Kauno miesto planavimas XX a. 3 4 dešimtmečiais: tarp siekių ir tikrovės

ISSN 1822-2617 2013/13 Mindaugas BALKUS Kauno miesto planavimas XX a. 3 4 dešimtmečiais: tarp siekių ir tikrovės Reikšminiai žodžiai: urbanistinė plėtra, miestų planavimas, gatvių tinklas, teritorinė plėtra, miestų planai. Įvadas Kauno miesto istorija, trunkanti daugiau negu šešis šimtmečius, yra įsirėžusi miesto veide, kiekvienas miesto raidos laikotarpis paliko žymę gatvių tinkle, pastatų architektūroje ir įvairių viešųjų erdvių struktūroje. Iš išlikusių Kauno miesto urbanistinės visumos elementų (gatvių tinklo, pastatų, aikščių ir kitų viešųjų erdvių) struktūros, jos funkcionalumo galima spręsti, kiek planingai miestas vystėsi, t. y. buvo plėtojamas pagal iš anksto numatytą, viešuosius poreikius turėjusį atitikti planą ir kiek miesto teritorijos įsisavinimas, jos urbanizavimas buvo veikiamas chaotinių, stichinių veiksnių (kuriuos dažniausiai sąlygojo privatūs interesai). 1919 m. tapęs laikinąja sostine, Kaunas pradėjo naują, išskirtinį raidos etapą. Jo metu miestas modernėjo, ėmė nusimesti provincialų rūbą ir įgyti vis daugiau europietiško miesto požymių (asfaltuotos gatvės su šaligatviais, kanalizacija ir vandentiekis, autobusų susisiekimas ir kt.). Modernėjusiam, sparčiai augusiam miestui buvo itin svarbus tinkamas miesto planavimas, kurio esmė siekis nukreipti miesto urbanistinę raidą planinga ir visuomeniniams poreikiams naudingiausia linkme. Tačiau ne visada projektuotojų siekiai ir tikrovė sutapdavo. Šiai problematikai nagrinėti ir skiriamas šis straipsnis. Šio tyrimo tikslas glaustai išnagrinėti Kauno miesto planavimo ir faktinės miesto raidos XX a. 3 4 dešimtmečiais santykį. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1) bendrais bruožais išnagrinėti Kauno miesto naujųjų teritorijų (prijungtų 1919 ir 1931 m.) raidą ir ją lėmusias priežastis; 2) išsiaiškinti Kauno miesto planavimo vyksmą, jo metu parengtus pagrindinius miesto (ir jo dalių) vystymo projektus ir juose iškeltas charakteringas miesto plėtros idėjas; 205

STRAIPSNIAI 3) išanalizuoti pagrindinius veiksnius ir aplinkybes, kėlusias sunkumų planingam Kauno miesto vystymuisi. Nagrinėjama tema (miesto planavimas) yra ganėtinai plati ir įvairialypė, šios nedidelės apimties publikacijos nepakaktų jai visapusiškai nušviesti. Todėl konkretizuodami šio tyrimo problematiką pažymime, jog šiame straipsnyje daugiausiai dėmesio skiriama funkcionalaus gatvių tinklo formavimo ir planingos statybos klausimams. Kauno miesto planavimas XX a. 3 4 dešimtmečiais specialių tyrimų dar nesulaukė, tačiau ši tema fragmentiškai paliesta keletame darbų. Algimantas Miškinis albume Kauno architektūra 1, aptardamas Kauno urbanistinę raidą, šiek tiek dėmesio skyrė ir Kauno planavimui XX a. 3 4 dešimtmečiais. Apžvelgdamas savivaldybių infrastruktūros vystymąsi Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, Kauno planavimo situaciją fragmentiškai pristatė Romas Stačiokas. 2 1923 m. M. Frandseno ir A. Jokimo planą yra gana detaliai aptarusi Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė leidinyje Kauno miesto planai XIX a. XX a. I pusė 3. Yra keletas darbų, skirtų tam tikriems Kauno miesto rajonams: Vilijampolės planavimą tarpukariu apžvelgė Audra Laužinskaitė straipsnyje Kai kurie Vilijampolės istorinės urbanistinės raidos iki 1940 m. bruožai 4, Aukštosios Panemunės planavimą savo darbe nagrinėjo Daiva Nevardauskienė 5, tam tikrus Fredos rajono planavimo aspektus savo publikacijoje gvildeno Eugenijus Rūkas. 6 Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų Kauno miesto aikščių raidą gana detaliai išnagrinėjo Jolita Kančienė 7. Rengiant šį darbą buvo naudojama Lietuvos centrinio valstybės archyvo (Statybos ir sauskelių inspekcijos fondas 1622) ir Kauno apskrities archyvo (Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus fondas f. 218 ir Kauno miesto savivaldybės fondas f. 219) medžiaga. Juose saugomi įvairių Kauno miesto rajonų, atskirų gatvių planai bei kita ikonografinė medžiaga leido detaliai susipažinti su Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų Kauno miesto raidos vizijomis, miesto urbanistinės struktūros gairėmis ir tuometine faktine padėtimi. Įvairių komisijų, tarpžinybinių pasitarimų protokolai buvo naudingi gilinantis į to meto Kauno miesto vystymo problemas, suvokti pagrindinius urbanistų uždavinius ir jų sprendimo komplikacijas. Kitą šaltinių grupę sudaro Pirmosios Lietuvos Respublikos periodinė spauda, ypač leidiniai Lietuvos aidas, Lietuvos 1 Kauno architektūra / Sud. A. Jankevičienė, Vilnius, 1991, p. 22 26. 2 R. Stačiokas, Lietuvos savivaldybių raida, Vilnius, 1991, p. 219 220. 3 Kauno miesto planai XIX a. XX a. I pusė / Sud. N. Ambraškienė, V. Girčytė, Kaunas, 2007, p. 20 21. 4 A. Laužinskaitė, Kai kurie Vilijampolės istorinės urbanistinės raidos iki 1940 m. bruožai, Liaudies kultūra, 2003, Nr. 6, p. 40 42. 5 D. Nevardauskienė, Aukštoji Panemunė, II dalis, Kaunas, 2005, p. 13 17. 6 E. Rūkas, Istorinė Fredos raida nuo XV a. iki 1940 m., Kauno istorijos metraštis, t. 1, Kaunas, 1998, p. 139 144. 7 J. Kančienė, Laikinosios sostinės reprezentacinės aikštės, Archiforma, 2006, Nr. 3, p. 72 80. 206

