centriniai parko rūmai, atrakcionų sektorius, vaikų žaidimų ir sporto aikštės, tvenkiniai ir vandens baseinai su fontanais ir t.t. Daugiausia buvo diskutuojama dėl žaliojo teatro vietos. Projekto autorius iš pradžių teatrui vietą siūlė slėniuke, atsiveriančiame į Girstupio slėnį prie Radvilėnų gatvės, o recenzentai architektai Kazys Sešelgis (1915 1998) ir Mečys Kleinas (g. 1912) siūlė kitą slėniuką prie Tunelio gatvės, esantį žemiau ir arčiau miesto centro. Projekto autoriui recenzentų siūloma vieta atrodė ne tokia tinkama: Tunelio gatvės triukšmas, teks sunaikinti daug medžių, bloga orientacija (vakarų saulė švies žiūrovams į veidus). Tačiau autoriaus siūloma vieta buvo labiau nutolusi nuo centro, sunkiau pasiekiama, būtų reikėję įtaisyti daug naujų automobilių stovėjimo aikštelių. Miesto valdžia pasirinko slėniuką prie Tunelio gatvės, o žmonės greitai jį praminė Dainų slėniu. Pasirodė, kad šis objektas buvo labai reikalingas Kaunui. Dainų slėnis pradėtas kurti dar 1955 m., o rekonstruotas 1966 m. taip pat pagal V. Zubovo projektą, kai jis dirbo Statybos ir architektūros institute (7 pav.). 16

7/Ш'. Dainų slėnis Kauno Ąžuolyne. Projekto autorius arch. Vladimiras Zubovas (nuotraukoje). 1967 m. Vytauto Fledžinsko (JA V) nuotrauka. Fig. 7. Valley of Songs in Kaunas Oak Park. Author of the project arch. Vladimiras Zubovas (in the picture). 1967. Photo by Vytautas Fledžinskas (U.S.A.). Atlydžio laikais Sovietų okupacijos laikais Lietuvos gyvenimas buvo tvarkomas pagal griežtus Maskvos nurodymus, tačiau po J. Stalino mirties 1953 m. palengva atėjo vadinamieji atlydžio laikai, kai buvo mėginama ir kai kada net rizikuojama kai ką padaryti savaip. Sovietų Sąjungoje želdynų tvarkymas buvo išskirstytas po įvairias žinybas, kraštovaizdžio architekto profesijos raida nutrūkusi, ji buvo tik kitų specialybių, daugiausia miškininko, specializacija. Parkus paprastai projektuodavo labai plataus profilio architektai, pasitelkdami dendrologus arba kitus augalų žinovus. Lietuvoje buvo žmonių, supratusių, kad želdynų tvarkymas yra speciali sritis, kur nuolatos turi dirbti tam a^jsįujįįi^pecialistai, o kiekviena sritis turi turėti vadovaujantį centrą valstybės valdžios struktūrose. Vienas taip manančių buvo profesorius Stasys Vabalevičius (1901-1985), inžinierius hidrotechnikas, 1936 m. baigęs Prahos aukštąją technikos mokyklą. 1955-1960 m. būdamas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininku ir turėdamas valdžios galią, ėmė kurti Miestų ir gyvenviečių apželdinimo skyrių, kad pagerintų šios srities darbą. Sis elementarus žingsnis tais laikais buvo suvokiamas kaip pasipriešinimas nusistovėjusiai tvarkai, nes Maskvoje atitinkamame centriniame komitete tokio skyriaus nebuvo. Maskviškiai ir kiti kolegos tą primindavo kiekviena proga. 1958 m. sausio 6 d. Komitete pradėjo dirbti Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademijos) absolventas architektas Jonas Algirdas Naujokaitis (g. 1922); jam 17

ir buvo pavesta organizuoti šį skyrių. Pirmiausia dirbti skyriuje jis pakvietė didelį augalų žinovą, miškininką Leoną Čibirą (1921 1992), vėliau architektes Dainorą Juchnevičiūtę, Ireną Daujotaitę, botanikę Birutę Andriuškevičienę, miškininką Evaldą Navį ir kitus. J. Naujokaičio vadovaujamas skyrius, veiklą pradėjęs 1959 m., skatino projektavimo institutuose telkti specialistus ir steigti atitinkamus padalinius, rengė ir leido instrukcijas bei rekomendacijas, organizavo viešus svarbiausiųjų projektų aptarimus ir recenzijas, rengė mokslines konferencijas, projektų parodas, skelbė straipsnius spaudoje. Kraštovaizdžio architektai ir želdynų prižiūrėtojai žinojo valstybinę instituciją, į kurią iškilus reikalui buvo galima kreiptis. Labai svarbūs buvo du metodinio pobūdžio leidiniai apie augalų panaudojimą želdynuose [34, 35]. Juos iš esmės parengė L. Čibiras, o jų aktualumas nesumažėjo ligi šiolei. Jis pirmasis Lietuvoje augalų rūšis pagal tinkamumą panaudoti želdynuose pradėjo skirstyti į pagrindines ir šalutines [35]. Skyrius turėjo savo aktyvą. Ekspertais dažniausiai kviesdavo architektą V. Landsbergį-Zemkalnį ir miškininką daktarą Vytautą Ramanauską (1922 1997). Jiedu parašė Palangos ir Vilniaus Vingio parkų projektų recenzijas, o jų pareikšta nuomonė buvo labai įdomi ir svarbi. V. Landsbergis-Žemkalnis, penkiolika metų gyvenęs Vokietijoje ir Australijoje, buvo ką tik grįžęs į Lietuvą. Remdamasis tuose kraštuose įgyta patirtimi, jis įvairiomis progomis aiškino, kuo skiriasi sodų architektas (vok. Gartenarchitekt) nuo pastatų architekto, o Lietuvos želdynų ateitį siejo su jaunimo išsimokslinimu. Jis siūlė kurti Lietuvoje kraštovaizdžio architektūros fakultetą arba bent katedrą, siųsti šios specialybės studentus į užsienį ir skaityti specialų kursą būsimiesiems mokytojams, kad jie suvoktų skirtumą tarp nemokšiško ir estetiško apželdinimo, mokėtų paaiškinti mokiniams tą skirtumą ir tą etinę reikšmę, kurią turi žmogui bendravimas su gamta" [36, p. 156]. Miestų ir gyvenviečių apželdinimo skyriaus rengiamų pokalbių metu prieita prie išvados, kad reikia termino, vieno skambaus žodžio, parkų, sodų, skverų, sodybų, kapinių ir panašių objektų visumai nusakyti. Vietoj tada vartotų žaliųjų plotų", želdinių"', o kiek vėliau želdinių kompleksų", žaliųjų erdvių" sąvokų, pradėtas vartoti želdyno" terminas, kuris reiškia želdinių ir įtaisinių visumą tam tikroje teritorijoje. Pirmą kartą spaudoje šį terminą pavartojo J. Naujokaitis [37]. Kiek plačiau želdynai" nuskambėjo antrojoje respublikinėje konferencijoje Miestų ir gyvenviečių apželdinimo klausimais", vykusioje Vilniuje 1965 m. rugsėjo 27-28 d. Mokslų akademijos salėje. Po to spaudoje pasirodė želdyno termino apibrėžimas [38, 39], netrukus jam pritarė ir kalbininkai [40]. Lietuvos želdynų apskaita ir apsauga rūpinosi 1957 m. liepos 26 d. įkurtas Gamtos apsaugos komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos. Šio Komiteto instrukcija Nr. 203 Dėl Lietuvos SSR parkų apsaugos, patvirtinta 1958 m. spalio 13 d., išvardijo 194 saugomus Lietuvos parkus [41, p. 210 222]. Po poros metų bendromis pastangomis su Valstybiniu statybos ir architektūros reikalų komitetu buvo parengtas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1960 m. gegužėsl4 d. nutarimas Nr. 259 Dėl Palangos botanikos parko įsteigimo [41, p. 222]. Nuo to laiko Palangos parkas turi savo administraciją, atskirą finansavimą ir yra veikiantis modelis bei pavyzdys, kaip reikėtų tvarkyti Lietuvos želdynus. Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai labai svarbus buvo ir LSSR Ministrų Tarybos 1965 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 611 Dėl tolesnio apželdinimo gerinimo Lietuvos SSR [41, p. 79-80], kuris įpareigojo Valstybinį statybos reikalų komitetą, rengiant bendruosius miestų planus (tada generalinius planus), parengti ir želdynų plėtojimo schemas (tada kompleksinio apželdinimo schemas) bei kontroliuoti kraštovaizdžio tvarkymo ir želdynų projektavimo darbus. Sis nutarimas skatino įvairias žinybas rūpintis želdiniais, bet dar ne želdynais: parkais, sodais, skverais ir pan. Jame matyti paviršutiniškas požiūris į želdynų kūrybą, nes pirmiausiai skatinama skelbti želdinių sodinimo mėnesius, o darbus vykdyti visuomeniniais pagrindais. Nuolatinė ir nuosekli želdynų priežiūra nebuvo akcentuojama, neprigijo, todėl Palangos parko pavyzdys iki šiol liko išskirtinis, nors turėjo tapti visuotiniu. Valstybinis statybos reikalų komitetas, įgijęs autoritetą ir įgaliojimus, pradėjo reikalauti iš projektuotojų, kad miestų želdynų plėtojimo schemų, par- 18

kų ir ypač gyvenamųjų rajonų kiemų sutvarkymo projektų kokybė būtų gera. Projektavimo organizacijos savo ruožtu ieškojo specialistų arba pačios juos ugdė. Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filiale jau 1962 m. įkurta Želdynų projektavimo grupė (tada vadinosi Apželdinimo grupe). Joje ilgus metus dirbo Kauno politechnikos instituto absolventė architektė Teklė Šešelgienė (1925-1982). 1963 m. Kauno Senųjų kapinių vietoje prie Vytauto prospekto ji suprojektavo ir įkūrė miesto parką. Tvarkė apleistus Palangos, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Jurbarko, Plungės ir daugelio kitų miestų parkus. 1968 m. talkino savo vyrui urbanistikos prof. Kaziui Šešelgiui rengiant Kauno Vienybės (buvusios J. Janonio) aikštės su Karo muziejaus sodeliu pertvarkymo projektą. 1962 m. dalyvavo Maskvoje SSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos paviljono Zeldininkystė ir gėlininkystė" aplinkumos tvarkymo projektų konkurse. Laimėjo antrąją premiją. Tame konkurse pirmąją premiją laimėjo Alfonsas Kiškis iš Jūrmalos (Latvija) ir jo projektas buvo įgyvendintas. T. Šešelgienė drauge su LSSR mokslų akademijos Botanikos instituto Botanikos sodo moksliniais bendradarbiais 1963 m. išleido knygą Dekoratyvinė sodininkystė" [42], kuri buvo pirmoji tokio pobūdžio knyga lietuvių kalba. Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje branduolys susidarė architekto dr. Vikio Olekos vadovaujamame skyriuje, kur įkurta želdynų projektavimo grupė, o jos vadove 1967-1988 m. buvo miškininke Valentina Šimukonytė. Grupėje dirbo Augis Gučas, Vytautas Dočkus, Regimantas Pilkauskas, Vaidas Šeibokas ir kt. Svarbiausieji darbai: Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos želdynų schemos, Pavilnių regioninis parkas, Žaliųjų ežerų draustinis ir Lazdynų, Žirmūnų, Karoliniškių, Viršuliškių, Šeškinės, Pašilaičių gyvenamųjų rajonų želdiniai. Lietuvos kaimo želdynai labai pagražėjo ir pagarsėjo, kai 1967 m. rudenį iš Latvijos į Vilnių atsikėlė gyventi Alfonsas Kiškis (1910-1994) (8 pav.). Jis ėmėsi vadovauti želdynų projektavimo grupei Respublikiniame žemėtvarkos projektavimo institute. A. Kiškis, kilęs iš Žeimelio, užaugo lietuvio ir latvės šeimoje. Mokėsi Bauskės gimnazijoje, sodininkystės 8 pav. (Fig. 8). Alfonsas Kiškis (1910-1994). mokykloje, o 1936 m. baigė Latvijos universiteto Agronomijos fakultetą. 1938 m. tobulinosi Anglijoje, Bristolio universitete. Vokiečių okupacijos metais pradėjo projektuoti želdynus, bendradarbiavo su vėliau pagarsėjusiu Rygos kraštovaizdžio architektu Karliu Baruonu (Barons) (1912 1996). Jiedu buvo vokiečio, Potsdamo ir Dahlemo mokyklų atstovo Georgo Kuphaldto (1853-1938) ir jo mokinio Andrejaus Zeidako (1874-1964) aukštos želdynų kultūros tradicijų perėmėjai ir tęsėjai. A. Kiškio vadovaujamoje grupėje dirbo jo žmona Rūta Kiškė (1931 2000), Alvydas Mituzas, Arūnas Mockaitis, Vida Vaitiekūnienė, Genė Prakapaitė ir daug kitų. A. Kiškis įvairiais būdais lavino savo bendradarbius: rengė ekskursijas, seminarus, skatino rašyti, skelbti savo kūrybinius darbus. Vėliau visi jie pasižymėjo gražia profesine veikla. Neseniai G. Prakapaitė su kitais išleido knygelę apie sodybų tvarkymą, parašė pagrindinį skyrių apie sodybos projektavimą [43]. A. Kiškis parašė daug įdomių straipsnių. Su kitais išleido ir knygą latvių kalba Kraštovaizdžio ir želdynų tvarkymas" [44]. Plati ir įdomi jo parengta 19

