KELI ŠTRICHAI MEIKŠTŲ DVARO ISTORIJAI

ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / 55 2009 KELI ŠTRICHAI MEIKŠTŲ DVARO ISTORIJAI Rūta Janonienė VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS DAILĖTYROS INSTITUTAS Dominikonų g. 15/1, LT-01131 Vilnius ruta.janoniene@vda.lt Straipsnyje pateilciama istorinė, archyvinė, spausdinti} rašytinių šauinių medžiaga apie Meikštų dvaro savininkus, dvaro ansambuo raidos etapus, pastatų architektiirą (dabar iš dahes sunaikintą) ir buvusias kolekcijas. Atkreipiamas dėmesys j su dvaru susijusias Lietuvos kultūros istorijai reikšmingas asmenybes. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: dvarų kultūra, neogotika, Meikštai, Tomas Vavžeckis, Simonas Meištavičius. Meikštų dvaras yra rytinėje Lietuvos dalyje, Ignalinos rajone, apie 13 km į pietus nuo Rimšės, 3 km j pietvakarius nuo Pūškų, netoli sienos su Baltarusija. Iki XX a. vietovė priklausė Kauno gubernijos Breslaujos (1836-1915 m. - Novoaleksandrovsko) pavietui. Vietovė buvo vadinama Mekštais arba Meikštais, lenkų kalba jos pavadinimo rašyba taip pat įvairuoja: Mcikszty, Mejszty, Meyszty. Istoriškai dvaras priklausė Vidžių parapijai, tačiau dabar Vidžių bažnyčia yra Baltarusijos teritorijoje. Šiuo metu vietovė priklauso Pūškų parapijai. Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos šventovė Pūškose pastatyta dvarininkų Pizanių (Pisani) iniciatyva 1845 m. kaip laidojimo koplyčia, 1938 m', perstatyta į bažnyčią. Apie Meikštų dvarą šiek tiek rašyta mokslinėje literatūroje', Napoleono Ordos užfiksuotas rūmų vaizdas neseniai publikuotas su plačiais komentarais^ informacijos apie dvarą pateikta ir Romano Aftanazio leidinyje'. Vis dėlto skelbti duomenys gana fragmentiški, neišsamūs, kartais netikslūs. Straipsnyje siekiama apibendrinti šiose publikacijose skelbtas žinias apie dvaro savininkus, rūmų ansamblio raidą, architektūrą ir įrangą, papildyti ir patikslinti šiuos duomenis re- 1 lietuves architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dciiintiiu-čio iki 1918 m., t. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2000. 2 Vytautas Levandauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Napoleonas Orda, Vilnius: VDA leidykla, 2006. 3 Roman Altanazy, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. -1, Ossolineum, 1993. 219

miantis rašytiniuose šaltiniuose rasta informacija. Publikacijos tikslas - atkreipti dėmesj j istorine ir menine prasme reikšmingą Lietuvos kultūros paveldo objektą, sukaupti duomenis tolesniems tyrimams. Straipsnis iliustruojamas vertingais ikonografiniais šaltiniais - rūmų planu ir interjero nuotraukomis, gautomis iš paskutiniojo dvaro savininko". DUOMENYS APIE DVARO SAVININKUS XVIII a. Meikštai priklausė garsiai ir daug nusipelnusiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Naruševičių giminei (Naruszewicz, naudojo Wadwicz herbą). Deja, iš tų laikų apie Meikštų valdas kol kas nėra jokių istorinių žinių. Iš Naruševičių XVII a. dvaras, kaip dukters kraitis, atiteko Augustinui Vavžeckiui (Wawrzecki, naudojo herbą Skpowron arba Rola). Vavžeckių giminė Lietuvos istorijoje taip pat yra žymi, nors apie juos išliko tik fragmentinės žinios. Minėtas A. Vavžeckis, kaip Vilniaus vaivadijos atstovas, 1648 m. pasirašė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos elekciją'. Vėliau daugelis šios giminės atstovų, gyvenusių Breslaujos apylinkėse, ėjo įvairias pareigas šiame paviete. Vladislovas Vavžeckis buvo Breslaujos miesto teismo raštininkas (1674), Jarošas - Breslaujos žemės teismo raštininkas, vėliau nuo 1690 m. - žemės teismo teisėjas. Vienas iš Vavžeckių - Jonas - XVIII a. pabaigoje buvo dvasininkas ir ėjo Vilniaus kanauninko pareigas". Tačiau bene ryškiausia asmenybė Tomas Vavžeckis (1753-1816) - vienas iš Tado Kosciuškos sukilimo vadų (Kazimiero Jelskio sukurtas jo memorialinis paminklas iki dabar išlikęs Vilniaus katedroje; pats T. Vavžeckis palaidotas Vidžiuose). 4 Už galimybę pasinaudoti šia ikonografine medžiaga nuoširdžiai dėkoju dabartiniam Meikštų dvaro savininkui, Priklausomybių reabilitacijos centro Meikštų dvaras" bendruomenės vadovui Mindaugui Survilui. 