Joniškėlio šnektos būdvardžiai The adjectives in the subdialect of Joniškėlis Vilniaus pedagoginis universitetas Lietuvių kalbotyros katedra T. Ševčenkos 31 LT-03111 Vilnius rasasamulionyte@gmail.com rinkauskiene@gmail.com The article is intended to the problems of dialectal morphology. In this article the stems of the adjectives of Joniškėlis subdialect (Eastern Highlanders Panevėžiškiai) are described. The main differences between forms of all cases and the general language are discussed. Such conclusions are drawn: 1) the adjectives with the a (f. ā) and a (f. ā) stems are best preserved 2) all stems of adjectives of the plural feminine and masculine forms of Dative are shortened forms of dual number 3) the bi-vocal inflections of all stems from singular and plural of Locative case are changed into mono-vocal 4) masculine gender singular Dative of the stems a (f. ā) and a (f. ā) is marked with the circumflex accent and coincides Santrauka Summary Straipsnis skirtas tarmių morfologijos problemoms. Jame išsamiai aprašomi rytų aukštaičių panevėžiškių patarmės Joniškėlio šnektos būdvardžių kamienai. Aptariami pagrindiniai visų linksnių formų skirtumai nuo bendrinės kalbos. Daromos tokios išvados: 1) šnektoje geriausiai išlaikyti a (f. ā) ir a (f. ā) kamienų būdvardžiai; 2) visų kamienų būdvardžių vyriškosios bei moteriškosios giminės daugiskaitos naudininko formos sutrumpėjusios dviskaitos formos; 3) visų kamienų vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų formų dvivokalės galūnės pakeistos vienvokalėmis; 4) a (f. ā) ir a (f. ā) kamienų vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas kirčiuojamas tvirtagališkai ir sutampa su sutrumpėjusia vienaskaitos vietininko forma; 5) Joniškėlio šnektoje u (f. ā) kamienas yra vienas iš neproduktyviausių; šnektoje u (f. ā) kamieno būdvardžių vienaskaitos kilmininkas gali būti dvejopas: šalia u kamieno vietomis pasitaiko naujadarinių formų su a / a kamieno galūnėmis; u (f. ā) kamieno būdvardžių moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas (su) plačià šnektoje turi kitokią formą (dažniausiai vartojama forma ne su -č, kaip įprasta, o su -t: sọ plà ь s k ə ь à ẹ ь ni kọr ne. ь ~ sù platià suknià àš niẽkur ne siu). Esminiai žodžiai: tarmė, rytų aukštaičiai, Joniškėlio šnekta, būdvardis, kamienų mišimas. with shortened form of singular Locative case 5) in the subdialect of Joniškėlis u (f. ā) stem is one of the most unproductive; the singular Genitive of the adjectives with the u (f. ā) stem can be twofold in the subdialect: next to the u stem sometimes new forms with the endings of the a / a stem occur; the feminine gender singular adjectives with the stem u (f. ā) of instrumental case (su) plačià has different form in the dialect (mostly used form is not with the usual č but with t: sọ plà ь s k ə ь à ẹ ь ni kọr ne. ь ~ sù platià suknià àš niẽkur ne siu). Key words: dialect, Eastern Highlanders, the subdialect of Joniškėlis, adjective, amalgamation of stems. Įvadinės pastabos. Joniškėlio šnekta priklauso rytų aukštaičių panevėžiškių patarmei, tiksliau šiaurės panevėžiškiams. Darbų, skirtų apskritai šiai patarmei, yra nemažai (Kačiuškienė, 1982, 1983, 2006 ir kt.; Garšva, 1982, 2000 ir kt.; Ručinskaitė, 1984 ir kt.), daug apibendrinamosios medžiagos pateikta Z. Zinkevičiaus darbuose (1966, 1975). Vis dėlto reikia pasakyti, kad beveik visi kalbininkai daugiausia domėjosi panevėžiškių patarmės fonetika, morfologijai skirtas vos vienas kitas darbas (Šliavas, 1974; Vidugiris, 1964). Joniškėlio šnektos morfologija taip pat labai mažai tyrinėta. 83