9 pav. Juknaičiai (Šilutės r.) iš paukščio skrydžio. Antano Sutkaus nuotrauka, apie 1980 m. Fig. 9. Birds 's eye view of Juknaičiai (Šilutė reg.). Photo by Antanas Sutkus, about 1980 10 pav. Juknaičiai. Skveras prie administracinio pastato. Projekto autorius kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis, 1980 m. F'g- 10 - Juknaičiai. Square near administrational building. Author of the project landscape architect Alfonsas Kiškis, 1980 20

medžiaga apie sodybų tvarkymą buvo išspausdinta 1990 m. Sodininko žinyne" [45]. A. Kiškis ir jo bendradarbiai parengė daug puikių projektų, tačiau tais laikais įgyvendintas buvo tik kas kelintas. Savo grožiu plačiai pagarsėjo Juknaičiai (9, 10 pav.), Dainavos ir Klausučių gyvenvietės, tvarkomos pagal A. ir R. Kiškių parengtus projektus. Paskutinieji žymesni jų darbai yra kai kurie Mažeikių želdynai bei Vilniaus šiltnamių kombinato aplinkuma Pagiriuose. Pramonės įmonių teritorijų tvarkymu rūpinosi 1966 m. birželio l d. įkurto Sąjunginio techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialo specialistai. Institute buvo vykdomi techninės estetikos srities mokslinio tyrimo ir projektavimo darbai. Želdynų problemas tyrė Gamybinės aplinkos kompleksinio formavimo skyrius, čia tuo pat metu buvo rengiami ir įmonių aplinkos tvarkymo projektai, pavyzdžiui, Utenos trikotažo ir Klaipėdos pieno kombinatų, Kaišiadorių melioracijos statybos valdybos ir jos gyvenvietės bei daugelis kitų. Skyriaus vedėjas prof. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis telkė ir ugdė specialistus. Kartu su skyriuje dirbusiu L. Čibiru parengė knygą apie želdinius lengvosios pramonės įmonių teritorijose [46]; knyga buvo plačiai pripažinta ir padėjo pagrindą daugeliui kitų, vėliau paskelbtų darbų. Minėtąjį darbą K. Jakovlevas-Mateckis drauge su miškininku Algimantu Bacevičiumi pratęsė gėlynų projektavimo tema [47]. Skyriaus architektė Ona Skaisgirytė, greta pramonės teritorijų objektų, drauge su L. Čibiru suprojektavo ir Skinderiškio (Pajieslis, Kėdainių r.) dendrariumą. K. Jakovlevas-Mateckis dirbdamas šiame institute parengė ir apgynė dvi disertacijas: daktaro (1969) ir habilituoto daktaro (1983) (pagal dabartinę nomenklatūrą). Jos abi artimai susijusios su kraštovaizdžio architektūra, nagrinėja pramonės teritorijų tvarkymo ir želdinimo problemas. Senojo paveldo tvarkymas buvo projektuojamas Paminklų konservavimo institute. Šio instituto Parkų ir sodybų skyrius veikė Vilniuje, tai buvo senųjų parkų priežiūros ir atkūrimo centras. Skyriui ilgus metus vadovavo miškininkas dr. Evaldas Navys, o jame dirbo Dainora Juchnevičiūtė, Leonas Čibiras, AJgis Knyva, Živilė Mačiūnienė, Elena Brundzairė- Baltrus, Kęstutis Labanauskas ir daug kitų. D. Juchnevičiūtė parengė daugelio svarbių želdynų projektus. Vienas iš jų Vilniaus universiteto botanikos sodo Kairėnuose (1982); dalyvavo ir L. Čibiras. Ji publikavo keletą mokslinių straipsnių, išleido knygelių: Gėlynai ir gazonai" (1961), Palangos parkas" (1972), Lietuvos TSR miestų želdynų sistemų projektavimas" (1981), Gėlynai ir aplinka" (1983). Bendromis įvairių specialistų pastangomis Lietuvoje sukurtas etnografinis parkas, gražus ir prasmingas kraštovaizdžio architektūros kūrinys. Tai Liaudies buities muziejus netoli Rumšiškių, išsidėstęs Nemuno ir Pravienos santakoje, prie Kauno marių (Nemuno tvenkinio). Muziejus įsteigtas 1966 m., o lankytojams atvertas 1974 m. Tais metais sparčiai buvo statomos kolchozų gyvenvietės ir melioratoriai šlavė nuo žemės paviršiaus visą medinės architektūros paveldą. Mūsų inteligentai kreipė visuomenės dėmesį į kaimynų (latvių, lenkų, estų, suomių) patirtį kuriant muziejus po atviru dangumi [48] ir skatino išnaudoti pačią paskutinę progą renkant eksponatus muziejui. Daktaro Klemenso Čerbulėno (1912-1986) ir kitų muziejaus konsultantų sudarytą programą puikiai įkūnijo Paminklų konservavimo instituto architektai: Romanas Jeloveckas, 1967 m. parengęs pirmąjį kelių ir pastatų grupių išdėstymo projektą, 1969-1971 m. jį detalizavusi Birutė Kugevičienė kartu su R. Jalovecku, K. Žalnieriumi ir V. Paulavičiumi. Projektuojant želdinius prisidėjo Leonas Čibiras ir kiti augalų žinovai. Pavienių želdynų projektuotojų buvo beveik visuose projektavimo institutuose. Norėtųsi paminėti įdomų, kūrybingą, anksti mirusį kolegą Vytautą Onaitį (1939-1968), kuris buvo vienas iš trijų miškininkų, pradėjusių studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, o vėliau išvykusių į Maskvos miškų technikos institutą specializuotis želdininkystės srityje. 1962 m. grįžęs į Kauną V. Onaitis dirbo Kelprojekte", projektavo pakelių želdinius ir rašė eilėraščius. Išleisti pomirtiniai jo eilėraščių rinkiniai Nerimo pasakos" (1971), Dega širdies ugnis" (1978). Valstybinio statybos reikalų komiteto iniciatyva didžiuosiuose Lietuvos miestuose, vėliau ir rajonuose 21

buvo įvestos kraštovaizdžio architekto pareigybės vykdomuosiuose komitetuose (dabartinėse savivaldybėse). Šie pareigūnai turėjo organizuoti želdynų projektavimo darbus ir prižiūrėti vykdomus darbus. Tačiau jie buvo pavaldūs miestų ar rajonų vyriausiesiems architektams ir savarankiškumo turėjo tik tiek, kiek patys savo iniciatyva gebėdavo jo išsikovoti. Labai dažnai jiems buvo primetami pastatų architektams būdingi darbai ir jie palengva nutoldavo nuo kraštovaizdžio architektūros reikalų. Antra vertus, į šias pareigas buvo skiriami kraštovaizdžio architekto darbui nepasirengę žmonės, todėl jie turėjo savo pastangomis lavintis arba imtis kitų darbų. Dažniausiai buvo pasirenkama antroji išeitis. Sėkmingai po dvidešimt metų šiose pareigose išdirbo Irena Daujotaitė Vilniuje (nuo 1966 iki 1986 m.) ir Algirdas Maželis Klaipėdoje (nuo 1975 iki 1996 m.). Kraštovaizdžio planavimo baruose Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Vakarų šalyse gamtos mokslo duomenis į teritorijų planavimo praktiką sėkmingai diegė kraštovaizdžio architektai. Želdynų projektavimo patirtį jie perkėlė į miestų bei rajonų planus ir sukūrė atskirą teritorijų planavimo pakopą, dabar vadinamą kraštovaizdžio planavimu (angį. landscape planning). Susidomėjimas kraštovaizdžio tvarkymu tuomet kilo ir Lietuvoje. Savo vietos ir vaidmens ieškojo architektai, miškininkai, geografai, žemėtvarkininkai, hidrotechnikai, žemių melioratoriai ir kt. Svarbus mokslo centras 1963 m. kūrėsi Kaune, Statybos ir architektūros institute. Miestų ir gyvenviečių statybos sektoriuje buvo parengta Lietuvos TSR poilsio zonų perspektyvinio išvystymo schema" (autoriai: F. Bielinskis, V. Stauskas, G. Daniulaitis, A. Sipaila). Darbas buvo gerai įvertintas. Už jį ir šios srities mokslinio tyrimo darbus 1968 m. autoriams paskirta LTSR valstybinė premija. Sektoriaus vadovas doc. dr. Feliksas Bielinskis (1904-1986) plačiame apžvalginiame straipsnyje [49] išreiškė savo požiūrį į kraštovaizdį ir planuotojų veiklos tikslus bei metodus. Apibūdindamas kraštovaizdį kaip tyrimų objektą, jis rėmėsi geografų rezultatais ir įdėjo Stanislovo Tarvydo (1903-1975) sudalytą Lietuvos fizinio-geografinio rajonavimo žemėlapį [50]. Autorius kėlė pažangią mintį, kad ateityje tvarkant Lietuvos kraštovaizdį teks atsižvelgti į atskirų fizinių-geografinių sričių bei rajonų padėtį. Apskritai straipsnyje daugiausiai rašoma apie kraštovaizdžio grožį ir architektūrines-menines" priemones jam sukurti. Siūloma menininkų talka kitų sričių specialistams, o apie kraštovaizdžio architekto profesiją tuo metu dar neužsimenama. Autoriaus santykį su gamta ar kraštovaizdžiu iš dalies parodo kad ir šie du sakiniai: Šiuolaikinis mokslas ir išsivysčiusi technika įgalina atlikti milžiniškus gamtos pertvarkymo darbus. Esamą kraštovaizdį galima visiškai pakeisti, žymiai pagražinti ir naujai perkurti." [49, p. 86]. Technokratinės nuotaikos ir perdėtas kraštovaizdžio estetizavimas buvo būdingi daugeliui į kraštovaizdžio architektūrą atėjusių plataus profilio architektų ir įvairių sričių inžinierių. Tame pačiame leidinyje rašė ir šio sektoriaus aspirantas Vladas Stauskas; jis parodė, kaip gamtos mokslų duomenis galima panaudoti planuojant teritorijas [51]. Jis daugiausia rėmėsi geografės Angelės Griciūtės-Neveravičienės darbais, kur ji klimato terapijos požiūriu nagrinėjo Lietuvos kurortų klimatą ir naudojo efektyviųjų ekvivalentinių temperatūrų (EET) sampratą. EET yra sąlyginis dydis, rodantis ne tikrą atmosferos būvį, o tik tą efektą, kurį oro temperatūra, oro drėgmė ir vėjas kartu daro žmogaus organizmui. V. Stauskas kritiškai vertino tuometinių planavimo darbų praktiką, kur klimato charakteristika apsiribodavo atskirų regionų makroklimatinių duomenų palyginimu. Jis iškėlė vietos klimato bei mikroklimato reikšmę, konkrečių duomenų kaupimo būtinybe, visumos poveikio svarbą (EET ir pan.) ir jų panaudojimo būdus kuriant teritorijų planavimo modelius. Šiais principais jis rėmėsi 1968 m. sudarydamas Kompleksinį Neringos generalinį planą" ir kitus projektus. 1967 m. V. Stauskas apgynė daktaro (tuomet mokslų kandidato) disertaciją ir pradėjo vadovauti Rekreacinės architektūros sektoriui. Vienas iš pirmųjų šio sektoriaus darbų buvo Lietuvos SSR nacionalinio parko planavimo schema" (autoriai: Giedrius Daniulaitis, Povilas Kavaliauskas, Vladas Stauskas, Ignas Normantas), patvirtinta įkuriant parką 1974 m. 22

llpav. Druskininkų gydomosios fizinės kultūros parko plėtojimo projektas. Autoriai: architektas Liucijus Dringelis ir kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas, 1969 m. Fig. 11. Development project of Remedial Park in Druskininkai. Authors: architect Liucijus Dringelis and landscape architect Regimantas Pilkauskas, 1969. Išdėstymas I - vaikų sektorius; II - moterų sektorius; III - vyrų sektorius; IV - sportinių žaidimų aikštynas. 1 - pagrindinis įėjimas; 2 - gydomosios fizinės kultūros dispanseris; 3 - kaskadinės maudyklės; 4 - termoprocedūrinė; 5 - dviračių-slidžių bazė su ūkio sektoriumi; 6 - jonoterapijos aikštelė; 7 - aerosoliarijus; 8 - plaukymo baseinas; 9 - gydomosios gimnastikos aikštelė; 10 - žaidimų aikštelė; 11 - teniso aikštelė; 12 - tinklinio aikštelė; 13 - krepšinio aikštelė; 14 - badmintono aikštelė; 15 - stalo teniso aikštelė; 16 - ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimo aikštelė; 17 - persirengimo patalpos ir medicinos punktas; 18 - medicinos punktas; 19 - vasaros amfiteatras; 20 - bioklimatinė aikštelė; 21 - tualetas; 22 - inžineriniai objektai. Explication I - children's sector II - women's sector III - men's sector IV - sports grounds 23

