ARCHITEKTŪROS PROJEKTŲ KONKURSAI PRAEITYJE: ISTORIJA AR AKTUALIOS PAMOKOS 102 Darius Linartas Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Architektūros pagrindų ir teorijos katedra Įvadas Konkursas (lot. concursus subėgimas, susidūrimas) tai lenktyniavimas, varžybos dėl vietos, etato, rangos ar premijos gavimo (Tarptautinių... 1985). Projektų konkursas architektūrinių idėjų varžybos. Kaip ir kiekvienose varžybose čia siekiama kuo geresnio rezultato. Taigi galima teigti, kad sėkmingo konkurso atveju laimi ne tik projektuotojas, bet ir architektūra, ir aplinka, ir visuomenė, kuri šioje aplinkoje gyvena. Įvairiais istorijos tarpsniais konkursų reikšmė architektūros menui buvo nevienareikšmė, tačiau jų buvimas ar nebuvimas, jų ypatumai, kokybė yra savotiškas architektūros ir visuomenės padėties katalizatorius, pagal jį galime spręsti apie tam tikrų laikotarpių ir vietų politinę bei meninę sveikatą. Kūrybinių konkursų istorija tai ir architektūros istorija. Straipsnio tikslas peržvelgti istorines pasaulio ir Lietuvos architektūros konkursų ištakas, pabandyti nustatyti bendriausius konkursų sistemos formavimosi ir vystymosi dėsningumus. 1. Konkursų ištakos Architektūrinių projektų konkursai žinomi nuo seno. Projekto konkursas tai architektūrinės idėjos rinkimai. O rinkimai yra demokratinės santvarkos požymis. Dėsninga, kad liberaliausi ir labiausiai šiuolaikinę dvasią atitinkantys architektūriniai konkursai vyko Atėnų demokratijos įsigalėjimo periodu, vadinamuoju Periklio amžiumi (461 429 m. pr. Kr.). Kai 448 m. pr. Kr. Atėnų taryba sumanė
atstatyti Persų karų metu sudegintą akropolį ir taip įamžinti pergalę, tai buvo nuspręsta daryti konkurso būdu. Keli menininkai buvo pakviesti teikti projektų maketus, ir jie buvo viešai eksponuojami net dešimt dienų. Paskui Atėnų gyventojai turėjo galimybę balsavimu išrinkti labiausiai patikusį variantą (De Haan, Hagaagsma 1988). Visiškai suprantama, kodėl Taryba veikė būtent tokiu būdu. Svarbaus pastato statyba yra radikalus žingsnis, sukeliantis vienokių ar kitokių emocijų, jis darys įtaką aplinkai daugelį metų. Ypač tai pasakytina apie statinius, kurie turi simbolinę vertę: paminklus, vyriausybės, šventyklos, bažnyčios ar rotušės pastatus. Pastato išskirtinumas skatina žmones dalyvauti ankstyviausiose projektavimo stadijose. Dėl šios priežasties Atėnų taryba, kad apsisaugotų nuo galimos kritikos, leido gyventojams iš anksto pareikšti savo nuomonę dėl galimos akropolio pastatų formos. Architektūrinis konkursas buvo idealus būdas išreikšti šią nuomonę, nes daug skirtingų variantų teikė pasirinkimo galimybę ir žadėjo įdomesnį rezultatą (De Haan, Hagaagsma 1988). Taigi konkursų būdu buvo išrinkta ir viešame gyventojų susirinkime patvirtinta daugelis Atėnų demokratijos periodu akropolyje pastatytų pastatų: Nikės šventykla, akropolio vartai (propilėjai), partenonas, Erechtėjo šventykla. Europos architektūros lopšys senovės Atėnai paliko mums nepajudinamus architektūrinius principus, kuriuos romėnų teoretikas Vitruvijus sudėjo į tris žodžius: nauda, tvirtumas, grožis. Po daugelio šimtmečių nedideliame Toskanos mieste Florencijoje vietos humanistai atgaivino senovės Graikijos kanonus, pakeitę juos lygiai tiek, kad pasaulyje atsirastų visiškai naujas, revoliucinis stilius renesansas, o Florencija įgytų teisę vadintis Naujaisiais Atėnais. Pirmą kartą po Antikos amatininkišką viduramžių empiriką pakeitė moksliška architektūra (Всеобщая... 1949: 38 39). Simboliška, kad šių reikšmingų procesų pradžią ženklina būtent architektūrinis konkursas. XV a. pabaigoje Florencijos Santa Maria del Fiore katedros statybos vadovai susidūrė su problema kaip užbaigti katedrą ir pastatyti kupolą tokio dydžio, kokiam nebūtų lygių to meto Europoje nuo Romos panteono laikų. 1418 m. miesto Sinjorija 103