Joniškėlio šnektos būdvardžiai The adjectives in the subdialect of Joniškėlis Šio straipsnio tikslas aprašyti Joniškėlio šnektos visų kamienų būdvardžių paradigmas, aptarti linksnių formas, paaiškinti jų atsiradimo priežastis. 1 Būdvardžio morfologinės kategorijos. Giminė. Joniškėlio šnektoje būdvardžiai, kaip ir daiktavardžiai, gali turėti dvi gimines: vyriškąją (gràž ъ s, d.de ь, má.rg ъ s, g.r ъ s) ir moteriškąją (grà ь, d.dela, màrg ъ, gèr ъ ). Vadinamoji bevardė giminė, kuri, Z. Zinkevičiaus nuomone (1966, 268), esanti populiariausia rytų Lietuvoje, kelia daug diskusijų. Vienos nuomonės šiuo klausimu nėra. Viena aišku, kad šios formos yra bevardės giminės būdvardžių liekanos, tačiau, lietuvių kalboje išnykus bevardės giminės daiktavardžiams, bevardės giminės būdvardžiai prarado savo tikrąją derinimo funkciją ir ėmė nebeatitikti būdvardžio apibrėžimo reikalavimų. Jau J. Kazlauskas (1968, 324) juos siūlė skirti prie prieveiksmių. Panašios nuomonės yra T. Bulygina (1970, 36), lygindama bevardės giminės formas su būdvardiniais prieveiksmiais, kadangi ir vieni, ir kiti esą laipsniuojami bei sudaromi iš to paties kamieno. Šią mintį toliau plėtoja A. Girdenis ir V. Žulys (1973, 208). Jų nuomone, bevardę giminę laikant būdvardžio forma tektų atsisakyti esamo būdvardžio apibrėžimo arba būdvardžiams priskirti ir prieveiksmius su baigmenimis -ai, kadangi pastarieji daromi ne mažiau reguliariai už bevardę giminę ir nuo jos skiriasi tik sintaksine funkcija. Akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje teigiama (1965, 478), jog bevardės giminės būdvardžiai yra nepriklausomi, su niekuo nederinami, neturi skaičiaus ir linksnio kategorijų. Sakinyje jie atlieka daiktavardžio funkcijas: eina vardine tarinio dalimi (paprastai beasmeniuose sakiniuose), veiksniu, papildiniu, pvz.: Čia siaũra vietos. Ėr. Dabar striuka dienos. Pc. Gyvenimas pilnas, turto apstu. Lkš. V. Ambrazas, N. Sližienė ir A. Valeckienė (1974, 178 179) laikosi tradicinės nuostatos. Jų teigimu, bevardės giminės būdvardžiai yra derinami su bevardės giminės įvardžiais, o nuo moteriškosios ir vyriškosios giminės būdvardžių jie tesiskiria tik tuo, kad vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai ir įvardžiai nurodo konkrečius daiktus, o bevardės giminės būdvardžiai nekonkrečius, apibendrintus, neskaičiuojamus daiktus bei reiškinius. Joniškėlio šnektoje taip pat vartojami bevardės giminės būdvardžiai; jų funkcijos tokios pat, kaip nurodyta Lietuvių kalbos gramatikoje, pvz.: Čẹ visọ m.ž ъ viẽtọs ~ Čià visu mãža viẽtos; Gràž ъ paž ь ~ Gražù paž ti ( pažiūr ti ). 1 Straipsnis parengtas pagal Rasos Kurkauskienės magistro darbą Joniškėlio šnektos būdvardžiai. Darbo vadovė doc. dr. Regina Rinkauskienė. Skaičius. Joniškėlio šnektoje būdvardžiai gali turėti vienaskaitą ir daugiskaitą, pvz.: tr mp ъ làzd ъ ~ trumpà lazdà ir tr mpọs l.zdọs ~ tru pos lãzdos, m.ž ъ s n.m ъ s ~ mãžas nãmas ir mà ь nàm ~ maž nama, grà ь p ev ъ ~ graž p eva ir gr. ọs p evọs ~ grãžios p evos ir t. t. Dviskaitos formų taip pat pasitaiko, pvz.: tur. je d grà ь vα k ъ ~ tur jo dù gražiù vaikù. Svarbu pažymėti, jog vartojamas tik dviskaitos galininkas. Be to, dviskaitinės formos vartojamos ir su skaitvardžiu trys, pvz., ȓ s k ọl ъ ~ tr s kùbilu. Dažniausiai jų pasitaiko senosios kartos atstovų kalboje 2. Linksnis. Joniškėlio šnektoje būdvardis turi tik 6 linksnius (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką), nes šauksmininko formos visai nėra kartu su daiktavardžio šauksmininku visada eina būdvardžio vardininkas, pvz.: l k iš čè nelaim ŋg ъ s vαike.k ~ l k iš čià nelaim ngas vaikeliùk! Linksniavimas. a (f. ā) kamienas. Šiam kamienui priklauso būdvardžiai, kurių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -as, o moteriškosios -a po kietojo priebalsio. Tai produktyviausias lietuvių kalbos būdvardžių kamienas. Šitaip atrodo a (f. ā) kamieno būdvardžio paradigma Joniškėlio šnektoje. Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė V. g r ъ s gèr ъ K. g ra gèrọs N. gera. g.r G. g rọ g rọ Įn. (sọ) gèr ъ gèr ъ Vt. gera. ger. / ger. V. gèr ь g.rọs K. gèru gèru N. ger em geró. m G. gèr ъ s gèr ъ s Įn. (sọ) gèr s gèrọm / gerõ m Vt. geruõ ger. Aptariami linksniai, kurie skiriasi nuo bendrinės kalbos: 1. Joniškėlio šnektoje visiems vienaskaitos vardininko, naudininko bei daugiskaitos vardininko, galininko, vietininko linksnio būdvardžiams, kaip ir daiktavardžiams, būdingas trumpųjų galūnės balsių 2 R. Kurkauskienė užrašė daug pavyzdžių iš savo močiutės Eugenijos Rauktienės (g. 1933), pvz.: aš jọ tr s vα kъ tur jọ k p j s gr ža ~ aš jau tris vaiku turėjau, kai jis grįžo. 3 Daugiskaitos naudininko ir įnagininko formų priegaidės nėra eksperimentiškai ištirtos, todėl pagal tradiciją žymimos skirtingos priegaidės. 84
suplakimas, vadinamoji balsių redukacija. Tai yra pagrindinė skiriamoji šiaurės panevėžiškių ypatybė. Po kietojo priebalsio tariamas užpakalinis balsis (žymimas pakelta raide ъ ), pvz.: já un ъ s ~ jáunas, laim ŋg ъ s ~ laim ngas, ka.t ъ s ~ ka tas, sažin.ŋg ъ s v r ъ s ~ sažin ngas výras, sèn ъ s kn. g ъ s ~ senàs knygàs, bá.lt ъ s làp ъ s ~ báltus lapùs. Po minkštojo priebalsio priešakinis (žymimas pakelta raide ь ), pvz.: grà ь ~ graž, plà ь ~ plat, màž ь vα k ~ maž vaika. V. Grinaveckis (1991, 47) pastebi, jog šiaurės panevėžiškių tarmėje galūnių redukcija buvo labai glaudžiai susijusi su kirčio atitraukimo raida. Jo manymu, čia galima įžiūrėti, jog kirčio atitraukimai vyko etapais. Iš pradžių, nykstant dabartiniams lietuvių kalbos trumpiesiems galūnių balsiams, kirtis buvo atitrauktas iš trumpųjų galūnių, kurių balsiai virto murmamaisiais garsais (ja n ъ ~ jaunà, šàk ъ ~ šakà). Antrasis kirčio atitraukimo etapas susijęs su cirkumfleksinių galūnių trumpėjimu bei dvibalsių monoftongizacija (jå nọs ~ jaunõs, šàkọs ~ šakõs, lå k ~ lauka, gèr ~ gera ). 2. Vyriškosios giminės vienaskaitos kilmininkas turi išlaikęs senąją galūnę *-ā, kuri nekirčiuotoje pozicijoje visiškai sutrumpėja. Moteriškosios giminės kilmininko kirtis iš galūnės atkeliamas į kamieną. Įdomu dar ir tai, jog šis linksnis yra homofoninė forma su to paties linksnio daiktavardžiu, plg.: gèrọs g rọs ~ gerõs girõs. 3. Naudininkas bene daugiausiai skiriasi nuo bendrinės kalbos formos. Moteriškosios giminės vienaskaitos naudininke kirtis iš galūnės atkeliamas į kamieną, o galinis dvibalsis -ai vienbalsinamas. Čia susiduriama su skiriamąja šiaurės rytų panevėžiškių fonetine ypatybe: tvirtagaliai ir nekirčiuoti dvibalsiai au, ai, ei galūnėse atliepiami trumpaisiais balsiais ọ,, ẹ, pvz.: ràšọ ~ rašaũ, v r s ~ výrais, gèr ~ gera. Įdomu ir tai, jog šnektoje būdvardžio naudininkas g.r (gẽrai) yra homografas su prieveiksmiu gera. Taigi joniškėliečiai norėdami išreikšti pritarimą (sutikimą) sako: gèr / àš ta. pad. s ь ~ gera, àš táu pad siu (plg. g.r dråũ.gẹ nur jọ pad ь gẽrai draũgei nor jau pad ti). Joniškėlio šnektos atstovai vyriškosios giminės naudininko linksnį kirčiuoja tvirtagališkai, o priebalsį -m- linkę pailginti, pvz.: maža., sveika., marga. ~ mažám, sveikám, margám. 4. Abiejų giminių vienaskaitos galininkas šnektoje turi galūnę -ọ: m žọ, bá.ltọ, lαim.ŋgọ ~ mãžą, báltą, laim ngą. Tai homoniminės formos, plg.: t r ь g rọ 4 4 Joniškėlio šnektos atstovams, kaip ir daugeliui rytų aukštaičių (daugiausia panevėžiškiams), būdinga ypatybė vietoj ą tarti ọ, pvz.: ž s ь s / ž sẹ žąsis, kẹkv enọ ka tọ kiekvieną kartą. žm. nọ ~ turiù g rą žmóną, nusipẹ kọ g rọ dv.rat ъ ~ nusipirkaũ g rą dv ratį. 5. Tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės įnagininko galūnė redukuojama fonetiškai, pavyzdžiui, sakoma: sọ ž nom ъ žm. g ъ susit kọ ~ su ž nomu žmogù ( žmogum ) susitikaũ. 6. Vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko formos trumpinamos: maža. m ь ~ mažam(è) miškè, sena. dvàȓ ь ~ senam(è) dvarè; geruõ, mažuõ, tvirtuõ ~ geruosè, mažuosè, tvirtuosè. Svarbu pažymėti, jog vietininko galūnė ištisai trumpinama beveik visame rytų aukštaičių plote. Akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (LKG, 1965, 481) nurodoma, jog vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų formos trumpėja dėl tos pačios priežasties, kaip daiktavardžių atitinkamos formos: jos dabartinėje lietuvių kalboje yra vienu skiemeniu ilgesnės negu kitų linksnių ir nesiderina prie visos sistemos. Z. Zinkevičius savo darbuose (1966, 270) taip pat aptaria rytų aukštaičių panevėžiškių vietininko vartojimo polinkius. Jis pastebi, kad minėtame plote vyriškosios giminės vienaskaitos vietininką panevėžiškiai, taip pat ir Joniškėlio šnektos atstovai, suvienodina su vyriškosios giminės vienaskaitos naudininku: balta. reiškia baltám ir baltam(è), ta. tám ir tam(è). V. Grinaveckis taip pat bandė išaiškinti vietininko galūnių trumpėjimo priežastis. Svarbu paminėti, jog kalbininkas visa tai grindė remdamasis akcentologijos mokslu 6. Teigiama (1991, 17), jog rytų aukštaičių kirčio atitraukimas iš trumpos ir ilgos tvirtagalės galūnės yra gana senas reiškinys ir tai rodo tokie faktai, kaip šiuo atveju rūpimas vienaskaitos vietininkas (dåubõ ~ daubojè, dọb ~ duobėjè), prieveiksmiai aukštỹ, žemỹ su kirčiu galūnėje (Pakrúojis). Iš minėtųjų formų galūnės kirčio galima spręsti, kad iš tvirtagalių galūnių kirtis atitrauktas dar tuo metu, kai vienaskaitos vietininkų galūnės -oje, -ėje, -yje ir aukštỹn tipo prieveiksmių formantas dar nebuvo sutrumpėjęs. Vadinasi, kirtis iš pradžios čia buvo atitrauktas iš trumpos galūnės į ilgą skiemenį (daubõje daubojè), o vėliau iš ilgųjų tvirtagalių galūnių (lå k ~ lauka ). Tada išnyko minėtųjų vietininkų galinis -je ir prieveiksmių aukštỹniu(i) galinis -ui. Kadangi kirtis iš tvirtagalių galūnių jau buvo atitrauk- 5 Daiktavardis žmogus turi jau ne u kamieno galūnę -umi, o a kamieno galūnę -u, t. y. ne su žmogumi, o su žmogu. Ši forma a ir u kamienų daiktavardžių mišimo rezultatas. 6 V. Grinaveckis savo aiškinimuose pateikia daiktavardžių pavyzdžių, tačiau tai tinka ir būdvardžiams bei kai kuriems skaitvardžiams. 85
Joniškėlio šnektos būdvardžiai The adjectives in the subdialect of Joniškėlis tas, tai minėtųjų formų kirtis, anot V. Grinaveckio, liko gale. Morfologinį, arba sisteminį, trumpėjimą A. Markevičius (2008, 176) siūlo vadinti kitaip, t. y. galūnių sandaros simetrijos šalinimas arba dvivokalių galūnių keitimas vienvokalėmis. Tokius terminus vartojo ir A. Rosinas. Kalbininko nuomone, šio trumpinimo vadinti sisteminiu netinka, nes dėl jo vyksmo sistemoje niekas nesikeičia išlieka tos pačios kategorijos, gramatinės morfemos pakinta tik jų sandara (Rosinas, 2005, 223). 7. Daugiskaitos kilmininko linksnio galūnė nekirčiuotoje pozicijoje visiškai sutrumpėjusi: pl nu ú. lu ~ plon si lų, màžu vα ku ~ maž vaik. 8. Abiejų giminių daugiskaitos naudininko formos (ger em, geró m; juod em, juodó m) sutrumpėjusios dviskaitos formos, turėjusios po m užpakalinės eilės balsį, nes priešingu atveju šnektoje būtų išlikęs priebalsio minkštumas. Būdvardžio naudininkas, ko gero, yra atsiradęs taip pat kaip ir daiktavardžio atitinkamų kamienų naudininkai 7. Akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje pažymima (1965, 483), jog dviskaitos naudininko formos daugiskaitos reikšme įsigalėjusios rytų, vidurio aukštaičių, iš dalies šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse. Šalia atitinkamų daugiskaitos linksnių trumpesnės dviskaitos formos pavartojamos ne tik vietoj naudininko, bet ir vietoj įnagininko linksnio, būtent: geróm šalia geróms ir gerõm šalia geromi s. 9. Bendrinės kalbos įnagininko galūnė -ais šnektoje siaurinama, o kirtis iš kirčiuotos galūnės atitraukiamas į kamieną: (sọ) gèr s, màž s, ~ su gera s, maža s (plg. lαim.