kovo 29 d. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 124. Dabar šis parkas vadinamas Aukštaitijos nacionaliniu parku. Autorių kolektyve šalia architektų dirbo geografas ir ekonomistas. Stebėdami darbus kaimynų šalyse, jie ne tik projektavo, bet ir kūrė teritorijų planavimo teoriją, kuri savo ruožtu labai praturtino ir mūsų kraštovaizdžio architektūra. Šioje mokslo įstaigoje jau ketvirtą dešimtį metų dirba, o nuo 1998 m. ir Kraštotvarkos sektoriui vadovauja architektas Liucijus Dringelis. Aktyviai bendradarbiaudamas su kitų sričių specialistais jis suprojektavo parkų ir visuomeninės paskirties sodybų. Svarbiausi darbai kraštovaizdžio architektūroje: gydomųjų parkų planavimo teorijos sukūrimas [52, 53] (šia tema 1983 m. apginta daktaro disertacija) ir Druskininkų gydomosios fizinės kultūros parko plėtojimo (su R. Pilkausku, 1969) (l l pav.) bei Palangos sveikatos parko (1972) projektai. Du institute dirbę miškininkai parengė kraštovaizdžio architektūros darbų. Doc. F. Bielinskio vadovaujamas architektūros mokslų kandidato disertaciją miestų želdinimo klausimais parengė ir 1969 m. apgynė Jurgis Petrulis. Jis daug prisidėjo rengiant želdynų technikus Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikume ir išleido jiems specialų vadovėlį [54]. Prof. V. Stausko konsultuojamas 1984 m. žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją apgynė Steponas Maculevičius; jis nagrinėjo Lietuvos gyvenviečių apželdinimo klausimus, siūlė klasifikuoti želdynus pagal jų paskirtį [55, p. 10-14]. Plečiantis miestams ir daugėjant automobilių, vis daugiau žmonių, norinčių pailsėti, ėmė važiuoti iš miestų į miškus. Iš pradžių daugeliui atrodė, kad tai puikūs, nieko nekainuojantys poilsio erdvių rezervai, bet greitai kilo konfliktas. Poilsiautojams priimti neparuošti miškai dėl sumintos paklotės ėmė nykti. Gamtininkai ir teritorijų planuotojai ėmėsi reguliavimo darbų. Šia tema svarbių darbų nuveikė [56] ir už juos architektūros mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnį įgijo Antanas Sipaila. Buvo tyrinėjama ir gamtos sąlygų įtaka pastatų architektūrai. Albertas Lamauskas išryškino atskirų Lietuvos etnografinių sričių architektūros skirtumus ir aiškino juos visų pirma kaip vietos klimato sąlygų padarinius [57]. Jis siūlė atskiriems Lietuvos regionams parengti skirtingas projektavimo normas ir taisykles. V. Stauskas pirmasis Lietuvoje parengė kraštovaizdžio įvertinimo metodiką [58]. Joje balais vertino kraštovaizdžio komponentų tinkamumą įvairioms poilsio formoms ir priėjo prie reikšmingos išvados, kad svarbu išnagrinėti ir įvertinti teritoriją kaip visumą, o atskirų komponentų vertinimą laikyti tik vertinimo proceso pagalbiniu veiksmu [58, p. 194]. Pasiūlytoji metodika buvo skirta tik poilsio rajonų planavimui, tačiau ir pats autorius matė, kad ją nesunku pritaikyti ir kitokiai žmonių veiklai planuoti. V. Stauskas visada buvo mokslininkas ir kartu projektuotojas, todėl, matyt, ir laikėsi nuomonės, kad kraštovaizdžio planavimo darbe labai svarbi geografijos ir medicinos specialistų parama, jų tyrimų duomenys ir nuomonė, tačiau sintetinį įvertinimą būtinai turi atlikti pats projektuotojas [58, p. 206]. Šiuo klausimu kiek kitokios nuomonės buvo jo kolega geografas Povilas Kavaliauskas, savo straipsnyje plačiai apžvelgęs kraštovaizdžio vertinimo poilsio reikmėms metodus [59]. Jo nuomone, architektai sudaro tik konkrečius projektus, o paruošiamąjį etapą - kraštovaizdžio rekreacinį bonitavimą - atlieka geografai" [59, p. 84]. Darbo rezultatai iš esmės priklauso nuo specialistų ir jų vadovų. Sovietų Sąjungoje ilgus metus ūkį planavo ekonomistai, kurie operavo abstrakčiomis erdvėmis, hektarais ir tūkstančiais gyventojų. Gamtos sąlygų įvairovė bei žmonių kultūra jiems nerūpėjo. Gamta jiems kartais iškildavo tik kaip kliūtis vyriausybės užduotoms programoms įgyvendinti. Tokiais atvejais buvo skaičiuojamos teritorijos inžinerinio parengimo išlaidos ir kartais pasirenkami pigesni variantai. Miestų planavimas (urbanistika) dar ir šiandieną Lietuvoje lieka visiškoje bendro profilio architektų globoje. Jiems talkina įvairių sričių inžinieriai, tačiau gamtininkai retai čia suranda sau vietos. Todėl ir miestų santykis su gamta dažniausiai sprendžiamas tik regimuoju aspektu. Sovietmečiu izoliuoto šakinio ūkio planavimo trūkumai buvo akivaizdūs ir daug kas Lietuvoje ieš- 24

kojo išeities. Miškininkas Algirdas Končius tokiems dideliems teritorijų planavimo darbams net ir naują lietuvišką kraštotvarkos" terminą pasiūlė [60]. Svarbų atsaką ekonominės kraštotvarkos atstovams tarė geografas prof. Alfonsas Basalykas (1924 1986), paskelbęs determinuotos kraštotvarkos principus: funkcionalumą, gamtinę adaptaciją ir etnografiškumą [61]. Jų esmė - derinti ūkines funkcijas su gamtos sąlygomis. Netrukus šias mintis jis išplėtojo monografijoje apie Lietuvos kraštovaizdį [62]. Tuo pat metu Vakaruose panašias idėjas skelbė ir kraštovaizdžio architektai. JAV Pensilvanijos universiteto (Filadelfija) profesorius lanas McHargas (McHarg; 1921 2001) išleido knygą, kurios pavadinimas lietuviškai skambėtų Projektuoti su gamta" [63]. McHargas rėmėsi savo gausiais projektais, o jo knyga sulaukė pasaulinio pripažinimo. A. Basalykas kūrė labiau teorinius modelius, tačiau jiems turėjo parengęs labai tvirtus pagrindus: Lietuvos kraštovaizdžio tipologinio ir regioninio skirstymo sistemas. Jo parengta knyga apie fizinius-geografinius rajonus [64] yra lobynas, kur kraštovaizdžio architektai randa duomenų apie kiekvienos Lietuvos vietos gamtą. Šio šaltinio ligi šiolei niekas negali pakeisti. Teoriniu požiūriu kraštotvarkos problemas nagrinėjo ir P. Kavaliauskas [65]. Ir ekonominį, ir gamtinį požiūrį į krašto tvarkymą jis laikė kraštutinumais ir teigė, kad kraštotvarkai būtinas kompleksinis funkcinis požiūris, o svarbiausią vaidmenį skyrė visuomeninei geografijai, kraštovaizdžio geografijai ir kraštovaizdžio architektūrai. Pastarosios vaidmenį taip apibrėžė: tirti išorinę kraštovaizdžio struktūrą, teritoriškai apibendrinant estetinių kriterijų įtaką" [65, p. 233]. Panašiai kraštovaizdžio architektūros paskirtį suprato ir Botanikos instituto mokslo darbuotojai Aloyzas Ramunis-Budriūnas ir Kazys Eringis, kurie sudarė Lietuvos kraštovaizdžio estetinių išteklių žemėlapį M 1:400 000 [66]. Kraštovaizdį jie laikė sudėtinga dinamine gamtos ir kultūros sistema, tačiau greta įsivedė dar ir gamtovaizdžio" sąvoką, kuriai suteikė tokią reikšmę: kraštovaizdis matymo lauke ir ne daugiau. <...> Jis nekinta būnant konkrečios tiksliai apibrėžtos regyklos plote ir optiškai kinta už regyklos ribų". Regykla" tam tikros vietovės gamtovaizdžių apžvalgos vieta [67, p. 6]. Kraštovaizdį jie skirstė pagal struktūrinį fizionominį principą į gamtovaizdžius. Išskirtas 21 gamtovaizdžių tipas, šie savo ruožtu suskirstyti į 5 grupes [67]. Iš kraštovaizdžio architektūros pozicijų, kaip teigė autoriai, gamtovaizdžių estetinę vertę jie nustatė pagal 10 balų skalę: reljefo išraiškingumas iki 3 balų, vandens plotų gausumas iki 3 balų, natūralios augalijos (miškų) gausumas ir pasiskirstymas iki 3 balų, gamtovaizdžio tinkamumas rekreacijai iki l balo. Savo darbą jie skyrė planuotojams ir projektuotojams, bet daugiausiai pritarimo sulaukė iš jaunų tyrinėtojų. Tai rodo ir neseniai šia tema Botanikos institute įvykusi konferencija [68]. Kraštovaizdžio architektai šiuo klausimu turėjo kitokį supratimą. Estų kraštovaizdžio architektas Aleksandras Niine (1910-1975), savo metu daręs didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir tuometinės Sovietų Sąjungos kraštovaizdžio architektams, taip surikiavo svarbiausius kraštovaizdžio architektūros kūrybos principus: funkcionalumas, ekonomiškumas, estetiškumas. Atsižvelgiant į tai, estetika yra labai svarbi, tačiau ne vienintelė ir ne svarbiausia [69]. Griežtas darbo pasidalijimas tarp specialistų daugelyje sričių yra neišvengiamas, tačiau kraštovaizdžio planavimo srityje svarbu ne tik analizė, bet ir sintezė. Meninis apipavidalinimas retai pasiekia sintezės lygmenį, todėl negalima sutikti su išankstiniu kraštovaizdžio architektūros galimybių apribojimu, priskiriant jai vien tik estetines funkcijas. Nesusipratimai tarp specialistų kyla ne tik dėl profesinio egocentrizmo, bet ir dėl nevienodo pagrindinių sąvokų vartojimo, savo darbo objekto suvokimo. Skirtingai tuos pačius objektus vadina ne tik skirtingų sričių, bet ir tos pačios srities specialistai. Kraštovaizdį" skirtingai supranta ir apibrėžia geografai, o dar įvairiau architektai ir kraštovaizdžio architektai. Pavyzdžiui, 1966 m. jau minėtame straipsnyje [58, p. 184 186] V. Stauskas iš įvairių kalbų kilusiems sinonimams: landšaftas", kraštovaizdis", peizažas" teikė skirtingą prasmę. Landšaftu" jis laikė bet kokios pakopos gamtinės aplinkos teritorinį vienetą (rėmėsi A. Basalyku, 1964). Žmogaus sukurtų elementų visu- 25

mai apibrėžti dar vartojo ir antropogeninio landšafto" sąvoką. Kraštovaizdžiu" vadino tik matomų gamtinių ir antropogeninių elementų visumą, jos vaizdą. Peizažu" siūlė vadinti kraštovaizdžio dalį, aprėpiamą vienu žvilgsniu. Tuo pat metu peizažus landšafte" tyrinėjo ir maskvietis architektas Michailas Korževas [70], taip pat daugelis kitų Rusijos specialistų, dirbusių kraštovaizdžio architektūros srityje. Panaši architektų veikla, kai nagrinėjimo objektu tampa ne kraštovaizdis kaip visuma, o tik jo pavidalas, žinoma ir kituose kraštuose. Lietuviams turbūt didžiausią įtaką padarė kaimynų lenkų kolegos iš Krokuvos politechnikos instituto. Įžymus šios mokyklos atstovas prof. Janusas Bogdanovskis (Janusz Bogdanowski) vienas ir su kitais publikavo daug straipsnių ir knygų. Jų nuomone, kraštovaizdžio architektūra nagrinėja kraštovaizdžio klausimus architekto požiūriu" [71, p. 12]. Kraštovaizdį jie laiko tik aplinkos pavidalu (fizionomija). Jų kraštovaizdžio planavimo metodika paremta kraštovaizdžio fizionominių vienetų (lenk. jednostka architektoniczno-krajobrazowa) išskyrimu. Ribos vedamos atsižvelgiant į reljefą ir apstatymą. Vienetai vertinami remiantis architektūros kompozicijos dėsniais, atliekant svarbiausių objektų matymo kampų, krypčių, planų vizualinę studiją. Jų darbuose vyrauja didelės teritorijos, planuojamos smulkaus mastelio planuose. Krokuviečių darbai susilaukia daugiau pripažinimo kai kuriuose architektų sluoksniuose, bet tarptautiniuose kraštovaizdžio architektų forumuose jų nematyti. Lenkijoje veikia ir klasikinė, ant gamtos mokslų pamato išaugusi kraštovaizdžio architektūros mokykla, kurios centras yra Varšuvoje, Vyriausiojoje žemės ūkio mokykloje (SGGW, Szkoła Główna Gospodarstwa Wiejskiego). Joje greta praktinių kraštovaizdžio planavimo bei želdynų projektavimo disciplinų dėstomos ir teorinės: taikomosios botanikos, fizinės geografijos, ekologijos bei kraštovaizdžio architektūros istorijos ir teorijos [72]. Mokyklos pradininku laikomas prof. Francišekas Kžyvda Polkovskis (Franciszek Krzywda Polkowski; 1881-1949). Pasaulyje žinomi tos mokyklos profesoriai Edvardas Bartmanas (Edward Bartman), Lionginas Maideckis (Longin Majdecki) ir kt. Savitą indėlį į tradicinę Lietuvos kraštovaizdžio architektūrą įdėjo ir tie architektai, kurie, panašiai kaip ir Krokuvos mokyklos atstovai, visą dėmesį sutelkė į kraštovaizdžio pavidalą, o jame vykstančius procesus vertino tik regimuoju aspektu. Tai labiausiai būdinga Martyno Purvino, Jurgio Bučo (vadovas prof. K. Sešelgis), Giedriaus Daniulaičio (1938-2003) ir Viktoro Vaidoto Palio (vadovas prof. V. Stauskas) darbams, kurie buvo apginti kaip architektūros mokslų kandidato disertacijos (dabar daktaro disertacijos). M. Purvinas plačiausiai išplėtojo kraštovaizdžio architektūrinės analizės" metodiką [73]. Savo tyrimuose jis siekė nustatyti gamtinės aplinkos psichologinius-estetinius resursus", aprėpti ir objektyvius minėtų resursų rodiklius (kraštovaizdžio erdvinės struktūros pobūdį, natūralumą bei įvairovę), ir subjektyvias jų puses, taip pat žmogaus suvokimo ypatybes. Panašiai kaip ir Giedrius Daniulaitis [74] jis vartojo vizualinės erdvės" sąvoką ir aiškino, kaip taikyti visą šią sistemą įvairioms projektavimo rūšims bei stadijoms. Kraštovaizdžio architektai savo meninę kūrybą paprastai sieja su gamtos mokslais, o architektas M. Purvinas ieškojo atramos psichologijoje. Svyruojant nuomonėms, ar teikti pirmenybę gamtai, ar kultūrai, dažnai viršų paimdavo kultūra ir tada kraštovaizdis tapdavo kultūriniu". Užuot galvoję ir sakę, kad aria laukus, sodina miškus ar stato miestus kraštovaizdyje, pradėjo kurti žemės ūkio kraštovaizdį, miško kraštovaizdį, miesto kraštovaizdį ir net sodų bei parkų kraštovaizdį. Rusijoje kraštovaizdžio" sąvoką kaip naudmenų sinonimą vartojo ne tik architektai (pvz., Z. A. Nikolajevskaja [75]), bet ir geografai (F. N. Milkovas [76]). Lietuvoje tuo ypač pasižymėjo prof. J. Bučas, kuris šiaip jau daug nuveikė tyrinėdamas kraštovaizdžio kultūros paveldą [77]. Savo darbuose jis kaimo istorinius tipus vadino kraštovaizdžiais, pvz., valakinio kaimo kraštovaizdis, kolūkino kaimo kraštovaizdis ir pan. [78]. Sie kraštovaizdžiai" nebeturėjo nieko bendra su kraštovaizdžiu" kaip vyriausiąja kategorija visumai nusakyti, atitinkančia gamtą", žmoniją" ir kt. Kraštovaizdis" ir landšaftas" iš esmės yra sinonimai, tačiau jaunas kraštovaizdžio mokslas iš- 26