Mindaugas BALKUS žinios, Savivaldybė, Naujoji Romuva. Juose apžvelgti einamieji to meto Kauno miesto planavimo darbai, o įvairūs architektų, urbanistų straipsniai apie aktualias to meto Kauno miesto urbanistinės raidos problemas leido susipažinti su amžininkų gretose vykusiomis diskusijomis miesto planavimo ir raidos klausimais. *** 1919 m. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos valstybės sostine, prasidėjo bene produktyviausias miesto raidos laikotarpis. 1919 m. de facto prie Kauno buvo prijungti artimieji priemiesčiai: dalis Vilijampolės, Žemieji Šančiai, dalis Aleksoto ir Žaliakalnio (miesto teritorija išaugo nuo 557 iki 1 518 ha), tačiau de jure Kauno miesto ribos buvo nustatytos Kauno miesto tarybos posėdyje tik 1924 m. birželio 26 d. 8 Smarkiu demografiniu augimu pasižymėjusiam ir aiškias plėtros perspektyvas turėjusiam miestui reikėjo naujas sąlygas atitinkančio miesto vystymo plano. Negalėjo būti naudojamas 1917 m. vokiečių inžinieriaus L. Weiso parengtas Kauno vystymo planas (žr. priedą, 1 pav.) 9, nes jis buvo pernelyg formalistinis (geometrizuotas) ir reikalavo radikaliai pertvarkyti tuometinę miesto gatvių tinklą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais (1918 1922 m.) Kauno miesto planavimas buvo ganėtinai apleistas. Tuometis miesto inžinierius Jonas Krasovskis nesiskubino parengti bendrojo miesto plano, išdegusių rajonų Vilijampolėje ir Senamiestyje planų, išduodavo statybų leidimus pagal netinkamus projektus. 10 Vėluojant, tik 1922 m. liepos 12 d., buvo įsteigta Kauno miesto atstatymo komisija (nors įstatymas, kuriame numatyta ją įkurti, buvo išleistas dar 1921 m. vasarį). 11 Ši komisija, be daugelio kitų uždavinių, turėjo rūpintis miesto planų rengimu. 12 Nuo XX a. 3 dešimtmečio pradžios (1922 m.) Kaunas susidūrė su sparčios ir chaotiškos plėtros problema: vykdant žemės reformą ir parceliuojant dvarų bei buvusios Kauno tvirtovės žemes, naujose miesto dalyse (Vilijampolėje, Aleksote, Žaliakalnyje) buvo dalijami sklypai, kuriuose daugelis siekė 8 1928 02 02, Kauno miesto burmistro raštas Nr. 269 Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentui, KAA, f. 218, ap. 1, b. 373, l. 145. 9 V. Jurkštas, 1917 metų Kauno išplanavimo projektas, Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. 4, Vilnius, 1974, p. 217 219. 10 1922 06 21 07 13, Revizijos, vykusios Kauno miesto valdybos Statybos skyriuje, aktas, KAA, f. 218, ap. 1, b. 1289, l. 26, 34, 40. 11 Kauno miesto atstatymo komisijos veikimo 1922 07 12 1925 06 16 ataskaita, KAA, f. 218, ap. 1, b. 1295, l. 1. 12 Lietuvos atstatymo komisariato įstatymas, Vyriausybės žinios, 1921, vasario 4, Nr. 56, p. 2 3. 207

STRAIPSNIAI kuo sparčiau pasistatyti namus. Stingant personalo, nesant statybos klausimus reglamentuojančių nutarimų, statybų kontrolė buvo labai komplikuota 13, todėl faktiškai daugelis to meto Kaune (iki XX a. 3 dešimtmečio vidurio) vykusių statybų buvo menkai kontroliuojamos. Daugelis miesto gatvių neturėjo detalių planavimo projektų, kuriuose būtų nurodyta statybos linija. Juo labiau tokių projektų nebuvo parengta prie miesto prijungtoms naujoms teritorijoms. Naujųjų miesto ir pakaunės rajonų parceliacijos planai buvo skubiai rengiami Žemės reformos valdybos užsakymu, tačiau jos pagrindinis uždavinys buvo ne parengti funkcionalius teritorijų planus, bet žmonėms dalyti buvusių dvarų ar Kauno tvirtovės žemę. Neretai centrinės valdžios ir savivaldybių nuomonės bei sprendimai įvairiais miesto vystymo klausimais nesutapdavo, vykdavo tarpinstitucinė trintis, todėl naujieji miesto rajonai neretai vystėsi be specialistų paruoštos gatvių ir kvartalų struktūros. Be to, vykdant žemės reformą susikūrę kvartalai dažnai nesutapdavo su miesto gatvių tinklu ir dar labiau komplikuodavo naujųjų miesto rajonų integraciją į miesto urbanistinę struktūrą. 14 Tad pirmaisiais XX a. 3 dešimtmečio metais pasireiškęs aplaidumas ir skuba paliko akivaizdžių planavimo klaidų daugelyje Kauno miesto rajonų. XX a. 3 dešimtmečio pradžioje Kauno miesto valdžia, jausdama poreikį pakreipti laikinosios sostinės augimą planingos raidos kryptimi, ėmė rengti Kauno miesto vystymo planą. 