ŋg s ~ laim ngais). a (f. ā) kamienas. Šio kamieno paradigma yra tokia pati kaip ir a (f. ā) kamieno, tik visos galūnės bus po minkštojo priebalsio, todėl skirsis jų kokybė. Joniškėlio šnektoje, kaip jau žinoma, nekirčiuoti galūnių balsiai virsta murmamaisiais garsais, todėl žodžių gale bus tik minkštasis priebalsis. Taip atrodo dabartinė a (f. ā) paradigma Joniškėlio šnektoje. 7 Z. Zinkevičius (1966, 205 206), remdamasis P. Arumaa nuomone, senųjų raštų pavyzdžiais (po akima didʒio svieto BrP 116 10 ), lygindamas su giminiškomis kalbomis (sl. kostьma), mano, kad seniausios datyvo ir instrumentalio formos turėjusios vienodą seniausiąją galūnę -ma, o datyvo formos su -mu bei instrumentalio formos su -mi buvusios pasidarytos pagal analogiškas daugiskaitos formas (-mus ir -mis). Visiškai panašios nuomonės laikosi ir J. Kazlauskas (1968a, 132): seniausioji dviskaitos naudininkoįnagininko forma turėjusi galūnę -ma, galbūt kilusią iš -mā. Kalbininkas remiasi A. Vaillant o darbu, senųjų raštų pavyzdžiais ir tarmių medžiaga: naud. móšoma (Dieveniškės), nakti ma // naktimà (Nočia), mùma, jùma (Šeduva). J. Kazlausko nuomone, galūnės -mu ir -mi diferencijos pagal atitinkamų daugiskaitos linksnių formų modelį padarinys (-mu: -mus, -mi: -mis). V. ž. ь žà ь K. ž. e žà ọs N. ža e. ž. ẹ G. ž. ь ž. ọ Įn. (sọ) žà ь žà ь Vt. ža e ža. V. žà ь ž. ọs K. žà u žà u N. žal em ža ó. m G. žà ь žà ь Įn. (sọ) žà ẹ žà ọm / ža õ m Vt. ža uõ ža õ a (f. ē) kamienas. Šiam kamienui priklauso būdvardžiai, kurių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas turi galūnę -is, kilmininkas -io; moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė yra -ė, kilmininko -ės. Šio kamieno būdvardžiai turi daug daiktavardinių galūnių, nes, pasak Z. Zinkevičiaus (1981, 20), jie dažnai atlieka daiktavardžių funkcijas arba yra tiesiog daiktavardžiai, pvz.: mediniai medžiokai, apavas, mažutis mažas žmogus ir pan. Joniškėlio šnektoje a (f. ē) kamieno paradigma yra tokia: V. med.n ь med.ne K. med ne med.ne N. med.nẹm / med. ь med.nẹ G. med. ь med.nẹ Įn. (sọ) med. ь med. ь Vt. med.nem med.nẹ V. med. ẹ med. e K. med. u med. u N. med. em med. em G. med ь med ь Įn. (sọ) med.nẹ med ẹm Vt. med. ọ med. ẹ Nuo bendrinės kalbos skiriasi šie linksniai: 1. Kaip jau įprasta šiaurės rytų panevėžiškiams, Joniškėlio šnektos atstovai vietoje galūninių trumpųjų balsių taria murmamuosius garsus ъ, ь. Tai matyti ir šių kamienų paradigmoje. 2. Abiejų giminių vienaskaitos kilmininkas turi senąsias galūnes *-ā ir *-ēs, kurios sutrumpėjo, būdamos nekirčiuotoje pozicijoje, o pirmoji, t. y. 8 Moteriškosios giminės daugiskaitos įnagininkas kirčiuojamas dvejopai: (sọ) žà ọm / ža õ m. Galima teigti, jog šnektoje labiau paplitęs pirmasis variantas (žà õ m), o antrąjį variantą daugiau vartoja jaunosios kartos šnektos atstovai. 86
vyriškosios giminės, po minkštojo priebalsio dar ir supriešakėjo. 3. Vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko linksnio formos gali būti dvejopos. Šnektoje šis linksnis galūnę kartais iš viso praranda, vietoje jos lieka tik murmamasis garsas ь, pvz.: padúok ra.kọ tam auks. ь žm. g ъ ~ padúok rañką tám auks niui ( auks niam ) žmõgu(i), pardúok lẹŋk. - jẹm ъ s maž. ь beȓ.k ъ ~ pérduok link jimus mažùčiui ( mažùčiam ) berniùku(i). Taip yra todėl, kad šio kamieno būdvardžiai gali turėti tiek daiktavardinę, tiek įvardinę galūnę, t. y. auksiniui, mažučiui ir auksiniam, mažučiam pan. 4. Moteriškosios giminės vienaskaitos naudininko galūnė susiaurėja, vietoje nekirčiuoto -ei atsiranda trumpasis -ẹ: med.nẹ, auks.nẹ, pern. ẹ ~ med nei, auks nei, pernýkštei. 5. Abiejų giminių vienaskaitos įnagininkai dėl tarmės fonetikos raidos yra homoniminės formos. 6. Tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės vienaskaitos vietininkas visiškai sutrumpėja. Čia dvivokalės galūnės keičiamos vienvokalėmis. Joniškėlio šnektoje vietoje vidaus esamojo vietininko (inesyvo) dažnai vartojama prielinksnio tèp 9 su kilmininku konstrukcija (pastarasis vartojimo variantas yra daug labiau paplitęs negu pats vietininkas), pvz.: giv.nam tèp med. u nam u ~ gyv nom(e) med niuose nam liuose. 7. Moteriškosios giminės daugiskaitos vardininkas išlaikęs senąją galūnę -ēs, sutrumpėjusią nekirčiuotoje pozicijoje. 8. Abiejų giminių daugiskaitos naudininkas sutrumpėjusi senosios dviskaitos forma. 9. Moteriškosios giminės daugiskaitos įnagininkas homoniminė forma su daugiskaitos naudininku. Taigi sakoma: i dó van ъ t em åuks. ẹm vαiká.m ~ čià dovanà t em(s) auks niam(s) vaikám(s); sọ åuks. ẹm. s.gẹm jõ. s pas.pọše ~ sù auks nėm(is) sãgėm(is) jõs pas puošė. u (f. ā) kamienas. Šiam kamienui priklauso būdvardžiai, kurių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas turi galūnę -us, kilmininkas -aus; moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė yra -i, kilmininko -ios. Šis kamienas, kaip vienas iš neproduktyviausių kamienų, nyksta visose tarmėse. Tačiau šis teiginys nėra vienareikšmis: u kamieno būdvardžių paradigmos atskirų linksnių galūnės yra pakeistos produktyviųjų a, a paradigmų galūnėmis, tačiau pats u kamienas gausėja (Rinkauskienė, 1999, 86). Apie u kamieno būdvardžius yra rašęs ir P. Vanags (1990, 9 tèp atitinka prielinksnį ta p. 75). Jo teigimu, u kamieno būdvardžiai esanti plati ir gaji grupė dabartinėje lietuvių kalboje. Šį gausėjimą galėjo nulemti ankstesni reiškiniai. Manoma, kad anksčiau lietuvių kalboje (Zinkevičius, 1981, 23) būta nemaža tos pačios šaknies o kamieno daiktavardžių ir būdvardžių, pvz.: lãbas turtas, gėrybė ir lãbas, -à geras, -a. Vengiant dviejų kalbos dalių homonimijos, būdvardžius ilgainiui imta versti u kamieniais. Joniškėlio šnektoje dabartinė u (f. ā) kamieno būdvardžių paradigma atrodo taip: V. plàt ъ s plà ь K. plàtọs / pl. ẹ plà ọs N. pl. ь pl. ẹ G. pl.tu. pl. ọ Įn. (sọ) plà ь plà ь / plà ь Vt. pla e pla. V. pl.tus pl. ọs K. plà u plà u N. plat em pla. m G. plà ь plà ь Įn. (sọ) plà ẹ plà ọm /pla. m Vt. plà ọs pla Kaip matyti iš pateiktų paradigmų, moteriškosios giminės formos tokios pačios kaip ir kito būdvardžių kamieno a (f. ā), todėl atskirai jau nebus aptariamos. Dėmesio vertas tik vienas šios giminės linksnis, t. y. įnagininkas (aptariamas trečiame punkte). Žymiai daugiau įdomių reiškinių vyriškosios giminės būdvardžių paradigmoje. Nuo bendrinės kalbos skiriasi šie linksniai: 1. Vienaskaitos kilmininkas gali būti dvejopas: šalia u kamieno (Zinkevičius, 1966, 272 273), kaip gretiminės, vietomis pasitaiko naujadarinės formos su a kamieno galūnėmis. Taigi ir Joniškėlyje sakoma: má. ь re. ь pl. ẹ dẹ.ža ~ mán re kia plãčio (ʻplataũsʼ) di žo. Z. Zinkevičiaus teigimu (1966, 274), rytų Lietuvos šnektose yra nemaža būdvardžių, kurie ištisai svyruoja tarp u ir ia kamieno. Bendrinėje kalboje šie būdvardžiai dažniausiai priklauso u kamienui. Dalis jų gali būti senoviniai a kamieno būdvardžiai, kiti bus naujai atėję iš u kamieno. Joniškėlio apylinkėse dažnai sakoma: rú. kšta p ena α.nam acigé.ȓ ь ~ r gšto ( rūgštaũs ) p eno e name atsigérti, nès ъ m.tẹ tó. kẹ st.pra žm gọs ~ nesù mãtęs tókio st pro ( stipraũs ) žmogaũs, ne ọ.k ta.štra pe.le ~ nei k tõ ãštro ( aštraũs ) pe lio. 2. Vienaskaitos naudininkas šnektoje trumpėja. Priežastys aptartos prie a (f. ā) kamieno būdvardžių. 87