gyveno augimo sunkumus. Ne tik jauni mokslininkai, bet ir vyresnieji, labai autoritetingi, kiekvienas šiems terminams teikė savitą prasmę. Urbanistas prof. K. Šešelgis šių terminų sinonimais nelaikė. Visumai nusakyti vartojo landšafto" sąvoką, o kraštovaizdžiu" vadino tik vizualiai suvokiamą landšafto vaizdą" (rus. oblik landšaftą) [79, p. 15]. Geografui prof. A. Basalykui pagrindinė sąvoka buvo kraštovaizdis", tačiau jis vartojo dar ir landšaftą", juo vadindamas bet kokios pakopos kraštovaizdžio teritorinį vienetą (pvz. kalvotą moreninį landšaftą, pajūrio landšaftą) [62, p. 7]. Geografas prof. P. Kavaliauskas labai daug padarė išaiškindamas kraštovaizdžio" sampratą ir įtvirtindamas jį kaip terminą. Kraštovaizdį jis apibūdino kaip ypatingą materialią gamtinių ir antropogeninių komponentų sąveiką, jų medžiaginių, energetinių bei informacinių ryšių išraišką erdvėje ir laike [80, p. 88]. Jis aiškino, kad lietuvių kalboje nėra nei taisyklių, nei tradicijos skirtingais terminais žymėti objektų materialią ir regimąją išraišką. Pavyzdžiui, turime tik stalą", o stalovaizdžio" neturime. Svetimus skolintus terminus landšaftas" ir peizažas" vartoti kita prasme, neatitinkančia vokiečių ar prancūzų kalbų tradicijos, jo nuomone, yra nekorektiška [81]. Negalima teigti, kad jau visi Lietuvoje išgirdo ir pritarė šioms pastaboms, tačiau P. Kavaliausko išsamūs straipsniai kraštovaizdžio sampratos klausimu padėjo tvarkyti ir kraštovaizdžio architektūros terminus. Vakarų šalyse didelių teritorijų planavimo (kraštotvarkos) darbus dirba įvairių su žemės naudojimu susijusių sričių specialistai, kurie, be savo specialių žinių, dar geba planuoti ir dirbti kolektyve. Kraštovaizdžio architektai taip pat randa darbo šiuose kolektyvuose, ypač planuojant miestus, nes jie gali įvertinti kraštovaizdį, suderinti miesto poreikius su gamtos sąlygomis, gerai parenka sklypus miesto želdynams, statyboms ir susisiekimui. Lietuvos kraštovaizdžio architektai yra parengę Vilniaus, Panevėžio želdynų schemų, taip pat Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio priemiestinės zonos planų, kurie dabar būtų vadinami specialiaisiais planais, o iš esmės atitiktų kraštovaizdžio planų standartą. Lietuvoje jau senokai matyti tendencija kraštovaizdžio architektūrą tapatinti su kraštotvarka, o želdininkystę (seniau vadintą sodų-parkų menu, dekoratyvine sodininkyste ir pan.) nuo jos atskirti. Tokią nuomonę reiškė ir G. Daniulaitis su P. Kavaliausku 1974 m. straipsnyje apie kraštovaizdžio architektūrą [82]. Sodų-parkų meną jie vadino viena iš kraštovaizdžio architektūros šakų ir teigė, kad būdingas moderniosios kraštovaizdžio architektūros bruožas yra tas, jog ji pamažu išsivaduoja iš siauros problematikos rėmų (sodai, parkai, pastatų ansambliai) ir orientuojasi į stambesnio masto kraštotvarkos (ypač rajonų planavimo) klausimus" [82, p. 20]. Jau minėta, kad kraštotvarka apima daug disciplinų, joje dirba įvairių sričių specialistai. Apie tai rašė ir P. Kavaliauskas [65]. Amerikiečiai sako: kraštovaizdžio architektūra yra planavimo bei projektavimo sritis, kuri pasitelkdama meną ir mokslą siekia geriausio mūsų žemės panaudojimo" (Amerikos kraštovaizdžio architektų sąjungos (ASLA) apibrėžimas) [83]. Kraštovaizdžio architektūra yra viena, tačiau žemės panaudojimo uždavinius sprendžia skirtingais lygiais, įvairiomis pakopomis. Kraštotvarkoje ji naudojasi smulkaus mastelio planais, o projektuojant želdynus stambaus. Naudojamas brėžinio mastelis tiesiogiai susijęs su kraštovaizdžio architektų specializacija. Vakaruose tik kas penktas diplomuotas kraštovaizdžio architektas planuoja kraštovaizdį arba, kaip dabar sakome, dirba kraštotvarkos srityje, o keturi iš penkių projektuoja želdynus: parkus, sodybas, kapines ir pan. Šių laikų pusę miestų ploto užima įvairūs želdynai, tad jiems tvarkyti reikia daug tam parengtų specialistų. XX a. penktajame dešimtmetyje pasaulio kraštovaizdžio architektams bendrai sutarus vadintis pagal amerikiečių pavyzdį (Landscape architect), visi taip ir padarė. Teko stebėti, kaip Vokietijoje keitėsi žurnalų, įstaigų pavadinimai. Tradicinis jų Gartenarchitekt ėmė vadintis Landschaftsarchitekt. Studijos 1939 1944 m. Kauno taikomosios dailės institute pradėtos želdynų projektavimo studijos. Jau minėta, kad joms vadovavo doc. J. Kovalskis. Jis paliko ir mokinių, ir dėstymo tradiciją. 27

Po karo Kauno politechnikos instituto Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo katedroje buvo dėstoma gyvenviečių želdinimo disciplina. Katedrai vadovavo buvęs J. Kovalskio studentas doc. K. Sešelgis, dėstė doc. M. Kleinas, M. Lukaitienė. 1971 m. Architektūros fakultetui persikėlus į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), Urbanistikos katedroje visą laiką dėstoma kraštovaizdžio architektūros pagrindų disciplina. Doc. M. Kleinui išėjus į pensiją, dėstytojai dažnai keitėsi: doc. M. Purviną keitė prof. V. Stauskas, o pastarąjį prof. K. Jakovlevas-Mateckis. Nuo 1990 m. dėsto doc. I. Daujotaitė, kuri parengė ir išleido mokomąją knygą [84]. Tuo pat metu panašus darbas vyko ir LSSR valstybiniame dailės institute Vilniuje. Architektūros katedroje kraštovaizdžio architektūros pagrindus dėstė doc. dr. Antanas Tauras (1912-1988). Doc. Zenonui Varnauskui globojant 1968-1972 m. analogiškas kursas buvo dėstomas ir Kauno vakariniame taikomosios dailės skyriuje. Dėstė R. Pilkauskas. Didžiausias kraštovaizdžio architektūros studijų pakilimas prasidėjo 1972 m., kai aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras prof. Henrikas Zabulis, gavės iš įvairių žinybų prašymus rengti želdininkystės specialistus, atvėrė tam duris. Jis šio darbo pasiūlė imtis LSSR valstybinio dailės instituto rektoriui prof. Vytautui Mackevičiui (1911-1991). Rektorius pritarė, nes suprato pasiūlymo svarbą ir žinojo, kad turi patyrusį šios srities pedagogą doc. A. Taurą. Tuometinis Interjero ir pastatų įrenginių katedros vedėjas prof. V. Mikučianis turėjo patirties prieš karą projektuodamas želdynus Rusijos miestuose, taip pat ir pokario Vilniuje, todėl ir pats geranoriškai ėmėsi darbo. Dėstytojas R. Pilkauskas 1973 m. dešimčiai mėnesių buvo komandiruotas į Lenkiją susipažinti su kraštovaizdžio architektūros dalykų dėstymu Varšuvos ir Krokuvos aukštosiose mokyklose. Lenkijos mokykla lietuviams tuo metu buvo tarsi langas į Vakarus. Jauni lenkų dėstytojai vienas po kito važiavo stažuotis į JAV ir Vokietijos Federatyvinę Respubliką, tad gerai žinojo šios srities pasaulio naujienas. Lenkijoje jau buvo susiformavusi profesionalių kraštovaizdžio architektų bendruomenė. Jie gerai suprato, kad kraštovaizdžio architektūra yra atskira, savarankiška ir kiekvienai kultūringai valstybei labai reikalinga profesija. Sovietų Sąjungoje toks požiūris į kraštovaizdžio architektūrą nebuvo populiarus. Nors ir buvo turtingas carų Rusijos parkų paveldas, ši sritis buvo sunykusi, visos šios pakraipos mokyklos uždarytos. Visos Lietuvos aukštosios mokyklos savo mokymo planus privalėjo sudaryti tik pagal Maskvos arba Leningrado garsesniųjų mokyklų pavyzdį. Kadangi ten kraštovaizdžio architektūros studijų niekur nebuvo, Dailės instituto parengtas kraštovaizdžio architektūros mokymo planas buvo tarytum nelegalus. Ministras jį patvirtino, bet, matyt, įvertindamas minėtas aplinkybes, kartą paprašė jo nerodyti iš Maskvos atvykusiems revizoriams. Apsimetinėjimas išgyvenimo vardan buvo kasdieniškas ir įprastas reiškinys. Katedroje dirbo daug įžymių architektų, iš esmės buvo dėstomos visos architektams reikalingos disciplinos, tačiau laikantis kažkokių Sovietų Sąjungos vyriausybės įsakų, ji nuo 1965 m. vadinosi ne Architektūros, o Interjero ir pastatų įrenginių katedra [31, p. 146]. Nuo tada ir studijas baigę architektai gaudavo dekoratyvinės dailės dailininko" kvalifikaciją. Tik 1988 m., prasidėjus permainoms valstybės gyvenime, katedra atgavo Architektūros katedros pavadinimą, o absolventai įgydavo daili ninko-architekto arba dailininko-kraštovaizdžio architekto diplomus. Kraštovaizdžio architektūros studijų pradžia 1972 m. buvo daug žadanti. Pirmajame mokymo plane kraštovaizdžio architektūros specializacijos studentams buvo dėstomos svarbios su gamtos mokslais susijusios disciplinos: taikomoji botanika, kraštovaizdžio geografija, miškotvarka, taip pat geodezija. Visos jos buvo įtvirtinamos vasaros mokomųjų praktikų metu. Be įprastų aukštajai dailės mokyklai disciplinų: piešimo, tapybos, skulptūros, dailės istorijos, filosofijos, svarbi teorinė specialybės disciplina buvo kraštovaizdžio architektūros istorija ir teorija. Studijų pagrindą sudarė projektavimo disciplina, kuri prasidėdavo nuo skverų, sodybų projektavimo pirmuosiuose kursuose ir baigdavosi didelių parkų, kapinių, gyvenviečių projektavimu rengiant diplominį darbą penktajame kurse. Projektuodami studentai taikė dėst. R. Pilkausko parengtą kraštovaizdžio nag- 28

12pav. Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros bendradarbiai sveikino docentą Antaną Taurą 1987 m. balandžio 19 d. sulaukusį 75 metų. Pirmoje eilėje iš kairės: Eduardas Budreika, Antanas Tauras, Algimantas Mačiulis, Brigita Adomonienė, Violeta Slekytė, Petras Rupinskas, Vytautas Čekanauskas, Regimantas Pilkauskas. Antroje eilėje iš kairės: Jūras Balkevičius, Rimantas Buivydas, Vytautas Nasvytis, Vladislovas Mikučianis, Albertas Gurskas ir Vytautas Brėdikis. Hg. 12. Co-workers of Architecture Department oj Vilnius Academy of Fine Arts congratulated Doc. Antanas Tauras on bis 75' 1 ' birthday, April 19, 1987. In the first row from the left: Eduardas Budreika, Antanas Tauras, Algimantas Mačiulis, Brigita Adomonienė, Violeta Slekytė, Petras Rupinskas, Vytautas Čekanauskas, Regimantas Pilkauskas. In the second row from the left: Jūras Balkevičius, Rimantas Buivydas, Vytautas Nasvytis, Vladislovas Mikučianis, Albertas Gurskas and Vytautas Brėdikis. rinėjimo ir vertinimo metodą [85, 86], kuris skatino studentus daugiau atsižvelgti į gamtos sąlygas. Pirmosios laidos absolvento Vytauto Dočkaus diplominis projektas Vilnios slėnio ties Puškoriais tvarkymas" 1977 m. buvo pristatytas Sovietų Sąjungos architektūros mokyklų diplominių darbų visuomeninei peržiūrai ir laimėjo SSRS Architektų sąjungos I laipsnio diplomą. Darbo vadovas prof. V. Mikučianis susilaukė gražių pagyrimų iš savo kolegų Rusijoje ir patikėjo pradėto darbo gera ateitimi. Katedros vedėjas prof. V. Mikučianis 1977 m. padarė svarbų sprendimą profesijos ateičiai. Jis pakvietė pirmosios kraštovaizdžio architektų laidos absolventą Jūrą Balkevičių katedros dėstytoju. Jaunasis kraštovaizdžio architektas greitai praplėtė savo veiklos akiratį. Projektavo ne tik sodybas, paminklų aplinkumą, bet ir įvairios paskirties pastatus. 1987-1989 m. jis buvo Architektūros katedros vedėjas, o 1992 m. įgijo docento vardą. Daugiau naujų dėstytojų įdarbinta ar išugdyta nebuvo, todėl vyresniesiems išeinant į pensiją kraštovaizdžio architektūros studijos buvo siaurinamos. Didžiausią nuostolį studijos patyrė išėjus doc. A. Taurui (12 pav.), kuris ne tik dėstė, projektavo 29