5 Kasper Niesiecki, Herbarz Polski, t. 9, Lipsk: vvyd. J. N. Bobrowicz, 1842, p. 250-251. 6 Ibid. T. Vavžeckis buvo Juozapo, lenkų armijos generolo, sūnus. Yra žinių, kad XIX a. pradžioje būtent T. Vavžeckiui priklausė Meikštų dvaras - Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje išliko Meikštuose jo rašytas laiškas, ūkiniais ir komerciniais klausimais adresuotas žydams, Kraslavos (dab. Latvija) medienos prekeiviams. J. Dameliui priskiriamas T. Vavžeckio portretas nuo 1941 m. yra saugomas Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose^ Po T. Vavžeckio mirties Meikštai atiteko jo broliui Lenkijos kariuomenės generolui Juozapui Vavžeckiui. Šis buvo vedęs baronaitę Barborą Šreter (Szreter). XIX a. dvarą įgijo Meištavičių giminė (Meysztowicz, herbas Rawicz)^. Meištavičiai - sena lietuvos bajorų giminė, save kildinanti iš XIV a. gyvenusio giminės pradininko Mejšto. Meikštai Meištavičiams atiteko kaip Paulinos Vavžeckytės (Juozapo dukters ir Tomo dukterėčios) kraitis, šiai 1818 m. pradžioje ištekėjus už Pajuostės dvarininko Mykolo Meištavičiaus (1797-1848)'. M. Meištavičius buvo išsilavinęs žmogus: baigęs Panevėžio pijorų mokyklą, vėliau studijavęs botaniką Vilniaus universitete pas garsųjų profesorių Stanislovą Bonifacą Jundzilą (VU baigė 1815 m., įgijęs filosofijos kandidato mokslinį laipsnį). 1835 m. jis buvo išrinktas Kauno apskrities bajorų maršalka, taip pat ėjo Sienų teisėjo pareigas'". M. Meištavičius dalyvavo 1831 m. sukilime. Mirė Mintaujoje, palaidotas Pajuostės dvare. Ten pat palaidota 7 Paveikslo kataloginiai duomenys: drb., al., 83X61, LDM, T-505. 8 Meištavičių genealogija (iki XIX a. pabaigos) aprašyta knygoje: Jan Jakubowski, Stanislaw Ptaszycki, Meyszlowiczowic "Rawicz", Warszawa, 1929. herbu 9 V. Meištavičius savo prisiminimuose užsimena: atrodo, kitados, labai seniai, jie [Meikštai - R. /.] priklausė Pajuosčio Meištavičiams, bet paskui perėjo Naruševičiams"; Walerian Meysztowicz, Pašnekesiai apie laikus ir žmones, Vilnius: Aidai, 2004, p. 92. Jokių patikimų istorinių žinių apie Meikštų valdytojus iki Naruševičių - nėra. 10 Petras Juknevičius, Pajuosiio dvaras, in; hup://www.panrs.lt/ leidiniai/petras/1997/pajuostis.pdf, p. 99 [žiūrėta 2006-03-15]; Jan Jakubowski, Stanislaw Ptaszycki, op. cit., p. 21. 220

" " '«.v- - -iré.'s ri ii M'i^^it «^^V- I I li lfr>.- 1 1. Meikštų dvaro rūmų fasadas iki 1939 m., nuotrauka iš privačių rinkinių The façade of Meikštai Mansion prior to 1939 ir 1861 m. Vilniuje mirusi Paulina Vavžeckytė Meištavičienė". M. Meištavičiui su žmona perėmus jos kraitinj" Meikštų dvarą buvo truputį pakeistas pastarojo pavadinimas, priderinus jį prie naujų savininkų pavardės skambesio - jis imtas vadinti Melstais. Tiesa, konservatyvi apylinkių liaudis neperėmė šios naujovės, bet atvirkščiai, asmenvardį priderino prie vietovardžio ir giminę vadino Meikštavičiais. Vėliau vietovei grįžo senasis pavadinimas. Nors kai kada teigiama, kad jau M. Meištavičius su žmona nuolat gyveno Meikštuose, tai atrodo abejotina (Pajuostėje gimė jų vaikai (metrikos išrašytos Panevėžyje), čia jie abu ir palaidoti). Meištavičiai valdė keletą dvarų Lietuvoje, tačiau Pajuostės dvaras Panevėžio paviete buvo svarbiausia jų tėvonija. Taigi pagrindinė Mykolo ir Paulinos Vavžeckytės Meištavičių rezidencija taip pat greičiausiai liko Pajuostės dvaras, nors 11 Jan Jakuliowski, Stanislaw I'las/.ycki, op. cit., p. 22,66. kraitiniuose" Meikštuose irgi lankytasi. M. ir P. Meištavičiai turėjo penkis vaikus - tris dukteris Rachelę, ištekėjusią už Teofilio Komaro (Komar); Mariją, ištekėjusią už Jono Gansovskio (Gąsowski); Sofiją, ištekėjusią už Mykolo Kerbedžio (Kierbedz), ir du sūnus Simoną ir Eduardą, nuo kurių prasidėjo dvi giminės šakos - Pajuostės ir Meikštų Meištavičiai. Eduardas Matas Jonas Nepomukas Meištavičius (1821-1889), vedęs Mariją Šyrinaitę (Szyrinovvna, 1841-1912), paveldėjo Pajuostę'^. Meikštų dvarą paveldėjo M. ir P. Meištavičių jaunesnysis sūnus Simonas Karolis Jonas Nepomukas Meištavičius (1836-1888). 1867 m. jis vedė Ma- 12 Jo sūnus Aleksandras Meištavičius (1864-1943) buvo paskutinysis l'ajuostės savininkas. 1892 m. vedė Sofiją Korvin-Kosakauskaitę. 1926-1928 m. buvo Lenkijos Respublikos teisingumo ministras. Pastarojo sūnus Valerijonas Meištavičius (1893-1982) - žymus kunigas, diplomatas, čia cituojamų prisiminimų autorius. 221