1923 m. buvo sudaryti 4 eskiziniai Kauno miesto vystymo planai (Jono Krasovskio, Felikso Vizbaro, Aleksandro Gordevičiaus, Adolfo Kellermilerio) 15, tačiau miesto valdžios jie netenkino, ir parengti galutinį Kauno vystymo planą buvo nutarta patikėti urbanistui ekspertui iš užsienio. 1923 m. Kauno savivaldybė pakvietė žinomą danų inžinierių M. Frandseną, kuris su kolega kauniečiu Antanu Jokimu tų pačių metų balandį parengė ambicingą miesto pertvarkymo schemą (žr. priedą, 2 pav.), kurią Kauno miesto taryba patvirtino 1923 m. liepos 5 d. Ši ganėtinai geometrizuota miesto vystymo schema apėmė Senamiestį, Naujamiestį, Žaliakalnį, Aukštuosius ir Žemuosius Šančius, Aleksotą, Aukštąją Fredą ir dalį Vilijampolės. Projekte į gatvių tinklą buvo įjungti keliai, nuteisti XIX a. pab. XX a. pr. tarp miesto tvirtovės fortų ir baterijų. Nemaža dalis šio vystymo plano kompozicinių sprendimų buvo grindžiami XX a. pr. Vakarų Europoje populiariomis Ebenezerio Howardo miesto-sodo idėjomis (gatvės, išdėstytos koncentriniais ratais, ir kt.). 16 Pagal šį planą siekta radikaliai pertvarkyti Kauno urbanistinę struktūrą, kuri turėjo atitikti laikinosios sostinės reprezentatyvumo funkciją, suteikti Kaunui naują, modernišką vaizdą. Tačiau tebuvo įgyvendinta tik menka šio M. Frandseno ir A. Jokimo 13 A. Jokimas, Apie Kauno miesto statybą, Technika ir ūkis, 1940, Nr. 3, p. 43. 14 Kauno miesto tvarkymas, Naujoji Romuva, 1937, Nr. 47, p. 874 875. 15 1923 07 08, Kauno miesto burmistro raštas Nr. 6370 Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentui, KAA, f. 219, ap. 1, b. 297, l. 81 82. 16 J. Vanagas, Miesto teorija, Vilnius, 2003, p. 112 113. 208

Mindaugas BALKUS parengto Kauno miesto plano dalis, nes jam įgyvendinti iki galo būtų reikėję milžiniškų lėšų, grandiozinių jau susiklosčiusios urbanistinės miesto struktūros pertvarkų. Be to, M. Frandseno ir A. Jokimo plane miestas buvo funkciškai suskirstytas į zonas nenagrinėjant realių miesto poreikių ir galimybių, be tikslaus topografinio pagrindo. 17 Šis planas taip ir liko utopine Kauno urbanistinės raidos vizija. Pavyko įgyvendinti tik plano fragmentą tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir K. Petrausko gatvių, nes ta žemė priklausė miestui, todėl nebuvo kliūčių planingai vystyti gatvių tinklą ir užstatymą. Trapecijos formos rajone, suskirstytame į kvartalus, buvo suplanuoti taisyklingi, gana nemaži 187 sklypai, kurie netrukus buvo užstatyti sodybiniais namais. Ši Žaliakalnio dalis, vertinga urbanistiniu (unikalios Lietuvoje pusratinės geometrinės struktūros gatvių tinklas) ir architektūriniu aspektais (daug autentikos išlaikę sodybiniai namai, daugiausia mediniai), 1999 m. buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos Nekilnojamų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą (vietovės kodas U 31) 18. Siekiant, kad tam tikros miesto dalys būtų planingai vystomos, buvo parengti jų vystymo projektai. Remiantis minėta M. Frandseno ir A. Jokimo schema buvo detalizuoti atskirų miesto dalių gatvių tinklo ir teritorijų plėtros projektai: Jono Saleneko 1923 1924 m. parengta Žaliakalnio vystymo schema, 1924 m. Felikso Vizbaro ir Antano Jokimo sudaryta Vilijampolės gatvių tinklo schema, pagal kurią gatvių tinklas nebuvo iš esmės keičiamas, tačiau siekta tiesti taisyklingesnes gatves, statant naujus pastatus laikytis taisyklingos kvartalų užstatymo linijos, numatyta mūrinių namų statybos zona. 19 1927 m. buvo parengtas projektas nutiesti naujas gatves ir praplatinti esamas vadinamajame Karmelitų (Šiaulių g.) rajone. 20 Kitas projektas parengtas naujoms gatvėms tiesti vadinamajame Radijo stoties (Perkūno al. zona) ir Trakų g. rajone. 21 1928 1929 m. inžinierius Edmundas Frykas parengė gatvių vystymo planą, skirtą Aleksotui ir Vilijampolei, kur ruoštasi naikinti siauras gatveles ir skersgatvius, pakeisti gatvių išsidėstymą ir tinklo struktūrą. 22 Vilijampolės plane numatyta charakteringa Sąjungos aikštė, susidaranti iš į centrą subėgančių spindulinės struktūros gatvių (tai minėto 1923 m. sudaryto M. Frandseno 17 Kauno miesto planai XIX a. XX a. I pusė / Sud. N. Ambraškienė, V. Girčytė, Kaunas, 2007, p. 21. 18 1999 10 28, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės įsakymas Nr. 292 Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. 19 A. Laužinskaitė, Kai kurie Vilijampolės istorinės urbanistinės raidos iki 1940 m. bruožai, Liaudies kultūra, 2003, Nr. 6, p. 40 41. 20 1927 10 08, Kauno miesto techniko pareiškimas Nr. 7 Vyriausiajam statybos inspektoriui, KAA, f. 218, ap. 1, b. 321, l. 25. 21 1927 06 28, Kauno miesto techniko pareiškimas Nr. 11 Vyriausiajam statybos inspektoriui, KAA, f. 218, ap. 1, b. 321, l. 63. 22 A. Laužinskaitė, min. veik., p. 40 41. 209