Joniškėlio šnektos būdvardžiai The adjectives in the subdialect of Joniškėlis 3. Moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas (su) plačià 10 šnektoje yra dvejopas. Joniškėlio šnektoje šio linksnio būdvardis su moteriškosios giminės daiktavardžiais dažniausiai gale turi ne -č, kaip įprasta, o -t : sọ plà ь s k ə ь à ẹ ь ni kọr ne. ь ~ sù platià (?) suknià àš(enai) ni kur ne siu. Z. Zinkevičius (1966, 142 144) aiškina, kad geriausiai afrikatų dėsnis 11 išlaikytas rytinėje žemaičių tarmės ploto dalyje, tačiau, kaip matyti, esama ir išimčių. Dialektologas teigia, jog: t, d // č, dž kaitos priežasčių reikėtų ieškoti žemaičių asimiliuotų kuršių kaitmeniniuose skiemenyse, atrodo, neturėjusių afrikatų, substrate. Prisimintini ir pietų kaimynai prūsai, visai neturėję č, dž. Z. Zinkevičius dar pabrėžia, kad paaukštaitės žemaičiai, priešingai pajūriui, paradigmas linkę lyginti, įsivesdami afrikatas. Taip elgiasi ir aukštaičiai, pvz., svẽ. ь (svẽčią); sọ já. u ь (su jáučiu); já.u ь (jáučius); sọ plà ь (su plačià), pasakoma net jurẽ vitẹne (Jurẽvičienė). Z. Zinkevičius (1975, 85) linkęs manyti, jog tokiai kaitai atsirasti turėjo įtakos a ir i a kamienų mišimas, plg. mẽdžias // mẽdis (medỹs). Tarmėje dėl labai stiprios galūninių trumpųjų balsių resp. ī (į) redukcijos fonetiškai sutapo -ias, -is ir -ys galūnės (susiliejo į ), plg. svẽ ś svečias, bró l ś brolis. Dėl to mẽdžias ir mẽdis ėmė skirtis tik afrikatos buvimu ar nebuvimu. Kaitai išplisti taip pat padėjo tarmės i kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių perėjimas į (i) a paradigmą 12. Aptartoji kaita būdingiausia senosios kartos žmonių kalbai. Jaunimas dėl bendrinės kalbos įtakos nuo jos pamažu atpranta ir dažniau taria č, dž. Z. Zinkevičius (1981, 23) nurodo ir tai, jog šalia vyriškosios giminės u kamieno moteriškosios giminės būdvardžiai lietuvių kalboje turi ā kamieną, plg. plati, pl. plãč-ios šalia n. sg. m. platùs. Daroma išvada, kad moteriškosios giminės formoms padaryti panaudotas ne visas kamienas platu- (plg. sanskrito p thvi < *p thu- ), bet tik plat-, t. y. be kamiengalio -u-, plg. gotų a. sg. f. þursja šalia n. sg. m. þursus. Išplitus vyriškosios giminės u kamienui, populiarios tapo moteriškosios giminės ā kamieno formos su n. sg. galūne -i < *- (plg. s. raštų platý-ji, dial. platý-ja, skr. p thv ). Taigi galima būtų spėti, jog Joniškėlio šnektoje moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininko vartojimą (sọ plà ь ) galėjusios lemti išvardintos priežastys. 10 Kitiems būdvardžiams tai netaikoma. 11 T. y. t, d vartojimas vietoj č, dž. 12 Pagal dubletus a. pl. dọ ś < dančiùs // dọ t ś < dant s, d. sg. dọñ ś < dañčiu (su a kamieno galūne) // dọñt < dañti (senovinė i kam. forma) dančiui, i. sg. dọ < dančiù ( a kamieno galūnė) // dọ t < danti atsirado ir a. pl. mèd ś // mèd ś medžius, d. sg. mẽd // mẽd medžiui, i. sg. mèd // mèd medžiu. 4. Vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkai sutrumpėję. Vyksta dvivokalių galūnių keitimas vienvokalėmis: pla e ~ plačiam(è), pla. ~ plačio(jè), pla., balt., gra. ~ plačiosè, baltosè, gražiosè. Pažymėtina tik tai, kad vyriškosios giminės daugiskaitos vietininkas, kitaip nei moteriškosios, kirčiuojamas kamiene, t. y. turi atitrauktą kirtį, plg.: plà ọs m škọs ~ plačiuosè miškuosè ir pla. p evọ ~ plačiosè p evose. 5. Abiejų giminių daugiskaitos kilmininke kirtis atitraukiamas iš galūnės į kamieną, nekirčiuota galūnė visiškai sutrumpėja, pvz.: plà u, grà u, nå ju ~ plači, graži, nauj. Baigiant kalbėti apie Joniškėlio šnektos būdvardžius, galima daryti tokias išvadas: 1. Šnektoje geriausiai išlaikyti a (f. ā) ir a (f. ā) kamienų būdvardžiai. 2. Visų kamienų būdvardžių vyriškosios bei moteriškosios giminės daugiskaitos naudininko formos sutrumpėjusios dviskaitos formos. 3. Visų kamienų vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų formų dvivokalės galūnės pakeistos vienvokalėmis. 4. Joniškėlio šnektoje vietoje vidaus esamojo vietininko (inesyvo) dažnai vartojama prielinksnio tèp su kilmininku konstrukcija, pvz.: giv.nam tèp med. u nam u ~ gyv nom(e) med niuose nam liuose. 