želdynus, bet ir išleido daug metodinės medžiagos [87]. Jo parengtos knygos apie senuosius Lietuvos parkus [88, 89] su planais ir originaliomis iliustracijomis kol kas yra svarbiausi šaltiniai šia tema. Nuo 1972 m. kas antri metai į kraštovaizdžio architektūros specializaciją buvo priimama po 8 studentus. Dailės institute buvo taikoma individualaus mokymo sistema, todėl studentų grupės buvo nedidelės, o darbo su studentais sąlygos palyginti labai geros. Kraštovaizdžio architektūros mokykla buvo pasiekusi ram tikrą studijų lygį, kurį bent iš dalies rodo studentų pasirodymai užsienyje. 1995 m. Tailando sostinėje Bankoke, XXXII pasaulinio Tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos (IFLA) kongreso studentų projektų konkurse, laimėtas UNESCO prizas (3500 $) (13 pav). Trys Vilniaus dailės akademijos (iki 1989 10 23 buvo Lietuvos SSR valstybinis dailės institutas) kraštovaizdžio architektūros specializacijos studentės Jurga Jaseckaitė, Dalia Bartkutė ir Gražina Seškevičiūtė konkursui pateikė Šiaulių kraštovaizdžio planavimo darbą, pavadintą Kaip praeities simboliai atgyja kraštovaizdžio architektūroje". Vertinimo komisija apie jį atsiliepė taip: Didžiai simbolinio pobūdžio projektas puikiai suderina planavimą su projektavimu ir gerai supranta skirtingų mastelių panaudojimą. Autorių numatyti pertvarkymai yra ir drąsūs, ir gerbiantys kraštovaizdžio savybes, siūlantys svarių idėjų išraiškingoms miesto ir gamtos vietoms". Projektas buvo paskelbtas spaudoje [90]. Vilniaus dailės akademijos kraštovaizdžio architektūros specializacijos studentai 1990 m. gavo kvietimą iš Europos kraštovaizdžio architektūros studentų sąjungos (ELAS A European Landscape Architecture Students Association) ir savo lėšomis buvo nuvykę į jų vasaros stovyklą Wageningeno žemės ūkio universitete Olandijoje, o vėliau ir į Šveicariją, Airiją, Turkiją ir Švediją. Stovyklose Lietuvos studentai dalyvaudavo projektų konkursuose ir laimėdavo apdovanojimų. Atvykdavo studentų ir iš svetur. 1991 m. rudenį su prof. Vincento J. Bellafiore rekomendacija buvo atvykusi ir Architektūros katedroje kraštovaizdžio architektūros magistro tezėms medžiagą rinko Ilinojaus universiteto (University of Illinois at Urbana- Champaigri) studentė Dawn Radville-Uchiyama. 1995 m. vasarą į Vilnių buvo atvykę Hanoverio universiteto kraštovaizdžio architektūros ir gamtosaugos specialybės 40 studentų ir 5 dėstytojai. Profesoriai Hansas Kymštedtas (Hans Kiemstedt; 1934-1996) ir Ulfertas Herlynas (Ulfert Herlyn) vedė vasaros seminarą ir vadovavo ekskursijoms. Vokiečių studentams paskaitas skaitė ir lietuviai: Romas Devinduonis, Paulius Kavaliauskas, Regimanras Pilkauskas ir Alvydas Zickis. 1991 m. rugsėjo 5 8 d. Wageningeno žemės ūkio universitete įvyko Europos kraštovaizdžio architektūros mokyklų konferencija (ECLAS European Conference of Landscape Architecture Schools). Konferencijoje veikė studentų darbų paroda, buvo nagrinėjama kraštovaizdžio architektūros dėstymo metodika, taip pat pristatoma atskirų Europos šalių mokyklų patirtis. Joje dalyvavo ir pranešimą Kraštovaizdžio architektūros mokykla Lietuvoje" skaitė Vilniaus dailės akademijos dėstytojas R. Pilkauskas. Konferencija (ECLAS) rengiama nuolat ir kiekvienais metais vis kitoje Europos šalyje. Sumenkus mūsų kraštovaizdžio architektūros mokyklai, nebėra motyvų dalyvauti šiuose tarptautiniuose renginiuose. Kraštovaizdžio architektų rengimo nuosmukis formaliai prasidėjo 1990 m., kai Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, pradėjo švietimo reformą. Prisitaikydami prie Vakaruose paplitusios sistemos ir architektai įsteigė dviejų pakopų universitetines studijas: bakalauro ir magistro kvalifikaciniams laipsniams įgyti. Iškilo principinis klausimas: kraštovaizdžio architektas specialybė ar specializacija. Vakaruose (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Norvegijoje) neabejojama, jog tai atskira profesija. Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedroje ji visada buvo laikoma tik specializacija, tad be diskusijų buvo nuspręsta architektus specializuoti tik magistrantūroje. { kraštovaizdžio architektūros bakalauro studijas studentai nebebuvo priimami, o iš baigusių pastatų architektūrą magistrantūros studijas mažai kas panorėdavo kreipti \krakovaizdiio architektūrą. ]uo \abiaukad studentai, studijuodami pagal Kraštovaizdžio ar- 30

13pav. Pažymėjimo kopija, liudijanti, kad trys Vilniaus dailės akademijos studentės Jurga Jaseckaite, Dalia Bartkutė ir Gražina Seškevičiūtė 1995 m. Tailando sostinėje Bankoke XXXII pasaulinio Tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos (IFLA) kongreso studentu projektų konkurse laimėjo pirmąją vietą ~ UNESCO prizą. Fig. 13. Reproduction of a certificate showing that three students of Vilnius Academy of Fine Arts, Jurga Jaseckaite, Dalia Bartkutė and Gražina Seškevičiūtė, won the first prize of UNESCO in the competition of students' works at the 32 nd Congress of International Federation of Landscape Architects (IFLA) in Bangkok, Thailand in 1995. chitekturos" studijų programą, gaudavo tą pačią architekto profesinę kvalifikaciją. Žvelgiant j šį reikalą neformaliai, reikėtų pasakyti, kad architektams savo katedroje ugdyti kitos profesijos specialistus buvo per sunki pareiga. Nutarta grįžti atgal ir plėsti universalaus architekto akiratį, t. y. visiems architektūros studentams dėstyti kraštovaizdžio architektūros discipliną. Dvidešimt metų trukę bandymai suderinti architektų specializavimą kraštovaizdžio architektūroje parodė savo trūkumus. Šios profesijos naudoja skirtingas kūrybos medžiagas, todėl normaliam studentui tuo pat metu yra per sunku studijuoti ir augalus, ir statybines medžiagas, o juo labiau konstruoti pastatą ir projektuoti želdinius. Studentų proto galių perkrova veda prie paviršutiniškumo ir menko profesinio pasirengimo. Šiais laikais užsakovai laukia aukštos kvalifikacijos paslaugų. Kraštovaizdžio architektūrai reikia specialios katedros, kuri parengtų gerai išsimokslinusius, savo profesijai pasiaukojusius, nuolatos praktikuojančius specialistus. Pastaruoju metu vėl matyti susidomėjimas kraštovaizdžio architektūra. Jau dešimtį metų kraštovaizdžio architektūrą kaip atskirą kursą dėsto Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros dėstytojai. Atsinaujina specialistų rengimas buvusiuose technikumuose, dabartinėse kolegijose. 31

Lietuva neturi senesnių šios srities tradicijų, todėl neišvengiama keistybių. Pavyzdžiui, Kauno kolegijoje veikia Kraštotvarkos fakultetas, kuriam priklauso Želdinių ir agrotechnologijų katedra, o jos studijų programos pavadintos: želdiniai ir jų dizainas, želdinamų teritorijų inžinerija. Iš programų pavadinimų galima spręsti, kad studijuojami želdynų (parkų, sodų, sodybų, kapinių ir pan.) tvarkymo arba želdininkystės dalykai ir praktikoje naudojami tik stambaus mastelio planai. Kolegijos padaliniui tiktų Želdininkystės katedros pavadinimas. Neuniversitetinės aukštosios mokyklos galėtų rengti želdininkystės inžinierius želdynų priežiūrai, darbų vykdymui, taip pat ir kai kuriems projektavimo darbams. Kraštotvarkos disciplina, jeigu ir dėstoma Kolegijoje, sudaro labai mažą studijų dalį, todėl fakulteto pavadinimas klaidina. Gali susidaryti įspūdis, kad čia įsikūręs didelių teritorijų planavimo centras. Kolegija turi gerų norų rengti želdynų tvarkymo specialistus, tačiau pagal terminų vartojimą matyti, kad turi daug sunkumų. O tai yra dar ir dėl to, kad Lietuvos aukštojo mokslo studijų sričių ir krypčių sąraše nei kraštovaizdžio architektūros, nei želdininkystės krypčių nebuvo, o buvo kraštotvarkos kryptis, priskirta technologijos mokslų sričiai. 2003 m. spalio 7 d. Aplinkos ministerijos teikimu ir LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1229 kraštovaizdžio architektūra įrašyta kaip profesinė kvalifikacija šalia architektūros. Ledai pajudėjo, tačiau reikalas iki galo neišspręstas. Kraštovaizdžio architektūra turėtų įgyti ir kvalifikacinį laipsnį. Tai atskira profesija, o ne architektūros šaka. Tada Kraštovaizdžio architektūros katedros galėtų gretintis ne tik prie architektūros, bet ir prie miškininkystės, geografijos. Vakaruose taip priimta. Danijoje kraštovaizdžio architektai rengiami ne tik Karališkojoje dailės akademijoje, bet ir Karališkajame veterinarijos ir žemės ūkio universitete. Būtų didelė klaida apsiriboti tik specializacijų steigimu. Architektai, miškininkai ar geografai, išklausę enciklopedinio pobūdžio kraštovaizdžio architektūros kursą, nėra ir negali būti laikomi kraštovaizdžio architektais, taip pat kaip Agronomijos fakulteto absolventai, išklausę nors ir platų chemijos kursą, paprastai nelaikomi chemikais. Konkursai Projektų konkursai yra tam tikras projektavimo būdas, kitoks negu projektavimas pagal tiesioginį užsakymą. Čia dalyvauja tik projektuotojas ir užsakovas, o konkurse, be užsakovo, dalyvauja keletas ar daugiau projektuotojų ir vertinimo komisija. Varžybos visados skatina kelti naujas idėjas, sumanymų įvairovę. Konkurse dalyvaujantys projektuotojai gali laisvai išsakyti savo nuomonę, vėliau palyginti ją su kolegų darbo rezultatais ir pakelti savo kvalifikaciją. Konkursai atveria vartus bendravimui su visuomene, yra dalis demokratinės tvarkos ir rinkos ūkio plėtotės" [91]. Jau XIX a. Vakaruose kraštovaizdžio architektūros konkursai buvo plačiai paplitę. F. L. Olmstedas ir K. Vo (C. Vaux) 1858 m. iškilo laimėdami Niujorko Centrinio parko (Central Park) projektų konkursą, o E. Andrė tapo žinomas, kai 1866 m. Seftono parko Liverpulyje (D. Britanija) projektų konkurse laimėjo I vietą. Ankstyviausiu iš Lietuvoje žinomų panašių renginių reikėtų pripažinti konkursą, skirtą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno paminklo, iškalto Puntuko akmenyje, aplinkumai sutvarkyti. Tai vyko vokiečių okupacijos metais. Darbų organizatorius P. Zauka visų pirma pakvietė skulptorių Bronių Pundzių, kuris 1943 m. vasarą didžiausiame Lietuvos akmenyje netoli Anykščių iškirto lakūnų bareljefus ir jų testamento tekstą. Aplinkumai sutvarkyti kitais metais buvo paskelbtas konkursas. Vertinimo komisiją sudarė dailininkas R. Kalpokas, muzikas J. Švedas, P. Zauka ir architektas A. Šalkauskis. Iš keleto projektų jie atrinko ir svarstė du: dailininko Liudo Truikio ir architekto Kazio Sešelgio. Reikia pritarti 1944 gegužės 5 d. protokolo pateikėjui prof. K. Sešelgiui, kad dokumentas įdomus to meto kultūros darbuotojų galvosenai pailiustruoti" [92, p. 123]. Pasaulinio lygio scenografas L. Truikys savo patyrimą teatre bandė pritaikyti ir tvarkant Puntuko aplinkumą. Dailininkui R. Kalpokui tai atrodė įspūdinga nakties apšvietimų efektų kompozicija". Muzikas J. Švedas kalbėjo apie artistams reikalingus patogumus, kai prie Puntuko bus vaidinamos misterijos, o architektas A. Šalkauskis piktinosi išprievartauta gamta ir per didelėmis Puntuką nu- 32