STRAIPSNIAI ir A. Jokimo plano idėjų pritaikymas). 1928 m. parengtas dalies Žemųjų Šančių gatvių koregavimo projektas. 23 Kaunas XX a. 3 dešimtmetyje vystėsi gana spontaniškai (ypač periferiniai rajonai), buvo plėtojamas jau nusistovėjęs gatvių tinklas ir struktūra. Miesto savivaldybė sunkiai pajėgė suvaldyti gana sparčią miesto plėtrą, daugelis teritorijų neturėjo topografinių planų. 24 Geriausiai sekėsi tvarkyti tuščias teritorijas, kur žemė buvo valstybinė. Taip formavosi Vydūno alėjos, Minties ir Gėlių rato, Perkūno alėjos, Technikos prospekto (dab. K. Grybausko g.) rajonai. 25 Tačiau daugelis miesto rajonų vystėsi chaotiškai, ypač buvusių fortų teritorijose, kur menkai paisyta racionalaus miesto formavimo principų (VII forto zona). Kebli padėtis klostėsi Linksmadvaryje, kur broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai savo nuožiūra pardavinėjo sklypus, ir Šančiuose, kur sklypus parceliavo Sergejus Fanstilis. Skaidant stambius sklypus dažnai tiestos naujos gatvės, kurios urbanistiniu aspektu dažniausiai buvo nevykusios. Daugelyje miesto vietų gatvių tinklas neturėjo aiškios, funkciškai pagrįstos struktūros. 26 Ypač prasta situacija buvo Žaliakalnyje, Širvintų g. šiaurinėje dalyje, kur XX a. 3 dešimtmečio I pusėje pradėjo kurtis Argentinoje ir Brazilijoje neįsitvirtinę lietuviai. Miestiečiai minėtą rajoną vadino Brazilka arba Argentinka. Čia buvo statomos lūšnos, takai tarp jų nė iš tolo nepriminė gatvių. Patvirtinti įvairių miesto dalių, gatvių projektai dažniausiai būdavo įgyvendinami laipsniškai, pirmiausia neužstatytose teritorijose. Pagal patvirtinus gatvių planavimo projektus nebuvo puolama griauti pastatų, neatitinkančių statybos linijos, tiktai pagal ją namų savininkų buvo prašoma nukelti tvoras. Leidimai statyti naujus pastatus būdavo išduodami laikantis patvirtintų gatvių projektų. Miesto savivaldybė įspėdavo gyventojus, jog, vengiant netvarkingos miesto plėtros, naujos statybos bus leidžiamos tose gatvėse, atitinkamo dydžio ir padėties sklypuose, kurių planai patvirtinti. 27 Žemė buvo skubiai perkama ir projektai neatidėliotinai vykdyti tik tose miesto zonose, kuriose tam tikrus gatvių tinklo pokyčius lėmė neatidėliotina būtinybė, pavyzdžiui, formuojant prietilčius, platinant magistralines ar reprezentatyvias miesto centro gatves. To meto Kaune dauguma namų buvo mediniai ir ilgainiui beviltiškai nusidėvėdavo, tad namams, neatitikusiems gatvių projektuose nustatytos padėties, nebūdavo išduodami leidimai atlikti kapitalinį remontą. Ilgainiui savininkai buvo priversti juos nugriauti ir statyti naujus namus, laikantis gatvių planavimo projektų, o miestui atsirasdavo galimybė pakoreguoti gatvės struktūrą (ištiesinti, 23 1928 03 09, Kauno miesto techniko pareiškimas Vyriausiajam statybos inspektoriui, KAA, f. 218, ap. 1, b. 401, l. 111. 24 J. Kovalskis, Kauno planavimo problemos, Technika ir ūkis, 1938, Nr. 4 6, p. 98. 25 Kauno architektūra..., p. 22. 26 Ten pat. 27 1931 10 22, Kauno miesto savivaldybės informacijos biuro pranešimas priemiesčių statybos reikalu, LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 58, l. 121. 210

Mindaugas BALKUS praplatinti ir pan.). 28 Miesto teritorijų planavimo projektai lengviausiai buvo įgyvendinami neužstatytuose plotuose ir žemėje, kuri priklausė savivaldybei. O užstatytose teritorijose nauji projektai būdavo pritaikomi pagal galimybes susitarti su sklypų savininkais ir pan. Siekiant projektus įgyvendinti iki galo reikėjo laiko, nes imtis grandiozinių pertvarkų Kaunas buvo finansiškai nepajėgus. Todėl dauguma miesto dalių ir atskiros gatvės projektuose numatytą struktūrą galėjo įgyti tik per ilgą laikotarpį. 4 dešimtmečio pradžioje Kauno miesto teritorija gerokai išsiplėtė. 1931 m. į Kauno miestą buvo įtraukti Aukštieji Šančiai, Aukštoji Panemunė su J. Basanavičiaus šilu, dalis Fredos ir Marvelės bei VII forto rajonas. 29 Tad 1931 m. Kauno miesto plotas išaugo iki 3 982,9 ha (iki tol buvo 1 518 ha). 30 XX a. 4 dešimtmetyje miesto plėtra buvo planingesnė, kadangi vis daugiau miesto gatvių turėjo planavimo projektus, be to, buvo griežčiau kontroliuojamas statybų, žemės sklypų parceliavimas. Tuo laikotarpiu į darbo rinką įsiliejo vis daugiau jaunų kvalifikuotų specialistų (architektų, inžinierių, matininkų), gebėdavusių parengti tikslesnius ir prie miesto urbanistinės visumos labiau priderintus gatvių bei įvairių statinių projektus. Per XX a. 4 dešimtmetį buvo parengtas nemažas pluoštas įvairių rajonų planavimo projektų. 