paskelbė kupolo projekto konkursą. Konkurso nugalėtoju tapęs Filippo Brunelleschi modeliu įrodė, jog atskirtas nuo denginio arkinis kupolas gali būti išmūrytas be pastolių ir pigesnis už įprastinį. Jam kartu su Lorenzo Ghiberti buvo patikėta įgyvendinti šį sumanymą. 1436 m. buvo užbaigtas statyti 42 m skersmens ne sferinis, bet strėlinės formos kupolas reiškė naują architektūros vystymosi pakopą. Ne veltui Santa Maria del Fiore katedros užbaigimo istorija simboliškai ženklina Renesanso architektūros pradžią (De Haan, Haagsma 1988). 1 pav. Santa Maria del Fiore katedros kupolas (1436 m.), archit. Filippo Brunelleschi Fig 1. Dome of Santa Maria del Fiore Cathedral (1436), architect Filippo Brunelleschi Kupolas (1 pav.) tapo vienu iš svarbiausių Renesanso paminklų, įprasminęs jo estetinius laimėjimus ir suteikęs Florencijos miesto gyventojams pasididžiavimo savo miestu jausmą (Всеобщая... 1949: 62 63). Ši aplinkybė išliko architektūrinių konkursų varomąja jėga iki šių dienų. Konkurso organizatoriai, inicijuodami idėjų varžybas, tikisi kuo įspūdingesnių rezultatų, kurie išgarsintų juos, jų miestą ar valstybę. Architektai, dalyvaudami konkursuose, tikisi įgyvendinti fantastiškiausius architektūrinius sumanymus, įamžinti savo kūrybą. 104
Nors ir turi savų interesų, abi pusės iš tiesų siekia vieno ir to paties tikslo geresnės architektūros (De Haan, Haagsma 1988). Senovės Atėnuose geriausią projektą rinkdavo visuotinis gyventojų susirinkimas, o Santa Maria del Fiore katedros kupolo konkurse sprendimą priėmė mažesnė žmonių grupė specialistų komisija, arba žiuri. Akivaizdu, kad specialisto kompetencija leidžia jam geriau negu eiliniam stebėtojui suvokti projektą, tačiau, mažėjant asmenų, priimančių sprendimą, skaičiui, kartu didėja korupcijos tikimybė. Tai puikiai iliustruoja šimtmečiu vėliau Ispanijoje įvykęs vienuolyno projekto konkursas (De Haan, Haagsma 1988). Antrojoje XVI a. pusėje Ispanijos karalius Pilypas II paskelbė Escorial vienuolyno, esančio į šiaurės vakarus nuo Madrido, pastato konkursą. Dalyvauti jame buvo pakviesti 22 architektai. Projektus vertinti turėjo vienas garsiausių to meto Italijos architektūros praktikų ir teoretikų Giacomo Barozzi da Vignola (1507 1573 m.). Deja, Vignola iš geriausių pasiūlymų sukomponavo savo projekto variantą, kurį ir pateikė karaliui Pilypui. Pasinaudojęs savo išskirtine padėtimi, Vignola sugebėjo įtikinti karalių, kad būtent jam būtų pavesta statyti vienuolyną (De Haan, Haagsma 1988). Nors vienuolynas ir nebuvo pastatytas, tačiau ši istorija atskleidė neigiamas konkursų puses. Lenktyniaujant visada kyla priešiškumų. Jie tuo didesni, kuo lengviau vieniems siekti naudos kitų sąskaita (klastojant, manipuliuojant, pasinaudojant valdžia). Sąžininga konkurencija neįmanoma be taisyklių, garantuojančių konkurencijos laisvę ir lygiateisiškumą. Tai vienintelis visuomenei priimtinas konkurencijos principas. Šis atvejis toli gražu nebuvo vienetinis architektūrinių konkursų istorijoje. Ne vieną vignolinį atvejį rastume ir Lietuvos konkursų praktikoje. 2. Pirmieji konkursai Lietuvoje Pirmieji architektai Lietuvoje minimi tik XIV amžiuje. Tai dažniausiai buvo užsieniečiai iš Italijos, Vokietijos (Mačiulis 2002: 7). Kadangi jų buvo nedaug, jiems nereikėjo konkuruoti tarpusavyje, tai 105