stelbiančiomis akmens žvakėmis ir dar su akmeniniais nuvarvėjimais" [92, p. 124]. R. Kalpokas apie K. Sešelgio projektą sakė, kad jis gražiai prisitaikė prie žemės paviršiaus, atsižvelgė į augmeniją, tačiau kompozicija nedaranti ypatingo įspūdžio. Visa tai primena angliškojo parko tipo kampelį ir daugiau nieko". A. Šalkauskis į tokį R. Kalpoko priekaištą atsakė: Taip ir turi būti, mūsų uždavinys išspręstas. Kitaip sakant, leiskim gamtai tarti čia savo žodį. Vaikymasis gi efektų nustumia dažniausiai į butaforiją" [92, p. 125]. A. Šalkauskis siūlė galutinę išvadą: vykdyti K. Sešelgio projektą, o reikalingas dekoracijas misterijoms pagal - L. Truikio projektą [92, p. 125]. Architektai Kazys ir Teklė Sešelgiai laimėjo parko projektavimo konkursą ir 1959 m., kai sovietų valdžia naikino Kauno Senąsias kapines prie Vytauto prospekto ir jų vietoje kūrė miesto parką. Architektas V. Zubovas pasakojo, kad ir jis dalyvavęs tame konkurse. Apskritai sovietiniam režimui konkursai nebuvo reikalingi. Valdžia žinojo, ką ir kaip reikia daryti, turėjo patikimų projektuotojų būrelį. Konkursai turėjo labiau fasadinę, propagandinę prasmę, maskuodavo visuomenei nepriimtiną veiklą. Panaši padėtis susiklostė 1974 m. Vilniuje, kai Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, Neries slėnio šlaituose, valdžia sumanė statyti Ministrų Tarybos svečių namą. Vilniaus m. tarybos Vykdomasis komitetas paskelbė uždarą užsakomąjį konkursą, o sąlygose iš anksto nurodė atsižvelgti arba, kitaip tariant, įteisinti, pritarti Miestų statybos projektavimo institute jau projektuojamo minėtojo svečių namo statybai. Pakviesti trys kolektyvai: pirmasis A. Lėckas ir A. Lėckienė; antrasis - I. Daujotaitė, A. Knyva ir L. Čibiras; trečiasis - L. Dringelis, R. Pilkauskas ir L. Vaičaitytė. Paskirta viena premija, kurią laimėjo trečioji komanda [93]. Projektuotojai draustinyje jokių statybų nesiūlė, o svečių namui patarė parinkti kitą, nuošalesnę vietą. Ramus poilsis buvo derinamas su gamtos apsauga, kuriamos sąlygos miesto panoramai apžvelgti. Visuomenė tam pritarė, bet turintys valdžią manė ir darė kitaip. Netrukus draustinyje, vienoje šlaito terasoje buvo pastatyti Ministrų Tarybos (Vyriausybės) svečių namai, užtvertas svarbus pėsčiųjų takas iš Karoliniškių į Žvėryną. Permainų laikais, 1989 1994 m., pasienyje pastatytas dar ir Karolinos centras bei kiti pastatai. Visuomenei labai reikalingų žemės sklypų grobstymas įgijo brutaliausią pavidalą. Miesto istorikų laukia svarbi užduotis ištirti ir įvardynti Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio darkytojus: kas statė, kas ir kada davė leidimus statyboms, kas ir ko nematė toleruodami šį procesą. Pasitaikydavo ir atvirų konkursų, kuriuose galėjo dalyvauti visi norintieji. 1977 m. pabaigoje įvyko konkursas Vilniaus Pašilaičių gyvenamojo rajono suplanavimo eskiziniam projektui parengti. Miestų statybos konkursas daug uždavinių kėlė ir kraštovaizdžio architektams. Konkursui pateikta dešimt projektų, jie aprašyti spaudoje [94]. Vertinimo komisija priėmė savotišką sprendimą: I ir II premiją sujungė ir padalijo pusiau. Panaikintas vienas konkurso laimėtojas, nes taip, matyt, buvo patogiau projektavimo darbus vėliau užsakyti planuotojams, kurie net nedalyvavo konkurse. Projektų idėjos ir jų autoriaus teisės nuo sovietmečio laikų iki dabar Lietuvoje negerbiamos ir nesaugomos. Vieną pusę I II premijos laimėjo Vytautas Jonaitis, Augis Gučas, Regimantas Pilkauskas, Robertas Stasėnas ir Nerimantas Girčys, o kitą pusę Stasys Lankelis ir Petras Grecevičius. Paskatinamąsias premijas gavo žinomi urbanistai: Kazys Sešelgis, Sigitas Cereškevičius, Albertas Laurinavičius ir kt. Konkurso laimėtojai kritiškai vertino gyvenamųjų rajonų laisvo planavimo" sampratą ir tariamus jos laimėjimus. Konkurso vertinimo komisija bandymus atgaivinti perimetrinį gatvių apstatymą su automobiliais gatvėse ir uždarais kiemais poilsiui vertino palankiai, tačiau tuometinė architektų administracija tam nepritarė ir toliau nagrinėti šią idėją sąlygų nesudarė. Kitas svarbus atviras konkursas įvyko 1979 m. ir buvo skirtas Vilniaus pilių aplinkumai sutvarkyti. Vilniaus pilių žemė yra Lietuvos valstybės centras, kurį valdė Lietuvos karaliai. Sunykus valstybei, sunyko ir pilys. Konkursinių projektų parodos recenzijoje architektas Augis Gučas rašė: Šio istorinio paminklų komplekso vertė tokia didelė, kad čia kiekvienas akmuo turi turėti savo vietą ir paskirtį, kiek- 33

vienas lankytojo žingsnis teikti jam informacijos ir naujų įspūdžių" [95, p. 59]. Konkurse drauge dirbo architektai, paminklų restauratoriai ir kraštovaizdžio architektai. Pirmąją premiją laimėjo Liucijus Dringelis, Napoleonas Kitkauskas ir Regimantas Pilkauskas, antrąją premiją Stasys Lankelis ir Petras Grecevičius, o trečiąją Algirdas Alekna ir Elena Brundzaitė. Konkurso laimėtojai savo projekte 80 ha teritorijoje išryškino gamtos bei kultūros vertybes ir numatė kurti vientisą Vilniaus pilių parką. Kairiajame Vilnios krante, kur telkiasi mūrinės pilys (14 pav.), autoriai siūlė ištisą buvusiųjų statinių išryškinimo sistemą. Manydami, kad Katedros aikštės 1940 1942 m. rekonstrukcija yra sėkminga ir saugotina, siūlė šioje aikštėje buvusių svarbiausių pastatų bei gynybinių sienų ir bokštų pamatus pažymėti pjauto granito plokštėmis. Buvusias gynybines sienas, kurios supo valdovų rūmų sodą, siūlyta pakelti iki 120 cm, kad būtų labiau išryškintos pilies teritorijos atskiros dalys, o patys Vadovų rūmai iš išorės apjuosti palengvintos konstrukcijos mūru. Atstatyti rūmus tame projekte nebuvo siūloma. Buvo stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas būsimiesiems archeologiniams tyrinėjimams. Katedros aikštės rytinėje dalyje buvo numatyta vieta paminklui Lietuvos istorijos tema. Dabar šioje vietoje stovi paminklas Lietuvos karaliui Gediminui. Buvusių statinių pamatai pažymėti aikštės grindinyje, tik vietoj pjauto granito panaudotas raudonas šlifuotas, o vietoj betono plytelių grindinio iš Kinijos atvežtas granitas, paklotas ant gelžbetoninio pagrindo. Tokie pakeitimai ilgiems laikams nutolino Katedros aikštės tyrinėjimus, ir šiaip menkai dera prie tinkuotos Arkikatedros sienų. Konkurso antrosios vietos laimėtojai savo projekte siūlė įtaisyti keltuvą Aukštutinės pilies lankytojams užkelti. Tuomet jie susilaukė griežtos kritikos. Autentiškos paminklotvarkos šalininkams tai atrodė šventvagiška. Nuo 2003 m. vasaros keltuvas jau veikia. Sunkus demokratinis kelias priimant sprendimus per konkursus. Valdžiai daug patogiau naudotis tiesioginiais užsakymais. Tada specialistai sukalbamesni, jie viską daro taip, kaip užsakovas pageidauja. Vilniaus pilių teritorijoje statybos darbai vyksta, tačiau pilių parko idėja, pavadinta Rezervato vardu, kol kas merdi. Pilių žemė labai brangi, todėl visuomenės reikmėms sunku ją paimti ir išsaugoti. Buvo ir miesto parkams skirtų konkursų. Vienas iš jų įvyko Kaune. Nemune šalia Naujamiesčio, Karmelitų pusiasalio užutekyje, nuo seno veikė laivų uostas, o upės pakrantės buvo miestiečių mėgstami paplūdimiai. 1973 m. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto (LSAMTI) architektai L. Dringelis ir A. Grigaliūnas parengė šios vietos tvarkymo projektą. Uostą jie siūlė iškelti į Vilijampolę, o iš pusiasalio padaryti 28 ha dydžio salą ir įkurti joje parką, sujungtą su miestu 5 tiltais. Jų projektas 1974 m. paskelbtas spaudoje [96] ir net pradėtas realizuoti. Tačiau 1980 m. spalio 29 d. Valstybinis statybos reikalų komitetas (VSRK) paskelbė užsakomąjį konkursą Karmelitų salos parko projektui parengti. Konkurso vertinimo komisiją sudarė: A. Rasteika (komisijos pirmininkas, LSSR architektų sąjungos pirmininkas, VSRK pirmininko pavaduotojas), A. Gaulia (VSRK Kraštovaizdžio architektūros skyriaus viršininkas), B.Kučinskas (Kauno Vykdomojo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas), A. Sprindys (Kauno vyriausiasis architektas), H. Bronušas (Kauno kraštovaizdžio architektas), E. Miliūnas (Miestų statybos projektavimo instituto (MSP1) architektas), J. Paulavičius ( Komprojekto" vyriausiasis architektas), J. Putna (MSPI vyriausiasis architektas), V. Bujauskas (LSSR architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas), L. Apuokas (Pramoninės statybos projektavimo instituto specialistas), Z. Vainoras (Kauno komunalinio ūkio valdybos viršininkas). Užsakyti ir parengti 3 projektai: A - MSPI Kauno filialo architektų S. Beigos ir V. Beigienės; B - Komprojekto" architektų V. Būdvyčio, A. Jačiausko ir G. Koriznos; C - LSAMTI architektų L. Dringelio ir A. Grigaliūno. Išliko projektų aptarimo 1981 m. birželio lld. protokolas, iš kurio matyti, kad A ir B projektai daugiau rūpinosi salos centrinės dalies apstatymu pramogoms skirtais pastatais. C projekte kuriamas parkas su pramogų, ramaus ir aktyvaus poilsio sektoriais. Jame pastatai ir įtaisiniai lankytojams aptarnauti išdėstyti tolygiai visoje teritorijoje. Salos 34

I4pav. Vilniaus pilių aplinkumos tvarkymo konkursinis projektas. Autoriai: Liucijus Dringelis, Napoleonas Kitkauskas ir Regimantas Pilkauskas. I premija. 1979 m. Fig. 14. Competitive project of arrangement of the surroundings of Vilnius Castles. Authors: Liucijus Dringelis, Napoleonas Kitkauskas and Regimantas Pilkauskas. First prize. 1979. paviršiui buvo numatyta suteikti lėkšto dubens pavidalą. Apsauginiai pylimai turėjo saugoti parką nuo potvynių ir greta esančios gatvės triukšmo. Recenzentai ir diskusijos dalyviai gyrė C projektą už tai, kad jame, panaudojant žemės paviršiaus formas ir želdinius, sukurtos puikios poilsio erdvės, ir peikė, kad parko pastatai maži ir išsklaidyti po visą parko teritoriją. A ir B projektus gyrė už pastatų sutelkimą parko centre ir išraiškingą jų architektūrą. Konkurso programoje ir sąlygose buvo reikalaujama suprojektuoti parką, o apie pastatus nebuvo net užsiminta. Tuo metu architektų visuomenė nenorėjo atskirti parko architektūros nuo pastatų architektūros. Vertinimo komisija B projektą pripažino geriausiu, o C projektas gavo antrąją premiją. Komprojekto" specialistai perėmė projektavimo darbus. 1990 m. specialiai domėjausi Komproejkto" parengtu salos projektu, tačiau Kauno savivaldybėje 35

15pav. Nemuno salos parko Kaune konkursinio projekto maketas. Autoriai architektai Liucijus Dringelis ir Aleksandras Grigaliūnas. IIpremija. 1980 m. Fig. 15. Model of the competitive project of the Nemunas Island Park in Kaunas. Authors: Liucijus Dringelis and Aleksandras Grigaliūnas, second prize. 1980. radau tik busimųjų parko pastatų maketų nuotraukas. Išliko C projekto maketo nuotrauka (15 pav.), iš kurios matyti, kad tuo metu Kaune buvo specialistų, galinčių sėkmingai projektuoti parkus. Tačiau trūko tų, kurie galėtų juos įvertinti ir paremti. Architektai ir administratoriai labiau vertino statybas. Per 30 metų Karmelitų pusiasalis taip ir netapo patraukliu miesto parku. Lietuviams 1982-1983 m. teko dalyvauti ir tarptautiniame Paryžiaus la Villette parko projektų konkurse. Prancūzija ruošėsi 1989 m. švęsti Didžiosios revoliucijos 200-ąsias metines ir ta proga skelbė įvairius konkursus. Vienas iš jų buvo skirtas kraštovaizdžio architektūros objektui. Konkursas buvo atviras, anoniminis, tačiau gauti projekto sąlygas buvo galima tik įmokėjus 1000 frankų užstatą. Sovietų Sąjungos piliečiai individualiai tokiuose renginiuose paprastai nedalyvaudavo, nes buvo sunku gauti leidimą išvykti į užsienį, ir užsienio valiutos laisvai nebuvo galima įsigyti. SSRS architektų sąjunga tarpininkavo ir sumokėjo užstatą už dešimtį dalyvių. Vieną vietą gavo ir Lietuva. Konkurso sąlygose buvo nurodyta, kad kiekviename autorių kolektyve turi būti bent vienas kraštovaizdžio architektas. Lietuvos architektų sąjunga dalyvavimą konkurse patikėjo Augiui Gučui, Regimantui Pilkauskui, Robertui Stasėnui ir Gediminui Budreikai. Parkui buvo skirtas 55 ha dydžio senų laivybos kanalų pusiau padalytas, apleistas ir apstatytas sklypas šalia Paryžiaus centrą juosiančios žiedinės automagistralės. Konkurso organizatoriai turėjo ambicingų ketinimų, vadino jį XXI amžiaus parku". Jie kėlė uždavinį sukurti aktyvaus poilsio parką, atitinkantį tose vietose gyvenančių imigrantų poreikius, su daug statinių bei įtaisinių ir apsaugoti parką nuo triukšmo ir dulkių. Vertinimo komisiją sudarė 21 narys: 5 kraštovaizdžio architektai, 5 architektai, 2 dailininkai, urbanistas, biologas, sociologas, kompozitorius ir keli valdžios atstovai. Pirmininkavo žinomas Brazilijos kraštovaizdžio architektas Roberto Burle Marksas (Roberto Burle Marx). Konkursui pristatyta 470 darbų iš 38 šalių. Pasirodė, kad projektus įvertinti buvo sunkiausia. Spaudoje daug rašyta apie vertinimo komisijos narių smarkius tarpusavio nesutarimus ir spaudimą jiems iš išorės. Komisija dirbo visą savaitę (1982 12 06 13), tačiau laimėtojo, kaip konkurso nuostatuose buvo numatyta, taip ir nepaskelbė. Vietoje vienos, paskirtos 9 pirmosios premijos po l 50 000 frankų, o šių projektų autoriai galėjo dar tris mėnesius tobulinti savo darbus. Antrą sykį 36