iri t i "a A Wi o SI 3 2. Meikštų rūmų pirmojo aukšto 1939 m. planas, Simono Meištavičiaus jaunesniojo piešinys A ground floor plan of Meikštai Mansion of 1939, a drawing by S. Meysztowicz the Younger riją Korvin-Milevskytę'', Oskaro Korvin-Milevskio (Korwin-Milewski) ir Veronikos iš Volk-LanievskiiĮ (WoHk-Laniewski) dukterį, vaikystėje gyvenusią Paryžiuje ir kartu su broliais įgijusią puiki} išsimokslinimą'". Po vestuvių jie nuolat apsigyveno Meikštuose. Nuo 1884 m. S. Meištavičius turėjo valstybės tarėjo titulą, ėjo Novoaleksandrovsko pavieto garbės teisėjo pareigas. 1888 m. miręs S. Meištavičius buvo palaidotas savajame Meikštų dvare (iki dabar netoli rūmų yra išlikusios senosios kapinaitės). V. Meištavičius rašo: Ponas Simonas, kaip daugelis bajorų, buvo garbės teisėjas"; šių teisėjų kompetencija apėmė ir civilines by- 13 Per šią santuoką Meištavičiai susigiminiavo su XIX a. pab. - XX a. pradž. aktyviai kultūriniame ir politiniame šalies gyvenime dalyvavusia Korvin-Milevskių gimine. Marijos brolis Ignotas Korvin-Milevskis buvo itin ryški ir žinoma asmenybė. Nuo 1870 m. jis gyveno Miunchene, studijavo tapybą, vėliau pagarsėjo savo mecenatine veikla. Kitas brolis Ipolitas (memuarų autorius) daugiau krypo į politinę ir visuomeninę veiklą. Jis buvo puikiai išsilavinęs, Sorbonos universiteto teisės daktaras. 14 Hipolit Korwin-Milewski, Siedemdziesiąt lat wspoinnicn, Warszawa: Gryf, 1993, p. 56. las. <...> Grįždamas iš vienos tokios bylos nagrinėjimo, ponas Simonas kelionėje mirė nuo širdies smūgio"". Jo žmona liko našle su keturiais nepilnamečiais sūnumis ir dukra. Meikštus paveldėjo vyriausiasis sūnus Mykolas (1868-1919). Jis mokėsi pas Chyrovo jėzuitus ir, pasak V. Meištavičiaus, nors jokių ypatingų mokyklų baigęs nebuvo, bet Meikštuose paskui tvarkėsi kuo puikiausiai""^. 15 Walerian Meysztowicz, op. cit., p. 92. 16 Mykolo broliai Simonas, Oskaras ir Eduardas vėliau taip pat ūkininkavo savo įsigytuose dvaruose (Oskaras ūkininkavo Rohožnicoje Gardino apskrityje, jo sūnūs Janas, Pavelas, bolševikų nužudytas, ir Oskaras; Simonas valdė Cieciną Ašmenos apskrityje, vėliau - Geranainius, buvo vedęs Antaniną Moravską, vaikų neturėjo; trumpai gyvenęs jaunėlis Eduardas (mirė 1915 m.) buvo nusipirkęs iš grafienės Zyberk-Platerienės Vyžuonų dvarą, buvo vedęs Teresę Čacką, jo sūnūs ir viena dukra mirė karo metais, dukra Teresė Antrojo pasaulinio karo metais emigravo į Astraliją, kita - Marija - į JAV). Mykolo sesuo Elena ištekėjo už Lipkovskio į Honorovkos dvarą (dab. Ukraina); Walerian Meysztowicz, op. cit., p. 92-93, 153-154. 222

--c>- ^. - - '/A ^ - --- - 3. Meikštų rūmų liolas, iki 1939 m., nuotrauka iš privačių rinkinių The liall of Meikštai Mansion prior to 1939 S. Meištavičiaus palikuonys valdė dvarą iki 1939 m. Mykolas Meištavičius 1914 m. vedė Mariją Potockytę (Potocka), Tomo Potockio iš Zyplių dukterį. Marija Meištavičienė gyveno Meikštuose su vaikais iki sūnaus vestuvių, vėliau persikėlė į savo dailų dvarelį Gorose, kur dar buvo likusių vaivados Vavžeckio baldų - bet dažniausiai gyveno Vilniuje, Civinskių name" Napoleono aikštėje; ten turėjo butą""'. M. Meištavičiui mirus (1919 m. Vilniuje, bolševikų kalėjime, jis užsikrėtė šiltine), M. Meištavičienė su marčia ir anūkais Elžbieta bei Simonu vėl apsigyveno Meikštuose. Vėliau Mykolo našlė ištekėjo antrą kartą už Mečislovo Šemioto (Szemioth). Vėliau Elžbieta Meištavičiūtė ištekėjo už Aleksandro Bochcnskio (Boclienski) į Smordvą. Paskutiniuoju Meikštų savininku tapo jos brolis Simonas Meištavičius (vengiant painiojimo su seneliu literatūroje daž- 17 M/., p. 93. nai vadinamas jaunesniuoju"). Jis buvo karo lakūnas, šlovongai dalyvavo kare su vokiečiais"'*. Po Antrojo pasaulinio karo S. Meištavičius apsigyveno Australijoje, vedė Mirą Stanislavską (Stanisíawska). Turi tris sūnus: Mykolą, Simoną ir Eduardą Valerijoną". Buvusiose Meikštų dvaro kapinaitėse yra išlikę keli Meištavičių giminės narių antkapiai. Čia palaidotas Simonas Meištavičius (1830-1888), jo žmona Marija iš Korvin-Milevskių (1847-1934) bei vaikai Juozapas (1870-1871), dvyniai Steponas (1880-1882) ir Marina (1880-1882), Mykolas Meištavičius (1868-1919) ir kūdikystėje miręs Edvardas Meištavičius (1919-1920), kitas Edvardas Meištavičius (1876-1915), taip pat Elenos Meištavičiūtės ir Henriko Lipkovskio duktė Hela Lipkovska (1878-1906). 