ir konkursų istorija Lietuvoje prasidėjo gerokai vėliau nei Vakarų Europoje. Baroko stilius Lietuvą pasiekė taip pat gerokai pavėlavęs, tik XVII a. pradžioje, o nuo klasicizmo madų atsilikome labai nedaug. Ankstyvojo klasicizmo architektūra Lietuvoje datuojama 1770 1780 m., dar iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo (Mačiulis 2002: 28). Tai liudija pakankamai gerą tuometinės šalies integraciją į Europos architektūrinius procesus. Todėl nenuostabu, kad tuo metu jau galėjo būti rengiami ir architektūriniai konkursai. 1777 m. įvyko kažkas panašaus į Vilniaus katedros perstatymo konkursą. Geriausiu pripažintas Lietuvoje dirbusio italų architekto Giuseppe de Sacco projektas, bet jis nebuvo įgyvendintas (Mačiulis 2002: 520). Kaip žinome iš istorijos, 1785 m. Laurynas Stuoka-Gucevičius parengė naują projektą, pagal kurį perstatytą katedrą turime ir šiandien. De Sacco dalyvavo ir architektūriniame Vilniaus rotušės atstatymo konkurse 1784 m., tačiau ir čia buvo nukonkuruotas L. Stuokos-Gucevičiaus. Prieš tai, 1781 m., L. Stuoka-Gucevičius buvo parengęs pasvirusio rotušės bokšto sutvirtinimo projektą, bet tvarkant pamatus bokštas griuvo. Norėdamas pataisyti kiek pašlijusią savo, kaip specialisto, reputaciją, L. Stuoka-Gucevičius pateikė net tris naujos rotušės variantus; ekonomiškiausias iš jų buvo patvirtintas ir įgyvendintas (Lietuvos... 1994: 300 304). Žinoma, kad l. Stuoka-Gucevičius 1772 m. dalyvavo ir karaliaus Stanislovo Augusto visoje Europoje skelbtame Dievo Apvaizdos bažnyčios Varšuvoje konkurse. Nors L. Stuokos-Gucevičiaus pasiūlytas variantas pasirodė per brangus ir jam pirmenybė nebuvo suteikta, karaliui jis patiko, todėl buvo išsaugotas geresnių projektų ir piešinių rinkinyje (Laurynas... 2004). Šį konkursą galime vadinti pirmuoju Lietuvos architektų pasirodymu tarptautinėje arenoje. Deja, Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas 1795 m. ir carinės Rusijos okupacija sustabdė Lietuvos architektūros pažangą. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų represijos dar labiau sustiprėjo. Net statybos reikalus Lietuvoje daugiausia tvarkė iš Rusijos atsiųsti valdininkai ir architektai. Europoje ir Amerikoje sparčiai vystėsi pramonė, prasidėjo 106
technikos revoliucija, o mūsų šalyje dėl Rusijos imperijos atsilikimo šie procesai gerokai vėlavo (Mačiulis 2002: 30). Savaime suprantama, tokia diktatūrinė terpė nebuvo palanki ir architektūriniams konkursams. Todėl nenuostabu, kad pirmasis architektūrinis konkursas Vilniuje nuo L. Stuokos-Gucevičiaus laikų, kaip rašo N. Lukšionytė-Tolvaišienė knygoje Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje, įvyko tik 1889 m. (Lukšionytė-Tolvaišienė 2000: 50 51) t. y. po šimtmečio. Galima tik ginčytis dėl žodžio pirmasis. Tai veikiau pirmasis šiuolaikinę sampratą atitinkantis konkursas. Dabartiniu požiūriu L. Stuokos-Gucevičiaus laikų konkursai buvo veikiau keleto architektų konkurencija dėl vieno užsakymo be apibrėžtų taisyklių ir terminų. Tačiau, atliekant istorinę analizę jų atmesti nereikėtų. Taigi pirmasis tikras architektūrinis konkursas Vilniuje buvo paskelbtas Žemės banko rūmų projektui. Jo rezultatus 1889 m. komentavo Varšuvoje leistas žurnalas Przeglad techniczny, pranešęs, kad projektus pateikė 17 dalyvių, piniginę premiją (300 rublių) laimėjo banko architektas Vincentas Gorskis; antrasis pažymėtas projektas buvo civilinio inžinieriaus Januševskio. Būdingos vidaus struktūros ir solidžios išorės Žemės banko rūmai Vilniuje statyti 1889 1891 m. (Gedimino pr. 6). Žemės ūkio banką įsteigė pažangiai mąstantys vietiniai dvarininkai (Juozapas Montvila ir kt.), įveikę valstybinį finansų monopolį. Tame pačiame pastate įsikūrė ir Vilniaus privatus komercinis bankas. Funkcinis ir meninis Žemės banko rūmų projektas prilygsta to meto europiniams pavyzdžiams (2 pav.), nors dydžiu statinys ir kuklesnis (Lukšionytė-Tolvaišienė 20007: 50 51). Žemės banko užsakovas, statytojas ir vėliau direktorius, žinomas Vilniuje visuomenės veikėjas filantropas Juozapas Montvila 1909 m. įsteigė Vilniaus butų įrengimo draugiją. Ši draugija organizavo didžiulę namų statybos ir jų įrangos bei amatų parodą pranciškonų vienuolyno kieme ir pastatuose. 107