5. a (f. ā) ir a (f. ā) kamienų vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas kirčiuojamas tvirtagališkai ir sutampa su sutrumpėjusia vienaskaitos vietininko forma, pavyzdžiui: maža. ~ mažám ir mažam(è); ža e. ~ žaliám ir žaliam(è); 6. a (f. ē) kamieno vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko linksnio formos gali būti dvejopos (med.nẹm / med. ь ). Taip yra todėl, kad šio kamieno būdvardžiai gali turėti tiek daiktavardinę, tiek įvardinę galūnę, t. y. mediniui ir mediniam. 7. Joniškėlio šnektoje u (f. ā) kamienas yra vienas iš neproduktyviausių. Šio kamieno moteriškosios giminės formos yra tokios pačios kaip ir būdvardžių a (f. ā) kamieno. 8. Šnektoje u (f. ā) kamieno būdvardžių vienaskaitos kilmininkas gali būti dvejopas: šalia u kamieno, kaip gretiminės, vietomis pasitaiko naujadarinės formos su a / a kamieno galūnėmis. Taigi sakoma: má. ь re. ь pl. e dẹ.ža ~ mãn re kia plačio (ʻplataũsʾ) di žo; rú. kšta p ena α.nam acigé.ȓ ~ r gšto (ʻrūgštaũsʾ) p eno e name atsigérti, nès ъ m.tẹ tó. kẹ st.pra žm gọs ~ nesù mãtęs tókio st pro (ʻstipraũsʾ) žmogaũs, ne ọ.k ta.štra pe.lẹ ~ nei k tõ ãštro (ʻaštraũsʾ) pe lio. 9. u (f. ā) kamieno būdvardžių moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas (su) plačià šnektoje 88
turi kitokią formą. Su moteriškosios giminės daiktavardžiais dažniausiai vartojama forma ne su -č, kaip įprasta, o su -t : sọ plà ь s k ə ь à ẹ ь ni kọr ne. ь ~ sù platià (plačià) suknià àš ni kur ne siu. Literatūra Ambrazas V., Sližienė N., Valeckienė A., 1974, Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177 186. Bulygina Булыгина T.B., 1970, Морфологическая структура слова в современом литовском языке (в его писменой форме). Морфологическая структура слова в индоевропейслиx язикаx. Москва. DLKG Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Garšva K., 1982, Joniškėlio apylinkių šnektos tekstai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Garšva K., 2000, Šiaurės vakarų panevėžiškių murmamieji balsiai. Lietuvių kalbotyros klausimai 43, 165 175. Girdenis A., Žulys V., 1973 Rec. kn.: Lietuvių kalbos gramatika 2. Vilnius: Mintis, 1965 1971. Baltistica 9 (2), 203 214. Grinaveckis V., 1991, Lietuvių kalbos tarmių kirčiavimo klausimai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio instituto leidykla. Kačiuškienė G., 1982, Vakarinių šiaurės panevėžiškių balsių kiekybė ir jos fonologinė interpretacia. Kalbotyra 33 (1), 39 45. Kačiuškienė G., 1983, Šiaurės panevėžiškių murmamųjų balsių fonetinės ypatybės, distribucija ir fonologinė interpretacija. Kalbotyra 34 (1), 24 38. Kačiuškienė G., 2006, Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kazlauskas J., 1968 Rec. kn.: Lietuvių kalba tarybiniais metais. Baltistica 4 (2), 322 327. Kazlauskas J., 1968 a, Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. LKG Lietuvių kalbos gramatika 1, vyr. red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965. Markevičius A., 2008, Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Rinkauskienė R., 1999, Rytų aukštaičių uteniškių vardažodis: dabartinė padėtis ir istorinė raida. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Rosinas A., 2005, Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema. Sinchronija ir diachronija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Ručinskaitė I., 1984, Murmamųjų balsių kokybinė opozicija šiaurės panevėžiškių tarmėje. Kalbotyra 35 (1), 72 76. Šliavas J., 1974, Žeimelio Lauksodžio šnektos įvardžiuotinių būdvardžių ypatybės. Baltistica 10 (1), 91 92. Vanags P., 1990, u- kamieno būdvardžių likimas lietuvių kalboje. Lituanistika 3, 76 83. Vidugiris A., 1964, Veikiamųjų dalyvių formos Karsakiškio tarmėje. Lietuvių kalbotyros klausimai 7, 187 192. Zinkevičius Z., 1966, Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z., 1975, Apie čʾ, džʾ // tʾ, dʾ kaitą šiaurės panevėžiškių vardažodžių paradigmoje. Kalbotyra 26 (1), 85. Zinkevičius Z., 1981, Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2, Vilnius: Mokslas. 89