18 M/., p. 153. 19 Ihid. 223

I 4. Meikštų rūmų salonas, iki 1939 m., nuotrauka iš privačių rinkinių The drawing room of Meikštai Mansion prior to 1939 ISTORINĖS ŽINIOS APIE DVARO STATYBĄ IR ĮRANGĄ Kaip rašoma giminės monografijoje, visi šeimos dokumentai iš 1602-1900 m. prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo atiduoti saugoti į Vilniaus Žemės banką, iš kurio 1915 m. kartu su kitais banko dokumentais buvo išvežti į Sankt Peterburgą^". Iki šiol archyvuose ar literatūroje šaltinių apie šį dvarą aptikta itin nedaug. Neogotikinius rūmus apie 1871-1875 m. pastatydino Simonas Meištavičius vyresnysis^'. Tai žinoma iš jo giminaičio Valerijono Meištavičiaus prisiminimų: Taigi tuose Melstuose, laikydamasis anais laikais madingo itališkos gotikos" stiliaus, ponas Simonas pastatė Miramare su kvadratiniu, niekam nereikalingu bokštu, su gotiškais langais, bokšteliais, herbu viršum vartų'^l Memuarų autorius prisimena, kad viduje dvaras buvo erdvus, patogus, nors truputį niūrokas, nes kambariai, esą, buvę gerokai per gilūs. Interjere vyravo antrosios imperijos" stiliaus baldai ir aksomo portjeros. Pasak šeimyninės tradicijos, dvaro projekto autoriumi buvo kažkoks italas architektas. Bene plačiausiai žinomas Meikštų ikonografinis atvaizdas - pagal Napoleono Ordos piešinį sukurta litografija, 1873-1883 m. atspausta jo sudarytame Vaizdi} albume (ser. 3, Nr. 92)". Litografijoje tiksliai, kruopščiai pavaizduotas medžių apsuptas architektūros ansamblis, pieštas nuo kito tvenkinio kranto. Čia matyti asimetriška rūmų tūrių kompozicija, trys rizalitai ir bokštas. Pasak architektūros istorikų, Meikštų rūmai, palyginus juos su panašaus stiliaus Vaitkuškio ar Beržėnų rūmais, buvo sukomponuoti kompaktiš- 20 Jan Jakubowski, Stanislaw Ptaszycki, op. cit., p. IX. 21 Vytautas Levandauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, op. cit., p. 232. 22 Walerian Meysztowicz, op. cit., p. 92. 23 Vytautas Levandauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, ()/> cit., p. 232. 224

5. Meikštų rūmų salonas, iki 1939 m., nuotrauka iš privačių rinkinių "Ihe drawing room of Meikštai Mansion prior to 1939 kiau ir dinamiškiau, nors bokšto architektiira paprastesnė. Laibos hukarnos su smaihaarkiais langais, atvira veranda, paremta lengvomis kolonomis, balkonas su ažiirine metalo tvorele ir kiti kompoziciniai motyvai suteikė ritmams elegantiško grakštumo^^. Litografijoje gerai matyti ir dešinėje nuo kelio pavaizduotas koplyčią primenantis pastatas su klasicistiniu kolomj portiku (dėl jo paskirties verčia abejoti kryžiaus nebuvimas bokšto smailėje). XIX a. pabaigoje šiame pastate buvo įrengta ledainė. Gan plačiai rūmai ir jįj įranga aprašyti lenki; dvarij kultūros tyrinėtojo Romano Aftanazio veikale". Jo aprašymas remiasi dvarininkės Marijos Potockytės- Meištavičienės prisiminimais. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad R. Aftanazio pateiktame pastatij išsidėstymo aprašyme kai kur painiojama kairė ir dešinė pusės - tai 21 /;;(,/. 25 Roman Aftanazy, o/i. cit., \i. 211-217 (čia publikuota ir keletas prieš 1939 m. darytų interjero nuotraukų). matyti iš rūmų plano, kurį apsilankymo Meikštuose metu nupiešė paskutinysis dvaro savininkas S. Meikštavičius. Priešais holą, apšviestą dviem smaihaarkiais langais ir tokiomis pačiomis sinailiaarkėmis įstiklintomis durimis bei papuoštą ornamentais ištapytomis lubomis, buvo didelis valgomasis su išėjimu į centrinę sodo pusės terasą. Valgomajame, apstatytame daugiausia Gdansko stiliaus baldais, buvo balkių lubos. Tačiau iš 24 drožinėtų krėslų tik 6 buvo autentiški, senoviniai, kitus pagal jų pavyzdį buvo pagaminęs vietinis stalius Kopčius (Kopc). Iš holo pasukus į dešinę (žvelgiant nuo pagrindinio įėjimo pusės) buvo erdvus salonas su 4 langais, apstatytas ampyro stiliaus baldų komplektu ir kitu, iš raudonmedžio pagamintu, komplektu, aptrauktu raudonu audiniu, taip pat stovėjo keli vėlesnio laikotarpio minkšti foteliai. Be to, šiame salone dar stovėjo dvi senos metalu inkrustuotos spintelės, įstiklintos spin- 225