1933 m. Aukštajai Panemunei suteikus kurorto statusą, buvo suplanuotas vilų ir vasarnamių rajonas tarp Antano Smetonos alėjos, Vaidilos, Pušų, Birutės, Vaidoto, Upelio, Gailutės gatvių. 31 1934 m. patvirtintas Aukštosios Panemunės (parengtas architekto Stasio Kudoko) planavimo projektas, skirtas teritorijai nuo Karo mokyklos iki Aukštosios Panemunės bažnyčios. Jame buvo numatyta pakoreguoti dalies gatvių tinklą, suformuoti keletą naujų kvartalų. 32 1938 m. sudarytas Jėsios kaimo (mieste) planavimo projektas. 33 1939 1940 m. buvo parengta ypač daug įvairių miesto dalių planavimo projektų. Siekta perplanuoti Vičiūnus, ties Vičiūnų kaimu numatytas tiesti tiltas per Nemuną Petrašiūnų link. 34 Taip pat buvo suplanuotas vadinamasis Benediktinių (Ąžuolų kalno) rajonas 35, parengtas vadinamojo Karmelitų (Šiaulių g.) rajono planas ir VDU klinikų rajono (Utenos Eivenių g. zona) planavimo projektas. 36 Pagal 1940 m. patvirtintą Aukštųjų Šančių planavimo 28 1931 09 28, Vidaus reikalų ministro raštas Ministrui pirmininkui, LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 58, l. 106a 106b. 29 Svarstė Kauno miesto ribų praplėtimą, Lietuvos žinios, 1931, gegužės 8, Nr. 103, p. 5. 30 Kauno miesto statistikos metraštis 1938, Kaunas, 1939, p. 1. 31 A. Surgailis, Medinis Kaunas, Vilnius, 2008, p. 10. 32 D. Nevardauskienė, min. veik., p. 16. 33 1938 06 09, Kauno miesto savivaldybės raštas Vidaus reikalų ministrui, LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 70, l. 29. 34 1940 03 13, Kauno miesto savivaldybės raštas Statybos ir sauskelių inspekcijai, LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 71, l. 49. 35 Kaip perstatyti planuojamas Kaunas, XX amžius, 1940, sausio 11, Nr. 8, p. 4. 36 1940 03 13, Kauno miesto savivaldybės raštas Statybos ir sauskelių inspekcijai, LCVA, 211

STRAIPSNIAI projektą, parengtą atsižvelgiant į esamą gatvių tinklą, Aukštieji Šančiai su Žaliakalniu turėjo būti sujungti viaduku, numatyta padaryti, kad Tunelio g. būtų galima tiesiogiai užvažiuoti į Aukštuosius Šančius, siekiant geresnio susisiekimo su miesto centru. 37 Kai kurios miesto vietovės, pavyzdžiui, vadinamasis Karmelitų ar Benediktinių rajonai, per nepriklausomybės dvidešimtmetį sulaukė keleto patvirtintų planavimo projektų, tačiau nė vienas jų nebuvo iki galo įgyvendintas. Verta bendrais bruožais pristatyti, kaip miesto planuotojai ketino spręsti miesto magistralinių gatvių išdėstymo klausimą. Norėta transporto srautus nukreipti nuo miesto centro, tad Ukmergės pl. (dab. Savanorių pr.) numatyta sujungti per Raginės g. (dab. P. Kalpoko g.) su Jonavos g., o per Vilijampolės tiltą su Žemaičių plentu. Nuo miesto pusės panemuniu ir paneriu planuota nutiesti plačias bulvaro tipo gatves (nuo Varnių g. Vilijampolėje per visą Kauną iki Užušilio kaimo Šančiuose) 38. Siūlyta Birštono gatvės gale statyti tiltą, kuriuo turėtų eiti magistralinis kelias į Marijampolę ir Alytų. Ilgainiui numatyta pastatyti Eigulių tiltą per Nerį ties Varnių g., kuris turėjo sujungti Tvirtovės al. su Žemaičių pl. ir sudaryti galimybę nutiesti magistralę Vilniaus kryptimi. 39 Pratęsiant Karo ligoninės gatvę buvo numatyta statyti tiltą, kuris sujungtų būsimą magistralę Suvalkai Petrašiūnai, Vilnius. Be to, jis turėjo sumažinti transporto srautą nuo Žaliojo tilto (geležinkelio tilto) (žr. priedą, 5 pav.). 40 Buvo numatyta galimybė prekinę geležinkelio stotį iškelti į Žaliakalnį, Aleksoto oro uostą palikti tik civilinėms reikmėms, o karinį oro uostą įrengti šiaurrytinėje miesto dalyje (dabartiniame Dainavos rajone; žr. priedą, 5 pav.). Susisiekimo tarp miesto centro ir Vilijampolės klausimu bemaž dešimtmetį svarstyta tunelio tarp Seimo g. (dab. Gimnazijos g.) ir P. Vileišio tilto idėja. 41 Tačiau 1939 1940 m. jos atsisakyta, nusprendus griauti namus ir platinti P. Lukšio (dab. Šv. Gertrūdos g.), M. Daukšos, Jonavos gatves ir taip pagerinti susisiekimą su P. Vileišio tiltu. Miesto planuotojai siūlė ateityje statyti antrąjį tiltą, pratęsiantį P. Lukšio (dab. Šv. Gertrūdos g.) gatvę, į Vilijampolę Tilžės g. link, nes P. Vileišio tiltas jau tuomet buvo per siauras, eismas juo buvo pernelyg intensyvus. 42 Dalis šių magistralinių gatvių vystymo idėjų įgyvendintos sovietmečiu (Varnių tiltas ir f. 1622, ap. 3, b. 71, l. 47 49. 37 Paaiškinimai prie Aukštųjų Šančių ir jų aplinkumos išplanavimo ir reguliacijos projekto, LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 41, l. 86 92. 38 Dideli užsimojimai Kauno miestui tvarkyti, Lietuvos žinios, 1937, kovo 25, Nr. 68, p. 8. 39 Kaip perstatyti planuojamas Kaunas, XX amžius, 1940, sausio 11, Nr. 8, p. 4. 40 1940 03 13, Kauno miesto savivaldybės raštas Statybos ir sauskelių inspekcijai, LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 71, l. 48b 49b. 41 1931 07 09, Ministrų kabineto kanceliarijos raštas Vidaus reikalų ministrui, LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 58, l. 88. 42 Tunelis ar namų griovimas ir gatvių platinimas? Lietuvos aidas, 1939, rugpjūčio 5, Nr. 426, p. 2. 212