2 pav. Žemės banko rūmų projektas (1898 m.), archit. Vincentas Gorskis Fig 2. Project of the Land Bank Palace (1898), architect Vincentas Gorskis Parodoje išryškėjo kelios svarbios architektūrinės idėjos. Pirmoji kaimo sodybų projektavimas. Draugija buvo paskelbusi kaimo sodybos projektų konkursą; jam pristatyta 15 darbų, apdovanoti trys autoriai iš Varšuvos W. Kanowicz ius, J. Handzieliewicz ius ir F. Krzywda. Pakoregavus konkursinius projektus, 1910 m. išleisti du kaimo namų ir sodybų pavyzdžių albumėliai (Lukšionytė- -Tolvaišienė 2000: 122 124). Pirmieji architektūros projektų konkursai Lietuvoje sutapo su nepalankia ekonomine-politine situacija jie vyko carinio režimo laikais, lietuvių kalbos draudimo metais. Kitose carinės Rusijos teritorijose suvaržymų buvo mažiau, dėl to architektūros vystymasis buvo spartesnis, vyko daugiau konkursų. Tai akivaizdus įrodymas, kad architektūrinių konkursų stoka yra visuomeninių, politinių suvaržymų požymis. 108
Išvados 1. Jau senovės Graikijoje suprasta, kad projekto konkursas tai savotiška visuomeninės santarvės sutartis: žinoma, kas statoma, išsakomos pačios įvairiausios nuomonės, generuojama konsoliduota, dažnai kompromisinė profesionalų, visuomenės atstovų, priimančių sprendimą asmenų nuomonė. 2. Kiekybiniai ir kokybiniai pakilimai projektų konkursų istorijoje sutapdavo su demokratiniais poslinkiais visuomeninėje. Remdamiesi tuo galime spręsti apie tam tikrų laikotarpių ir vietų politinę ir meninę pažangą. 3. Vienas pagrindinių ir visuomenei priimtinų architektūros konkursų principų sąžininga konkurencija. Ji neįmanoma be taisyklių, garantuojančių konkurencijos laisvę ir lygiateisiškumą. 4. Nagrinėdami architektūros konkursų istoriją, galime analizuoti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas jų patirtis, įžvelgti dėsningumus tam, kad tobulintume ateities konkursų sistemą ir principus. Literatūra De Haan, H.; Haagsma, I. 1988. Architects in Competition: International Architectural Competitions of the Last 200 Years. Thames & Hudson. ISBN 90 290 81341: 9 10. Laurynas Gucevičius ir jo epocha. 2004. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla. Lietuvos architektūros istorija 2. 1994. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla. Lukšionytė-Tolvaišienė, N. 2000. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla. Mačiulis, A. 2002. Lietuvos architektai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos l-kla. Tarptautinių žodžių žodynas. 1985. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 260 p. Всеобщая история архитектуры в 12 томах. 2. 1949. Mосква: Изд-во литературы по строительству. 38 39, 62 63. 109
ARCHITECTURAL PROJECT COMPETITIONS IN THE PAST: HISTORY OR RELEVANT LESSONS Darius Linartas Summary A competition of architectural projects means a contest of architectural ideas. Similarly to other contests, it aims at as high results as possible. Therefore, it may be maintained that in the case of a successful competition all the players are the winners, including a designer and architecture, environment and society living in this environment. Through examination of the history of architectural competitions, we may envisage regularities, analyse both positive and negative experiences in order to improve the system and principles of future competitions. Even Ancient Greeks perceived that a project competition is a kind of a public concord agreement: it is known what is being constructed; attitudes of every description are introduced; a consolidated and often compromised opinion of professionals, representatives of society and persons making decisions is generated. The number of project competitions is directly proportional to the democratic processes taking place in society. The meaning of architectural competitions was different in various historical periods. But their existence or absence as well as their peculiarities are a kind of a catalyst of architecture and society in different periods. 110