6. Meikštų riimų buduaras, ild 1939 m., nuotrauka iš privačių rinkinių The bed chamber of Meikštai Mansion prior to 1939 telės su porcelianu, inkrustuoti staleliai bei staleliai su marmuriniu viršumi. Virš balto židinio buvo didžiulis veidrodis drožinėtuose, paauksuotuose rėmuose. Taip pat tame kambaryje stovėjo fortepijonas ir didelis bronzinis laikrodis ant stilingo postamento. Nuo lubij sviro didelis bronzinis sietynas. Lygiagrečiai salonui buvo išsidėstę du mažesni kambariai su langais į parko pusę: buduaras, naudotas ir kaip biblioteka, bei miegamasis. Buduaro (bibliotekos) sienos buvo išmuštos margu audiniu. Jame kabėjo spalvoto Venecijos stiklo šviestuvas ir buvo panašus kaip salone balto marmuro židinys. Toliau, toje pačioje namo pusėje, jau bokšte, buvo miegamasis ir garderobas, parko pusėje - stalių dirbtuvėlė. Į kairę nuo holo fasadinėje ritmų dalyje buvo kabinetas su dviem langais, o už jo du miegamieji. Kabinete buvo originalus ąžuolinis židinys su konsole ir dideliu Įrėmintu veidrodžiu. Šis kambarys buvo apstatytas minkštais foteliais ir neogotikos stiliaus Gdansko baldais su paprastais atlošais, aptrauktais raudonu šilku. Į parką atgręžtą kairiąją riimų pusę užėmė mažesnės patalpos (gyvenamosios ir ūkinės), plačiu koridoriumi atskirtos nuo fasadinių. Kambariai antrame aukšte buvo skirti daugiausia svečiams. Beveik visos dvaro kambarių sienos išdažytos baltai, o apačioje ėjo baltai lakuoti mediniai paneliai. Tik kai kuriuose (valgomajame, kabinete) buvo palikta natūrali ąžuolo panelių spalva, o buduare paneliai išdažyti imituojant karelišką beržą ir priderinti prie apstatymo. Visuose kambariuose buvo parketo grindys ir koklių krosnys (daugiausia - baltos). Rūmus puošė daug meno kūrinių, be smulkių figūrėlių ir pan., turėta didelių porceliano vazų, skulptūrų, iš kurių viena vaizdavo Atėnę Paladę, sukaupta didelė paveikslų galerija. Be bronzos dirbinių, tokių kaip šviestuvai ir laikrodžiai, dar buvo didelis seno porceliano rinkinys bei giminės sidabro kolekcija. 226

7 -: ve 7. Simonas Meištavičius buduare, ilci 1939 m., nuotraulca iš privačių rinlcinių In the bedroom of Meilcštai Mansion prior to 1939 Salone buvo saugomas skulptūrinis Jano Sobieskio biustas, taip pat Marijos Potockytės-Meištavičienės biustas, sukurtas žymaus lietuvių dailininko Antano Vivulskio (1877-1919). Salono sienas taip pat puošė raižiniai bei keletas paveikslų, iš kurių išsiskyrė drobė Judita su Holoferno galva - gera ispanų dailininko Estebano Muriljo (Bartolomé Esteban Murillo, 1618-1682) paveikslo kopija. Ant valgomojo sienų kabėjo Vavžeckių ir Meištavičių giminės portretų galerija. Greičiausiai čia buvo ir Jono Rustemo (1762-1835) sukurtų portretų arba jų kopijos, kurias 1859 m. nutapė Kanutas Ruseckas (1800-1860). Išlikusioje Kanuto Rusecko korespondencijoje su Eduardu Meištavičiumi minimos dvarininko prašymu tapomos Juozapo Vavžeckio ir Mykolo Meištavičiaus atvaizdų kopijos^*. Paminėta, kad kai kuriuos kūrinius turįs atsiimti užsakovo brolis. Yra žinoma, kad Pajuostės dvaro saloną puošė Jonui 26 Vladas Drėma, Kninitas Riiscchis, Vilnius: VDA leidykla, 1996, p. 230. Rustemui priskiriami Tomo ir Juozapo Vavžeckių bei Paulinos Meištavičienės portretai". Senąją giminės portretų galeriją papildė naujesni portretai, pavyzdžiui, Simono Meištavičiaus^^ tapytas Kazimiero Pochvalskio (Pochwalski, 1855-1940), jo brolio Edvardo bei Veronikos Volkaitės-Meištavičienės, tapyti Vladislovo Čachurskio (Czachórski, 1850-1911)", Marijos Korvin-Milevskaitės-Meištavičienės 27 Roman Aftanazy, Dzieje rezydencji na dawnych kresach RzcczypospoUtej, t. 3, Ossolineuni, 1992, p. 119; Rūta Janonienė, Jonas Riislenias, Vilnius: VDA leidykla, 1999, p. 109. 