Mindaugas BALKUS kt.), kitos liko tik projektuotojų brėžiniuose (pavyzdžiui, tunelis po Ąžuolų kalnu ir kt.). Planingumo Kauno miesto raidoje buvo siekiama ir apsvarstant įvairias statybų reglamentavimo aktualijas. Pagal 1932 m. priimtą miesto tarybos nutarimą, Kaunas buvo suskirstytas į zonas, kuriose buvo galima statyti tik tam tikrus pastatus. Buvo išskirti pramonės, mūro (pirmieji mūro rajonai Kaune numatyti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą) 43, čerpių stogų, uždaros ir atviros statybos rajonai. Uždaros statybos rajonuose pastatai turėjo rikiuotis vienas šalia kito nenutrūkstama linija. Atviros statybos rajonuose pastatai turėjo stovėti toliau nuo visų sklypo kraštų ir turėti langų visose namo pusėse. Raudonų čerpių stogų rajonai (šlaitų zona, Nemuno pakrantės, rajonai prie geležinkelio) numatyti dėl estetinių sumetimų. Pramonei vystyti buvo parinkti rajonai prie Nemuno, į vakarus nuo Kauno, kad jų nuotekų vanduo netekėtų per miestą. Įmonių, atsidūrusių ne pramonės rajonuose, plėtra buvo ribojama. 44 Senamiestyje ir Naujamiestyje neleista statyti žemesnių nei dviejų aukštų, o Laisvės al. ir Vytauto pr. žemesnių nei trijų aukštų pastatų. Be atskiro miesto tarybos leidimo nebuvo galima statyti aukštesnių negu penkių aukštų pastatų. 45 Visos šios priemonės turėjo planingai veikti Kauno urbanistinę raidą tiek funkciniu, tiek estetiniu aspektais. Tačiau minėti nutarimai taikyti tik naujiems statiniams, tad didesnis šių potvarkių įgyvendinimo poveikis galėjo būti labiau jaučiamas tik po keliasdešimties metų. 1937 m. Kauno miesto savivaldybės iniciatyva pradėtas rengti naujas Kauno miesto planas. Tuomet Kaunas buvo planuojamas maždaug 250 tūkst. gyventojų. Rengtas ne konstruktyvinis, bet reguliacinis miesto planas, pagal kurį bandyta kiek įmanoma optimaliau tvarkyti miestą jau susidariusiomis sąlygomis, esant tuometiniam gatvių tinklui. Svarbiausia buvo tinkamas magistralinių gatvių tinklo sudarymas. 46 Tačiau 1937 m. prasidėję miesto planavimo darbai buvo ganėtinai pavėluotas žingsnis. Sparti miesto plėtra vyko jau nuo XX a. 3 dešimtmečio pradžios, tad atsilikta bemaž 15 metų. Per tą laiką atsirado daug netaisyklingų sklypų, neestetiškų, netaisyklingų gatvių. Pavėluotas miesto planavimas sudarydavo techninių ir finansinių sunkumų, neišvengiamai susidurdavo viešieji ir privatūs interesai. 47 Kauno miesto planavimo darbai ėjosi lėtai, nes trūko ir darbuotojų, ir lėšų. 1939 m. miesto planą rengė tik du inžinieriai (vadovas architektas Jonas Kovalskis ir jo padėjėjas inž. Algirdas Prapuolenis) bei trys braižytojai. Miesto 43 1923 06 14, Kauno miesto Atstatymo tarybos posėdžio protokolo Nr. 3 nuorašas, KAA, f. 218, ap. 1, b. 401, l. 6. 44 A. Novickis, Kauno miesto statybos reikalai, Savivaldybė, 1933, Nr. 8, p. 35. 45 Kauno miesto savivaldybės nuo 1918..., p. 172 196. 46 Kauno miesto tarybos 1939 03 30 posėdžio stenograma, KAA, f. 219, ap. 1, b. 1107, l. 93. 47 Dideli Kauno tvarkymo darbai, Lietuvos aidas, 1940, sausio 9, Nr. 13, p. 10. 213

STRAIPSNIAI planavimas buvo nelengvas uždavinys, reikalaujantis išmanyti faktinę situaciją, įvertinti kiekvieno rajono specifiką. Miesto planuotojams Gordijaus mazgu tapo neplaninga naujųjų miesto rajonų (prijungtų 1919 ir 1931 m.) plėtra. Nemažoje dalyje miesto rajonų bėgant laikui susidarė jokios aiškios ir funkciškai pagrįstos struktūros neturėjęs sklypų margumynas, o juose iškilę pastatai dažniausiai stovėdavo urbanistiškai ne itin tinkamose vietose (per arti vienas kito, netinkamai nukreipti ir kt.) (žr. priedą, 3 ir 4 pav.). Bene daugiausiai problemų kilo Žemuosiuose Šančiuose, nes jų kreivos gatvės buvo sparčiai užstatomos. 48 Dažnai sklypus tekdavo perparceliuoti, suteikiant jiems tinkamą statyboms formą. Iš neplaningų buvusių miesto priemiesčių reikėjo sukurti urbanistiškai tvarkingą miesto dalį. Neplaninga privačių sklypų parceliacija akivaizdi Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų Kauno urbanistinės plėtros problema. Susiklostė komplikuota situacija, kai periferinių rajonų gyventojai, įsigiję gana didelius žemės sklypus, imdavo juos skaidyti dalimis ir pardavinėti, neatsižvelgdami į sklypų tinkamumą statyboms. Kaune suformuota gana daug sklypų, kurie siauri prie gatvės, bet platūs kvartalo gilumoje. Dažnai savininkai nuo tokių šniūrų atskirdavo dalį žemės (dažnai netaisyklingos formos sklypus), parduodavo, gatvei pasiekti palikdami netaisyklingą, siaurą, neretai kreivą įvažiavimą, gadindami uždaros statybos (pastatų viena linija) rajonų vaizdą. 