susirinkusi vertinimo komisija iš 9 išrinko geriausią. Tai buvo JAV autorių kolektyvo darbas, jo vadovas architektas Bernardas Tšumis (Bernard Tschumi). Laimėtojų projekte numatyta statyti ne tik ant žemės, virš žemės, bet ir po žeme. Tiems Prancūzijos, Danijos, Olandijos autoriams, kurie kėlė ekologijos problemas, vertinimo komisijos balsų teko mažiau. Iš 30 pažymėtų projektų 14-os autoriai buvo prancūzai, o iš socialistinio lagerio" šalių niekas nieko nelaimėjo. Konkursinių projektų paroda vyko 1983 m. pavasarį Zoržo Pompidu (Georges Pompidou) nacionaliniame meno ir kultūros centre Paryžiuje. Apie konkursą rašyta spaudoje [97, 98]. Sąjūdžio laikais, 1989 m. vasarą, buvo paskelbtas konkursas Kančios ir Atminties lauko projektui parengti. Jo svarbiausieji organizatoriai buvo dabar žinomi politikai, kauniečiai architektas Henrikas Žukauskas, Tremtinio" klubo pirmininkas gydytojas Audrius Butkevičius ir inžinierius Česlovas Stankevičius. Sumanyta netoli Kauno Klaipėdos greitkelio, moreninėje lygumoje, Karalgirio nusausintose ganyklose įkurti didžiules kapines iš Sibiro perkeliamiems palaikams ir buvusiems tremtiniams iš visos Lietuvos laidoti. Kauno menininkų namų salėje įvykusiame projektų aptarime tokių kapinių idėja susilaukė kritikos. Lietuviai savo artimuosius paprastai laidoja prie savų, ten, kur jie kadaise gyveno, kur ilsisi jų artimieji. Nuo miestų nutolusi atkampi vieta negalėjo būti patraukli naujoms, išskirtinėms kapinėms. Po aptarimo konkurso organizacinio komiteto pirmininkas Valdemaras Gembeckas nugalėtojais paskelbė trijų projektų autorius: klaipėdiečius Rimantą Lajų, Regimantą Midvikį, Adomą Skiezgelą; kauniečius Vilmą ir Raimondą Kiltinavičius; kaunietį Algį Buraitį ir vilnietį Ričardą Cėsną. Visi jie buvo pakviesti toliau projektuoti [99]. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tolesni darbai neturi prasmės. Konkursas sudomino visuomenę, bet tuo pat metu parodė, kad vieta kapinėms pasirinkta bloga ir žmonių tradicijų nepaisymas negali duoti gerų vaisių. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Vyriausybė neišleido architektūros konkursų taisyklių. Lietuvos architektų sąjunga 1990 m. birželio 4 d. patvirtino savo nuostatus, pagal kuriuos skelbiami konkursai tęsė sovietinę administracinę tradiciją. 1996 m. pasirodė analitinis Alvydo Žickio straipsnis [91], kur iškelta daug taisytinų dalykų, iš jų keletą verta paminėti. Miestų statybos planų konkurse projektų svarstymas ir vertinimas dažniausiai baigiamas vertinimo komisijos posėdžiuose, o rinktoji valdžia, kuri priima sprendimus, su jais net nesupažindinama. Pavyzdžiui, Seimui priimant sprendimą dėl Vilniaus ribų plėtimo, Vilniaus plėtotės sampratos konkurso variantų nesvarstė nei miesto Taryba, nei Seimas. Kai skelbiamas atviras užsakomasis" konkursas, iš anksto numatomos nevienodos sąlygos dalyviams. Pavyzdžiui, Tuskulėnų memorialo bolševikų teroro aukoms konkurse galėjo dalyvauti visi, tačiau kai kurie iš jų administracijos nuožiūra gavo užsakomąjį honorarą. Konkursai turi būtinai nustatyti nugalėtoją ir paskirti pirmą premiją. Lukiškių aikštės konkurse 1995 m. vienodai įvertinti 5 projektai. Eilės tvarka turi būti įvertinti visi darbai. Konkursų dalyviai sugaišta daug laiko ir atiduoda daug kūrybinių galių rengdami savo projektą. Praktika, kai įvertinami tik pirmieji darbai, o apie kitus nė žodis neištariamas, užgauna ir pažemina darbų autorius. Pasitinkant 2002-uosius metus Vilniuje buvo paskelbtas konkursas Šventaragio skvero sutvarkymo projektui parengti. Iniciatyva kilo iš Pilies" draugijos, o ją parėmė ir organizuoti ėmėsi Vilniaus miesto savivaldybė, taip pat jai pavaldi Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra. Konkurso organizatoriai surengė ilgai veikusią projektų parodą, viešą aptarimą, o vėliau išdalijo konkurso dalyviams ne tik projektų recenzijas, bet ir vertinimo komisijos narių nuomones. LKAS, turėdama tokią medžiagą, išleido ją atskira knygele, kur daugiau ar mažiau parodyti visų dalyvių darbai ir vertintojų nuomonės [100]. Jei šis viešumo pavyzdys Lietuvoje paplistų ir virstų taisykle, kraštovaizdžio architektūros konkursai taptų meno švente ir dalyviams, ir visuomenei. Kraštovaizdžio architektų bendruomenės veikla Lietuvos SSR architektų sąjunga buvo pirmoji visuomeninė kūrybinė organizacija, kuri telkė specialistus, dirbančius kraštovaizdžio architektūros sri- 37

16pav. Palangos parko parteris. Iš 1982 m. Minties" leidyklos išleisto spalvoto atviruko. Fig. 16. Parterre of Palanga Park. From the colored postcard published by "Mintis" Publishers in 1982. tyje. 1945 m. įkurta Architektų sąjunga labai skiriasi nuo visuomeninių nevyriausybinių organizacijų, kurios įsikūrė po 1990 m. kovo 11 d. Ji buvo sovietų valdžios įkurta ir su ja glaudžiai susijusi, nuolat aukštų valdžios pareigūnų vadovaujama. Sovietų valdžia ją gausiai finansavo, o dabar ji priklauso Kūrybinių organizacijų asociacijai, kurios narių veiklą finansuoja LR Vyriausybė. Iš publikuotų ataskaitų matyti, kad 1974 m. spalio 18 d. VIII LSSR architektų sąjungos suvažiavime valdybos pirmininku buvo išrinktas Valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Anatolijus Rasteika, o valdybos nare ir Kraštovaizdžio architektūros komisijos pirmininke tapo Vilniaus Vykdomojo komiteto Architektūros valdybos kraštovaizdžio architektė Irena Daujotaitė. Si komisija ėmė organizuoti projektų aptarimus, seminarus želdynų tvarkymo klausimais, taip pat ir kraštovaizdžio architektūros konkursus. Komisijos veikloje dalyvavo ir Architektų sąjungai nepriklausantys kraštovaizdžio architektūros specialistai [101, 102]. 1987 m. rudenį Maskvoje buvo rengiamasi plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą kraštovaizdžio architektūros srityje, todėl SSRS architektų sąjungoje vietoj komisijos buvo įkurta Kraštovaizdžio architektūros sekcija. Taip pat ir Lietuvoje tuo metu komisijai vadovavęs Alvydas Mituzas organizavo Kraštovaizdžio architektų bendrijos įkūrimą [103]. Bendrija savo įstatų neturėjo, narių nepriiminėjo ir daugiau savarankiškumo Architektų sąjungoje neįgijo. Bendrija sudarė galimybę kolegoms susitikti ir pabendrauti Architektų rūmuose. Vienas iš svarbesnių šios bendrijos renginių buvo 1990 m. birželio 6 d. Urbanistikos ir statybos ministerijoje įvykęs pasitarimas tema Kraštovaizdžio architektūros ateitis". Kalbėjo A. Kiškis, J. Naujokaitis, P. Kavaliauskas, V. Stauskas, J. Bučas, D. Banienė, G. Zuokienė ir kt. Netrukus kraštovaizdžio architektai ėmė planuoti savo veiklos reorganizavimą. 1995 m. vasario 21 d. Vilniuje, Lietuvos architektų sąjungos rūmuose, įvyko Kraštovaizdžio architektų bendrijos sueiga, kur 32 dalyviai įkūrė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungą (LKAS) ir priėmė jos įstatus. Pirmuoju LKAS valdybos pirmininku išrinktas prof. Vladas Stauskas. Taip Lietuvoje pirmą kartą oficialiai buvo įtvirtina kraštovaizdžio architekto profesija. 2000 m. balandžio 14 d. LR Kultūros ministerija Lietuvos kraštovaizdžio architek- 38

tų sąjungą įrašė į meno kūrėjų organizacijų registrą. LKAS leidžia testinį leidinėlį Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos žinios", o drauge su Vilniaus dailės akademija ir mokslinių straipsnių rinkinius. LKAS rengia parodas ir konferencijas, kurios Lietuvoje turi senas tradicijas. Kraštovaizdžio architektūros darbų parodas Sovietų Sąjungoje nuolatos rengė SSRS Liaudies ūkio pasiekimų paroda bei joje veikiantis Želdininkystės ir gėlininkystės paviljonas. Parodos direkcija per respublikų ministerijas išsiuntinėdavo kvietimus dalyvauti parodose. Įvairios žinybos stengėsi pasirodyti, todėl j parodas suvažiuodavo daug dalyvių su želdynų projektais ir gėlių pavyzdžiais. Parodos metu Maskvoje vykdavo konferencijos, seminarai. Specialistams iš Sovietų Sąjungos čia buvo gera proga susipažinti, keistis informacija. Svečių iš užsienio nebūdavo. Parodos komitetas dalyvius apdovanodavo aukso, sidabro ir bronzos medaliais bei piniginėms premijomis. Daug projektų pateikdavo, po to ir apdovanojimų gaudavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai. Jų projektuose buvo matyti Vakarų Europos kraštovaizdžio architektūros įtaka. Apdovanojimus prižiūrėdavo Komunistų partija ir Valstybės saugumas. Parodos komiteto bandymai apdovanoti savo darbais ypač pasižymėjusį Alfonsą Kiškį nepavyko, nes jam kaip politiniam kaliniui, devynerius metus praleidusiam Sibiro lageriuose, minėtosios valdžios struktūros to padaryti neleido. Lietuvoje kas keleri metai buvo rengiamos konferencijos Želdininkystės klausimais. Pirmasis pasitarimas įvyko 1956 m. rugsėjo mėn. Vilniuje. Pranešimus skaitė Marija Lukaitienė, Marijonas Daujotas (1891-1975), Vytautas Ramanauskas, Ona Skeivienė (1912 1988) ir kt. Pranešimai išleisti atskira knygele [104]. Antroji konferencija įvyko 1965 m. rugsėjo 27-28 d. Vilniuje, Mokslų akademijos Didžiojoje salėje. Tai buvo didelė Lietuvos želdynininkų šventė. Perskaityti 34 pranešimai. Prie konferencijos rengimo daug prisidėjo Botanikos institutas, kurio darbuotojų pastangomis išleista konferencijos pranešimų medžiaga [105]. Trečioji konferencija įvyko 1972 m. gegužės 15-17 d., o ketvirtoji - 1979 m. tu%sė']o 27 28 d. Abi jos įvyko Vilniuje tuo pačiu I, gyvenviečių ir įmonių aplin- 50 17 pnv. Lietuvos pašto ženklas su pirmosios dienos" antspaudu, išleistas Palangos Birutės parko įkūrimo šimtmečio proga. Fig. 17. Lithuanian stamp with the "firstday"postmark on the occasion of the centenary of the establishment of Palanga Park. kos apželdinimas", o pagrindinis rengėjas buvo Komunalinio ūkio ministerijos Miestų apželdinimo skyrius bei jo vadovai Genoefa Zuokienė ir Bronius Laurinavičius (1936-1998). Išleista konferencijų medžiaga [106, 107] gerai pristato Lietuvoje dirbusius specialistus, jų darbų tematiką ir laimėjimus. Lietuvos kraštovaizdžio architektai dalyvavo vykdant SSRS ir Suomijos mokslinio techninio bendradarbiavimo programą tema Naujų gyvenamųjų rajonų projektavimas atsižvelgiant į gamtos sąlygas". Vykdytojai buvo Suomijos, Maskvos ir Lietuvos miestų planuotojai bei gamtininkai. Pirmasis simpoziumas įvyko 1978 m. gegužės mėn. Vilniuje, o antrasis - 1979 m. lapkričio mėn. Helsinkyje. 1980 m. gruodžio 8 d. Vilniuje įvyko konferencija, kur šio darbo dalyviai maskviečiai N. M. Trubnikova ir G. N. Levčenko, taip pat Gediminas Girčys, Alfonsas Basalykas, Kęstutis Kaušyla, Vladas Stauskas, Sigitas Katilius, Regimantas Pilkauskas ir kt. pristatė darbo rezultatus Lietuvos visuomenei. Darbo metodai ir planavimo pavyzdžiai buvo išspausdinti atskirose knygose trimis kalbomis: suomių, anglų ir rusų [108, 109]. Devintajame dešimtmetyje Lietuvos aukštosios mokyklos pradėjo kasmet rengti įvairių sričių moks-