28 Valerijonas Meištavičius aprašė šį savo senelio brolio (tėvo dėdės) portret.-j: Jaunas Pochvalskis, dar manierizmo nepaskandintas, nutapė jo portretii: surdutas, cilindras, žandenos ii la Prince Albert - ryškūs antakiai, dr.ąsios akys, tvirta ranka: visa esybė spinduliuoja stipria, tolygia, malonia ramybe, absoliučiai priešinga Volkų smurtingumui";walerian Meysztowicz, op. cit., p. 91-92. 29 V. Meištavičius taip aprašė Veronikos Meištavičienės portretą: Čachorskis tapydamas j j pripildė nuostabiausio juodo aksomo ir nėrinių. Bene iš Van Deiko pasiskolino baltą, atsainiai nuleista ranką - tik toje rankoje buvo grandinė, o ant jos ryšulys 227

. Dvaro kapinaitės, Mtos Janonienės nuotrauka, 2006 Tlie cemeteries of tjie manor portretas, tapytas prancūzės Luizos Marsje (Louise Marcier). Bibliotekoje buvo daugiausia lenkiškų ir prancūziškų knygų, jos tilpo trijose didelėse raudonmedžio spintose. Didžioji dalis tai buvo M. Meištavičienės tėvo, žinomo visuomenės veikėjo Oskaro Korvin-Milevskio (Korwin-Milewski)'" knygų rinkinys, po jo mirties čia pervežtas iš Vilniaus. Be to, Meikštuose buvo didelis giminės archyvas. Netoli nuo rūmų stovėjo dailus medinis ledainės pastatėlis, išlikęs iš ankstesnio klasicistinio dvaro ansamblio. Ledainė buvo triaukštė. Apatinė jos dalis kvaraktų. O iš tų aksomų bei nėrinių žvelgė Volkaitės veidas - kaip tikros vilkės, su blizgančiomis akimis, bėgiojančiomis po visą valgomąjį",walerian Meysztowicz, op. cit., p. 90-91. 30 Oskaras Korvin-Milevskis turėjo rūmus Vilniuje (dabar - Lietuvos rašytojų sąjungos būstinė). drato plano, jos sienas skaidė piliastrai. Iš visų pusių ją užbaigė karnizais apvesti trikampiai frontonai, dekoruoti reljefais, vaizduojančiais vežimo ratą. Gerokai mažesnis antras aukštas buvo aštuonkampis, briaunose jį puošė piliastrai, o užbaigė platus profiliuotas karnizas. Trečią kondignaciją sudarė palyginti žemas kvadratinis laikrodžio bokštelis, uždengtas piramidiniu stogu. Šis ledainės aprašymas labai primena N. Ordos litografijoje pavaizduotą pastatą. Gal į ledainę buvo perdirbta iš ankstesniojo dvaro ansamblio išlikusi ir nebenaudojama koplyčia? Netoli rūmų stovėjo ir lauko virtuvė, ji buvo apskrito plano, uždengta šėtriniu stogu. Rūmus supantis parkas ir šie statiniai buvo palyginti nedideli, nes jo plotą ribojo netoliese buvęs palivarkas, vaismedžių sodas, daržas ir tvenkinys, įrengtas netoli rūmų iš sodo pusės. Tiek prieš rūmus, tiek už jų buvo 228

įrengti gėlių gazonai, be to, už rūmų augo šiek tiek medžių, truputį toliau nuo rūmų - didžiuliai topoliai, kuriais buvo apsodinti taip pat keliai ir kiemas, toliau - eglės ir maumedžiai, prie tvenkinio - svyruokliniai gluosniai. Be to, parke buvo sena liepų alėja, beržų alėja ir aukšta gyvatvorė. 1900 m. Meikštuose buvo surengtas Meištavičių susirinkimas, kuriame dalyvavo septyni jauni šios giminės vyrai". Tuo metu buvo įkurta giminės sąjunga. Per XX a. pradžios istorinius kataklizmus dvaras smarkiai nukentėjo. Jau po Pirmojo pasaulinio karo, kaip prisimena S. Meištavičius, ūkis liko - bet viskas buvo sunaikinta, kapitalai ištirpę"'-. Sovietiniais metais Meikštų dvaras netgi nebuvo įtrauktas į kultūros paminklų sąrašus. Iš senųjų rūmų iki mūsų dienų išliko autentiškas tik kairysis rizalitas, kiti rekonstruoti, bokštas nugriautas. Bokštinis pastatas su portiku neišliko, beveik sugriauti ir ūkiniai ansamblio pastatai. ANSAMBLIO ARCHITEKTŪROS BRUOŽAI 9. Simono Meištavičiaus (1830-1888) antl^apis. Rūtos Janonienės nuotraui;a, 2006 Dvaro rūmai buvo ryškus neogotikos stiliaus architektūros pavyzdys. Jie iš esmės vienaukščiai, su dviem išimtimis - prie kairiojo šoninio fasado buvo primūrytas dviejų aukštų sparnas, o prie dešiniojo - trijų (dviejų?) aukštų bokštas. Vienaukštės vienuolikos ašių (t. y. vienuolikos angų") centrinės rūmų dalies pagrindinio fasado centras užakcentuotas išsikišusiu trijų ašių rizalitu, kuriame įrengtos