49 1929 m. Kauno miesto valdyba nustatė, jog, įrengiant taisyklingą įvažiavimą į sklypą, reikia nutiesti gatvelę, išgrįsti ją ir šaligatvius bei sutvarkytą perduoti miestui. 50 Viena didžiausių ilgalaikės perspektyvos Kauno miesto planingo vystymo kliūčių tai spartus artimiausių užmiesčio teritorijų užstatymas (Mikalinavos, Petrašiūnų ir kt.), nederintas su Kauno miesto vystymo planais. 51 Kauno miesto savivaldybė, planavusi perspektyvinę Kauno plėtrą, turėjo derinti artimųjų Kauno priemiesčių planavimo projektus su Kauno apskrities savivaldybe, kad ateityje išvengtų didelių išlaidų, skirtų koreguoti gatvių struktūrą. Tačiau abiejų savivaldybių bendradarbiavimas ne visada buvo vaisingas, nes Kauno miesto ir Kauno apskrities savivaldybės savotiškai konkuravo: abi buvo suinteresuotos, kad jų teritorijoje būtų pramoniniai priemiesčiai (Petrašiūnai, Aleksoto dalis su Maisto fabriku, Palemonas, Mikalinava), galintys per mokesčių įplaukas gausiai papildyti miesto biudžetą. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje viena iš esminių kliūčių normalizuoti miesto urbanistinę struktūrą reikiamos teisinės bazės trūkumas. 1920 m. buvo išleistas Laikinasis miestų ir miestelių planingam statymui įsakymas, kuriame 48 Lėtai eina Kauno miesto planavimo darbai, Lietuvos žinios, 1939, kovo 31, Nr. 74, p. 7. 49 1939 06 09, Kauno miesto savivaldybės raštas Vidaus reikalų ministrui, LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 70, l. 86. 50 1929 10 25, Kauno miesto valdybos informacijos biuro pranešimas Nr. 116 Privažiavimai prie statybos sklypų, KAA, f. 219, ap. 1, b. 642, l. 131. 51 Kaip bus tvarkomas Kaunas 1940 m., Lietuvos žinios, 1940, sausio 10, Nr. 7, p. 8. 214

Mindaugas BALKUS numatyta, jog miestai, kuriuose yra daugiau negu 2 tūkst. gyventojų, turėjo parengti miesto planus (faktinį ir vystymo), o kol jie nepatvirtinti, statybos draudžiamos. 52 Tačiau faktiškai Kaune statybos vyko ir iki miesto plano patvirtinimo 1923 m. Lietuvoje iki pat 1940 m. galiojo dar carinėje Rusijoje priimtas statybos įstatymas 53. 1929 m. buvo pakeistas šio įstatymo 210 straipsnis, administraciniu būdu įgalinant griauti pasenusius ir pavojingus statinius 54 (iki tol pastatai galėjo būti griaunami tik teismo sprendimu). Šis įstatymo pakeitimas leido apvalyti miestą (ypač jo centrą) nuo įvairių griuvenų ir lūšnų. Vienas aktualiausių miesto planavimo kliuvinių žemės disponavimo miesto teritorijoje klausimas ir jo reguliavimas įstatymais. Reikėjo didelių finansinių išteklių rinkos kaina iš sklypų savininkų nupirkti žemę, reikalingą koreguoti esamoms ar tiesti naujoms gatvėms. Pagal galiojusius, carizmo metais priimtus miestų žemių tvarkymo įstatymus, už bet kokį žemės plotą, paimamą iš savininkų, turėjo būti atlyginta, net jeigu tai buvo daroma miesto gatvėms praplėsti. 55 Galiausiai 1938 m. liepą buvo priimtas naujas Miestų žemių tvarkymo įstatymas, reglamentuojantis statyboms tinkamų sklypų miestuose formavimą, koregavimą ir kt. Pagal jį, miesto savivaldybė gatvėms tiesinti ir platinti galėjo iš privačių sklypų savininkų neatlygintinai paimti iki 30 % jų sklypo dalies. 56 Tai buvo didelis palengvinimas koreguojant gatvių tinklą, tačiau iki nepriklausomybės pabaigos (1940 m.) beveik nespėta pajusti jo rezultatų. Kitas svarbus įstatymas, turėjęs laiduoti planingesnę Kauno miesto raidą 1939 m. priimtas Neužstatytų sklypų mokesčio įstatymas 57. Jo pagrindinis tikslas sumažinti neužstatytų sklypų skaičių miestų centre. Pagal įstatymą, neužstatytais sklypais laikomi ir tie sklypai, kurie buvo užstatyti tai statybos zonai netinkamais pastatais ir kurie neatitiko nustatytos minimalios užstatymo normos. Šis įstatymas turėjo leisti plėstis miestams vertikaliai, o ne horizontaliai. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų Kaune faktinė padėtis susiklostė tokia, kad sklypų miesto centre kainos buvo itin aukštos ir neretai jie nebuvo tinkamai užstatyti, tikintis parduoti dar aukštesnėmis kainomis, todėl miestas plėtėsi į miesto pakraščius, kur žemė buvo pigesnė. 58 Galima teigti, jog Pirmosios 52 Vidaus reikalų ministerijos aplinkraštis Nr. 6 apskričių komitetams ir miestų valdyboms. Laikinasis miestų ir miestelių planingam statymui įsakymas, Vyriausybės žinios, 1920, kovo 4, Nr. 20, p. 8. 53 Свод Закоиов Российской Империи, 1915, Том 12, Часть I, Устав строительиый, Санкт- Петербург, 65 с. 54 Statybos įstatymo pakeitimas (Įst. rink. XII t. I d.), Vyriausybės žinios, 1929, birželio 25, Nr. 304, p. 3. 55 Savivaldybių veikimas, Savivaldybė, 1930, Nr. 9, p. 28. 56 Miestų žemių tvarkymo įstatymas, Vyriausybės žinios, 1938, liepos 5, Nr. 614, p. 398 401. 57 Neapstatytų sklypų mokesčio įstatymas, Vyriausybės žinios, 1939, liepos 19, Nr. 653, p. 433 434. 58 Seimas priėmė neapstatytų sklypų mokesčio įstatymą, Savivaldybė, 1939, Nr. 6, p. 185 187. 215