lines konferencijas. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) ir Kauno technologijos universitete (KTU) dažnai buvo nagrinėjama ir kraštovaizdžio architektūros tematika. 1997 m. Lietuvos visuomenė gražiai paminėjo Palangos Birutės parko įkūrimo šimtmetį (16 pav.). VĮ Lietuvos paštas" ta proga išleido specialų voką ir pašto ženklą (dail. Gražina Oškinytė). Palangos pašte 1997 m. birželio l d. pirmosios dienos" antspaudu buvo žymimos pašto siuntos (17 pav.). Rugsėjo 5 7 d. Palangoje įvyko didelė mokslinė konferencija, kur dalyvavo viešnia iš Prancūzijos, parko projekto autoriaus produkraitė Florense Andrė, prof. Olavas R. Skage iš Švedijos ir kt. Konferencijos idėjas gražiai paskelbė Lietuvos radijas. 2000 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje, LR Aplinkos ministerijos rūmų vestibiulyje (A. Juozapavičiaus g. 9), buvo atidaryta pirmoji LKAS narių projektų paroda Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai", po to salėje vyko ir konferencija. Dalyvių susirinko iš visų didžiųjų Lietuvos miestų ir daugelio rajonų. Konferencijos dalyvius pasveikino Aplinkos ministerijos viceministras Vytautas Janonis. Jis pasidžiaugė, kad kraštovaizdžio architektūra Lietuvoje suranda savo vietą greta architektūros ir urbanistikos. Deja, reikia pasakyti, kad Lietuvoje kaip ir sovietų okupacijos laikais miestų želdynai neturi tikro šeimininko. Jų tvarkymo funkcijos išskaidytos po įvairius vykdomosios valdžios skyrius bei tarnybas. VGTU docentas Alvydas Zickis siūlė savivaldybėse kurti želdynų tvarkymo skyrius, kurie perimtų dalį architektūros ir urbanistikos, komunalinio ūkio, kultūros ir aplinkos apsaugos skyrių funkcijų. Miesto kraštovaizdžio architektas būtų vienas to skyriaus vadovų. Želdynų tvarkytojai taptų lygiaverčiai architektų, komunalininkų ir kitų miesto žemės naudotojų partneriai. Tai padėtų išsaugoti želdynams skirtą žemę ir sudarytų optimalias sąlygas jų priežiūrai. Rajonų kraštovaizdžio architektai Jūratė Paragytė iš Utenos ir Vytautas Lekešius iš Vilkaviškio palaikė ir plėtojo šį pasiūlymą. Lietuvos kraštovaizdžio architektai visados siekė bendrauti su užsienio kolegomis. Tarptautinė kraštovaizdžio architektų sąjunga (IFLA International Federation of Landscape Architects), įkurta 1948 m. Kembridže (Didžioji Britanija), galėjo atverti vartus į tarptautinį bendradarbiavimą, tačiau Sovietų Sąjunga į IFLA įstojo tik 1988 m. Pirmieji bandymai dalyvauti IFLA veikloje buvo 1983 m., kai V. Stauskas nusiuntė savo pranešimo tekstą XXI pasaulinio IFLA kongreso organizatoriams Miunchene (Vokietija). Tekstas buvo išspausdintas IFLA metraštyje [110] su prierašu, kad autorius į kongresą dėl ligos negalėjo atvykti. Kitais metais IFLA pasaulinis kongresas įvyko Vengrijoje, tuo metu Maskvos įtakos šalyje. Posėdžiai vyko prie Balatono, Siofoko (Siófok) kurorte. Kongrese dalyvavo 26 kraštovaizdžio architektai iš Sovietų Sąjungos, iš jų 5 lietuviai (18 pav). V. Stauskas skaitė pranešimą. 1992 m. rugpjūčio 31 rugsėjo 4 d. Seule (Seoul-Kyung Jų), Korėjoje, įvyko XXIX Pasaulinis IF- LA kongresas, kur Lietuvos kraštovaizdžio architektai buvo priimti į IFLA [111, p. 99]. Tai buvo padaryta prof. V. Stausko rūpesčiu. ILFA prezidentu tuo metu buvo Graikijos atstovas George L. Anagnostopoulos. Nuo tada V. Stauskas yra Lietuvos atstovu IFLA ir kasmet dalyvauja IFLA Pasaulinės tarybos (IFLA World Council) posėdžiuose. Po dešimties metų, 2002 m. spalio 7-13 d., XXXIX pasaulinis tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos (IFLA) kongresas įvyko Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Pasaulio kraštovaizdžio architektų bendruomenė pripažino Pabaltijo valstybių specialistų veiklą ir stengėsi juos paremti įtvirtinant kraštovaizdžio architekto profesiją savo kraštuose. Vilniaus sesija vyko spalio 12 d. Lietuvos parodų centre LITEXPO. Rūmuose tuo pat metu veikė didelė Lietuvos kraštovaizdžio architektūros darbų paroda. Posėdį vedė buvęs IFLA prezidentas prof. Arno S. Schmidas (Vokietija) ir prof. Vladas Stauskas (Lietuva). Kongreso dalyvius sveikino LR aplinkos ministras Arūnas Kundrotas, IFLA prezidentas Richardas L.P. Tanas (Singapūras) ir LKAS valdybos pirmininkas Regimantas Pilkauskas (19, 20 pav.). Pranešimus skaitė svečiai: IFLA viceprezidentas prof. Džeimsas Tailoras (James R. Tylor, Kanada), buvęs IFLA viceprezidentas Filipas de Ro (Philip de Roo; Belgija), docentė Gundega Linare (Latvija), Miunchene leidžiamų žurnalų Garten+Landschaft ir Topos European Landscape Magazine vyriausiasis 40

18 pav. XXII Pasaulinio IFLA kongreso dalyviai Siofoke (Siófok), Vengrijoje, 1984 m. spalio 29 d. Sėdi iš kairės: Viktoras F. Gostevas (Maskva), Natalija P. Abesinova (Kijevas), IFLA prezidentas Zvi Milleris (Izraelis), Elena Brundzaitė (Lietuva), IFLA vykdančioji sekretorė Lore Steinborn (Versalis). Stovi iš kairės: Nina P. Titova (Maskva), Peteris Čima (Csima, Budapeštas, Vengrija), Leonidas Chaliuvskis (Ukraina), Regimantas Pilkauskas ir Valentina Simukonytė (Lietuva), Eduardas Varepiatijanas (Armėnija). Fig. 18. Participants of the 22 nd IFLA World Congress in Siófok, Hungary 29 October 1984. Sitting from the left: Viktor F. Gostev (Moscow), Natalija P. Abesinova (Kiev), IFLA prezident Zvi Miller (Israel), Elena Brundzaitė (Lithuania), IFLA Executive Secretary Lore Steinborn (Versal). Standing from the letft: Nina P. Titova (Moscow), Peter Csima (Hungary), Leonid Chaliavski (Ukraine), Regimantas Pilkauskas and Valentina Simukonytė (Lithuania), Eduard Varepiatijan (Armenia). redaktorius Robertas Schäferis ir Berlyno technikos universiteto lektorius Martinas Prominskis (Vokietija), Kristina Zalyte (Zallte, Kanada) ir lietuviai: prof. V. Stauskas, prof. K. Jakovlevas-Mateckis, R. Pilkauskas, A. Žickis ir V. Baronienė. Prof. J. Bučas pranešimą skaitė Jelgavoje (Latvija). Kongreso uždarymo metu tėvas ir sūnus Saulius Lipčius (violončelė) ir Saulius Lipčius (gitara) pagrojo A. Krafto Divertismentą". Tarptautinis bendradarbiavimas plito ne tik IF- LA srityje. 2000 m. rugpjūčio 26-27 d. Rygoje ir 2001 m. spalio 6-7 d. Helsinkyje LKAS atstovai dalyvavo Pabaltijo ir Siaurės šalių kraštovaizdžio architektų nacionalinių organizacijų vadovų susirinkimuose. 2002 m. lapkričio 16-17 d. LKAS valdybos narė Vaiva Deveikienė dalyvavo Briuselyje Europos kraštovaizdžio architektūros fondo (LFLA European Foundation for Landscape Architecture) generalinėje asamblėjoje. LKAS yra EFLA asocijuota narė ir 2004 m. tikisi tapti tikrąja nare. 2002 m. gruodžio 13 d. Architektūros muziejuje, Šv. Mykolo g. 9, Vilniuje, buvo atidaryta krašto- 41

19 pav. XXXIX Pasaulinio IFLA kongreso dalyviai Lietuvos parodu centro LITEXPO rūmų salėje. Iš kairės: LR Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas, Inesis Kiškis, neatpažintas, LITEXPO direktorius Aloyzas Tarvydas ir kt. Zigmanto Sabaliausko nuotrauka Fig. 20. Participants of the 39 th IFLA World Congress in the hall of the LITEXPO Lithuanian Exposition Center. From the left: Minister of Environment of Lithuanian Government Arūnas Kundrotas, Inesis Kiškis, unknown, Director of LITEXPO Aloyzas Tarvydas, etc.. Photo by Zigmantas Sabaliauskas vaizdžio architektų darbų paroda-konkursas. Konkursui pateikta per 50 kraštovaizdžio architektūros darbų. Specialistų vertinimo komisija atrinko geriausius, kuriuos padėkos raštais ir piniginėmis premijomis apdovanojo Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas. Iš kraštovaizdžio planavimo darbų geriausiais pripažinti Ritos Palčiauskaitės ir Neringos Jarašūnienės Neries regioninio parko suplanavimo schema", taip pat Liucijaus Dringeiio, Napoleono Kitkausko, Sigito Lasavicko ir Regimanto Pilkausko Vilniaus pilių istorinio nacionalinio parko projektas". Geriausiais želdynų projektais pripažinti Euchridos Sipavičienės ir Vytauto Sipavičiaus Kupos parkas Kupiškyje", Mildos Aidukaitės ^Viešbučio Le Meridien Villon aplinkuma", Aurelijos Lozuraitienės Sodybinio sklypo Vilniaus Turniškėse sutvarkymas", Regimanto Pilkausko ir Alvydo Zickio Šiaulių Kulpės tvenkinio parko projektas", taip pat Irenos Sakalauskaitės Tako tarp Subačiaus ir Maironio gatvių Vilniuje projektas". 2003 m. rugsėjo 22-27 d. 16 LKAS narių nuvyko į Hanoverį ir buvo priimti miesto savivaldybės Želdynų skyriaus vadovo p. Ronaldo Klarko (Ronald Clark) ir jo bendradarbių. Susipažinta su miesto parkais, kapinėmis ir Kronsbergo gyvenamuoju rajonu, kuris buvo pastatytas kaip Pasaulinės parodos EXPO 2000 eksponatas. Tai pavyzdys, kaip plėtoti miestą darniai su gamta ir visuomene. Šiais pavyzdžiais turėtų sekti mūsų miestų valdininkai, organizuodami savo darbą ir specialistai, tvarkydami mūsų miestų želdynus. 42

WJĆ**^> 20 pav. XXXIX Pasaulinio Tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos (IFLA) kongreso Vilniaus sesija 2002 m. spalio 12 d. Iš kairės: LKAS valdybos pirmininkas Regimantas Pilkauskas, IFLA prezidentas Richardas L.P. Tanas (Singapūras), posėdžio vedėjai: prof. Vladas Stauskas (Lietuva) ir buvęs IFLA prezidentas prof. Arno S. Schmidas (Vokietija). Zigmanto Sabaliausko nuotrauka Fig. 19. The 39 th World Congress of International Federation of Landscape Architects (IFLA), Vilnius session 12 October 2002. From the left: LAI A President Regimantas Pilkauskas (Lithuania), IFIA President Richard L. P. Tan (Singapore). Moderators of the session: Prof. Vladas Stauskas (Lithuania) and former IFLA President Prof. Arno S. Schmid (Germany). Photo by Zigmantas Sabaliauskas Ateities uždaviniai 1. Lietuvoje nuo seno kraštovaizdžio architektūrą ugdė ir architektai, ir gamtininkai, ir sodininkai. Šiandien iškilo būtinybė rengti kraštovaizdžio architektus projektuotojus ir želdynininkus administorius, projektų vykdytojus, želdynų prižiūrėtojus. Reikėtų papildyti Lietuvos aukštojo mokslo bendrąjį studijų sričių ir krypčių sąrašą: kraštovaizdžio architektams teikti ne tik profesinę kvalifikaciją, bet ir kvalifikacinį laipsnį. Greta miškininkystės reikėtų įkurti ir želdininkystės studijų kryptį, kuri leistų įgyti želdynininko profesinę kvalifikaciją baigus universitetines, taip pat ir neuniversitetines studijas. Kraštotvarka kaip teritorijų planavimo sritis turėtų būti studijuojama tik universitetuose. 2. Lietuvai reikia savarankiško želdynų ūkio administravimo. Atitinkamus padalinius reikėtų įkurti Aplinkos ministerijoje veiklai koordinuoti bei instruktuoti, o savivaldybėse želdynams tvarkyti (projektuoti, įkur- 'ti, prižiūrėti). Naujasis savivaldybės želdynų skyrius sujungtų funkcijas, išskaidytas urbanistikos ir architektūros, komunalinio ūkio, kultūros ir aplinkos apsaugos skyriuose. 3. Visuomenė turėtų gerai viską žinoti apie miestų viešuosius želdynus (parkus, skverus, kapines), kurie tvarkomi iš mokesčių mokėtojų lėšų. Reikėtų viešai skelbti, kiek lėšų kiekvienais metais skiriama 43