durys ir du neogotikiniai langai (užbaigti smailiomis arkomis). Kiti tos rūmų dalies langai buvo stačiakampiai. Rizalitą vainikavo atikas ir puošė keturi bokšteliai. Virš pagrindinio portalo buvo įtaisytas kartušas su Meištavičių herbu. Šoninius rūmų fasadus viršuje puošė kreneliažas ir nedideli bokšteliai, kreneliažo juosta supo ir bokšto viršų. Už kreneliažo dantukų" slėpėsi pastato stogas. Į sodą atsuktas rūmų fasadas skyrėsi nuo pagrindinio ir buvo dar labiau asimetriškas. Centrinės dalies The tombstone of Szymon Meysztowicz (1830-1888) rizalitas čia buvo tik vieno aukšto, jo apatinėje dalyje įrengta terasa, o virš jo - balkonas. Sodo pusėje prie bokšto jungėsi dar vienas, rizalitu išsikišantis, šoninis rūmų sparnas, dengta terasa sujungtas su centriniu rizalitu. Sodo fasadas buvo gausiau puoštas - be kreneliažo fasadų dekorui čia panaudoti ir frizai, langų apvadai, karnizas. Rūmus dengė dvišlaitis gontų stogas. Rūmų planas ir patalpų išdėstymas žinomas iš Meikštų dvaro savininko palikuonių, šiuo metu gyvenančių Australijoje, pasakojimų (jiems lankantis Lietuvoje). Nereguliaraus plano, asimetriškas interjeras buvo patogus, patalpos išdėstytos racionaliai ir logiškai, sugrupuotos pagal funkcijas. 31 Walerian Meysztowicz, op. cit., p. 56. 32 M/, p. 91. 229

ARCHITEKTŪRINIS PROTOTIPAS IR ANALOGIJOS Neogotikos stilius, būdingiausias sakralinių pastatų architektūrai, paliko žymių paminklų ir pasaulietinėje, rūmų, statyboje. Anglų gotikos interpretacijos atsispindi 1855-1865 m. pastatytuose Juozapo Tiškevičiaus rūmuose Lentvaryje (1899 m. rekonstruoti), suprojektuotuose greičiausiai architekto Gustavo Schachto (nuo 1840 m. architektas gyveno Vilniuje)". Šio architekto (kartu su Bieleckiu) truputį anksčiau (1836,1860-1865) pastatyti rūmai Prelėje (Kuršo gub., dab. Latvija, Preili) laikomi klasikiniu anglų neogotikos stiliaus pavyzdžiu. Architektūriškai jiems artimi ir 1857-1862 m. statyti Stanislovo Korvin-Kosakovskio rūmai Vaitkuškyje (Ukmergės r., neišliko)'". Po 1860 m. toks neogotikos variantas išpopuliarėjo Lietuvoje. Tiesa, dažniausiai buvo statomi paprastesnės kompozicijos ir santūresnio dekoro statiniai (pvz., A. Čapskio Beržėnų dvaras). Šios grupės architektūros paminklams priskiriamas ir Meikštų dvaras. Kaip tiesioginis Meikštų dvaro architektūrinis prototipas jau amžininkų yra nurodyta italų gotikos" stiliumi sukurta Miramare pilis Italijoje. Su Miramare pilies įtaka siejama ir Vaitkuškio architektūra, tačiau, kaip pastebėjo architektūros istorikai, pastarųjų statyba vyko beveik tuo pačiu'metu (Miramare pilies projektai galėjo būti žinomi jau statybos metu, nes buvo skelbiami spaudoje), todėl daugiau yra pagrindo kalbėti apie bendras to meto Europos didikų rezidencijų architektūros stilistines tendencijas nei apie tiesioginę įtaką. Kita vertus, Vaitkuškio ir Meikštų dvarų rūmų stilistinis bendrumas ir naudojimasis bendru pirmavaizdžiu gali būti neatsitiktinis - Meištavičiai ir Korvin-Milevskiai glaudžiai bendravo, juos siejo netgi labai artima giminystė. Miramare pilis - įžymi rezidencija, kurią Italijoje, prie Triesto, 1856-1860 m. pagal architekto Karlo Junkerio (Carl Junker) projektą pasistatė Austrijos-Vengrijos kunigaikštis Maksimiljonas Habsburgas su žmona Šarlote iš Belgijos". Tai didinga, ant jūros kranto stovinti neogotikinė pilis, sudaryta iš kelių asimetrinės kompozicijos trijų aukštų korpusų, su penkiaaukščiu bokštu šone. Ji puošta šoniniais bokšteliais, arkučių frizais ir kitais neogotikos architektūriniais elementais. Po Europą keliaujantys ir naujausias kultūros tendencijas sekantys Lietuvos didikai tikrai galėjo perimti kai kuriuos šio ansamblio bruožus, tiktai, kaip minėta, juos interpretavo daug paprastesnių, kuklesnių formų, santūresnio dekoro ir mažesnio mastelio statiniuose. XX a. pradžioje, pasikeitus skoniams, XIX a. romantizmo dvasia nuspalvinti pastatai nebeatrodė patrauklūs. Pasak V. Meištavičiaus, didžiuliai rūmai Vaitkuškėse pastatyti 1858 metais, vėliau labai mėgstamu ir iš tiesų juokingu neogotikiniu Miramare" stiliumi. Tas stilius anuomet buvo madingas; taip Čapskiai pastatė savuosius Beržėnus, taip perstatė Melstus ir kitas sodybas"'*. Vis dėlto dabarties požiūriu šio stiliaus architektūra yra neabejotinai vertinga ir įdomi. IŠVADOS Meikštų dvaro istorija susijusi su daugeliu įžymių asmenybių, todėl ji verta gilesnių kultūros istorijos specialistų tyrimų. Dvaro ansamblio raidos, dvarininkų mecenatinės veiklos, ryšių su dailininkais tyrimai gali papildyti X1X-XX a. Lietuvos meno istoriją reikšmingais duomenimis. Meikštų dvarui stilistiškai artimiausi Vaitkuškio ir Beržėnų dvarų rūmai neišliko, jie žinomi tik iš ikonografinių šaltinių. Meikštų rūmai, nors ir apnaikinti, tačiau didelė jų dalis išliko, todėl yra ypač įdomūs kaip vertingas XIX a. antros pusės romantizmo epochos architektūros paminklas, liudijantis glaudžias to meto Lietuvos dvarų kultūros sąsajas su Europos aukštuorrienės kultūra ir gyvensena. 33 Lietuvos architektūros istorija, p. 72. 34 Ibid. 35 /Wr/.,p.354. 36 Walerian Meysztowicz, op. cit., p. 73. 230

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Aftanazy Roman, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospohtej, t. 3, Ossolineum, 1992. Aftanazy Roman, Dzieje rezydencji na dawnych kresach RzeczypospoUtej, t. 4, Ossolineum, 1993. Encyklopedia Kresow, Krakow: Wydawnictwo Kluszczyiiski, [b.m.] Drėma Vladas, Kanutas Ruseckas, Vilnius: VDA leidykla, 1996. Jakubowski Jan, Ptaszycki Stanislaw, Meyszlowiczowic herbu "Rawicz", Warszawa, 1929. Janonienė Rūta, Jonas Rustemas, Vilnius: VDA leidykla, 1999. Juknevičius Petras, Pajuosčio dvaras, in: http://www.panrs.lt/ leidiniai/petras/1997/pajuostis.pdf [žiūrėta 2006-03-15]. Korwin-Milewski Hipolit, Siedemdziesiąt lat wspomnien, Warszawa: Gryf, 1993. Levandauskas Vytautas, Vaičekonytė-Kepežinskienė Renata, Napoleonas Orda, Vilnius: VDA leidykla, 2006. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m., t. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2000. Meikštų dvaras, in: www.heritage.lt [žiūrėta 2006-03-15]. Meysztowicz Walerian, Pašnekesiai apie laikus ir žmones, Vilnius: Aidai, 2004. Niesiecki Kasper, Herbarz Polski, t. 9, Lipsk: wyd. J. N. Bobrowicz, 1842. Slownik Gcograficzny Krolestwa Polskiego i innych krajow slowianskich, t. 6, Warszawa, 1885. Gauta 2008-10-23 A S K E T C H F O R T H E H I S T O R Y OF M E I K Š T A I M A N O R Rūta Janonienė SUMMARY KEYWORDS: manor Culture, neo-gothic, Meikštai, Tomasz Wawrzecki, Szymon Meysztowicz. The article draws on the materials of published researches and different written sources (memoirs, genealogical studies) on Meikštai Manor to give a generalized picture of its owners and the evolution of the ensemble. The data on the Meysztowiczowie family who owned the manor in the first half of the 20th century is specified. The article also focuses on several celebrated individuals in connection with Meikštai Manor, of significance to Lithuanian history and culture. For instance, at the turn of the 18th -19th centuries the manor belonged to Tomasz Wawrzeck, a famous political figure, one of the leaders in the uprising led by Tadeusz Kosciuszko. In the 19th century Meikštai Manor was a cultural centre of the important Braslav Powiat (county). Its owners enjoyed contacts with the celebrated artists of Vilnius Art School: Kazimieras Jelskis (Kazimierz Jelski), Jonas Rustemas (Jan Rustem), Kanutas Ruseckas (Kanuty Rusiecki), they also collected portraits and other works of art. A valuable library accumulated by the owners included a collection of books inherited from the famous public figure, a relative of the Meysztowiczowie family, Oskar Korwin-Milewski. The architecture of the mansion reflected the neo- Gothic trends popular in the second half of the 19th century It was a perfect example of Romanticism and Historicism in the architecture of manors. Tliis article is expected to stimulate a further research in the development of Meikštai Manor, its architecture and its collections of art. Tlie article is supplied with iconographie material, part of which is published in Lithuania for the first time. 231