STRAIPSNIAI Lietuvos Respublikos laikų Kauno urbanistinė raida pasižymėjo ekstensyvumu, o minėtu įstatymu stengtasi miestą vystyti intensyviai įsisavinant teritorijas. XX a. 3 4 dešimtmečiais Kaunas plėtėsi daugiausia į rytus ir pietryčius. Miesto administracinis centras buvo Naujamiestyje, nors jausta jo slinktis Žaliakalnio link (jame pastatyta Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, planuota statyti naują Rotušę, Prezidentūros rūmus ir kt.). Naujuosiuose miesto rajonuose (Žaliakalnyje, Vilijampolėje, Aleksote ir kt.) vyravo sodybiniai namai (dažniausiai mediniai). Kaune pramonė, be įprastų savo koncentravimosi vietų Žemųjų Šančių, Karmelitų rajono, Nemuno pakrančių, pasižymėjo tendencija telktis miesto periferijoje, dažnai net ne miesto teritorijoje Aleksote, Mikalinavoje (Vilijampolėje), Petrašiūnuose (siekiant išvengti didesnių miesto mokesčių). Kauno urbanistinėje raidoje planingo vystymo veiksnys buvo ryškesnis XX a. 4 negu 3 dešimtmetyje, kai ir valstybės mastu labiau susirūpinta miestų plėtros planingumu. Išvados 1. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Kauno miesto teritorija išaugo nuo 557 iki 3 983 ha. Nuo XX a. 3 dešimtmečio pradžios, vykstant žemės reformai, parceliuojant buvusios Kauno tvirtovės ir aplinkinių dvarų žemes, buvo kuriamas naujųjų miesto dalių (Žaliakalnio, Vilijampolės, Aleksoto, Šančių ir kt.) gatvių tinklas, o nauji kvartalai daugeliu atvejų neturėjo funkcionalios ir reguliarios struktūros. Iki 3 dešimtmečio vidurio statybos buvo nepakankamai kontroliuojamos, centrinės valdžios institucijų veiksmai dažnai nederinti su savivaldos įstaigomis. Savininkams parceliuojant savo valdas, daugelis sklypų naujose miesto dalyse neatitiko planingoms ir racionalioms statyboms keliamų reikalavimų. 2. XX a. 3 dešimtmetyje prasidėjus sparčiai Kauno urbanistinei plėtrai, iškilo būtinybė turėti miesto vystymo planą. 1923 m. M. Frandseno ir A. Jokimo parengta miesto vystymo schema buvo utopinė (pernelyg geometrizuota) ir neatitiko tuometinių galimybių, todėl įgyvendinta tik iš dalies (Vydūno al., K. Petrausko g. ir Radvinėnų pl. rajone). 1937 m. pradėtas rengti reguliacinis Kauno miesto planas, kuriuo siekta koreguoti esamą miesto gatvių tinklą, nesiimant radikaliai perplanuoti miestą. Per XX a. 3 4 dešimtmečius parengta keliasdešimt įvairių miesto dalių (rajonų) planavimo projektų, tačiau absoliuti jų dauguma buvo įgyvendinti tik iš dalies. 3. Pagrindinės miesto planingo vystymo kliūtys reikiamos teisinės bazės stygius ir nepakankama sklypų parceliavimo bei statybų kontrolė. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje galioję carinės Rusijos statybos įstatymai numatė, jog už privačią žemę (jos mieste buvo daugiausiai), paimamą gatvių tinklui koreguoti, savivaldybė turėjo savininkams atlyginti rinkos kaina, kuri buvo gana aukšta. 216

Mindaugas BALKUS Žemės brangumas miesto centrinėje dalyje lėmė miesto plėtros ekstensyvumą plėtrą į periferinius rajonus, tinkamai neišvystant centrinės miesto dalies. Neretai naujosios miesto dalys buvo užstatomos, miesto savivaldybei nespėjus parengti detalių planavimo projektų (ypač XX a. 3 dešimtmetyje). Mindaugas BALKUS THE PLANNING OF KAUNAS DU- RING THE SECOND AND THE THIRD DECADES OF THE 20 th CEN- TURY: AMBITIONS AND REALITY Summary The article aims to analyse the relation between the Kaunas city planning and its actual development during the second and the third decades of the 20 th century. In 1919, the suburbs of Žemieji Šančiai, a part of Žaliakalnis, Vilijampolė, and Aleksotas, and in 1931 the rest of Žaliakalnis, Vilijampolė, Aleksotas, a part of Marvelė, Aukštieji Šančiai and Aukštoji Panemunė were incorporated into Kaunas. In the beginning of the second decade, as a result of the land reform and the parcelling of the estate and Kaunas fortress lands, new quarters and streets were formed. However, the streets were not adjusted to the street network of the city, and the quarters did not have a clear and functional structure. Since 1922, rapid works were chaotically conducted, without the necessary control or projects of street planning. In 1923, Frandsen and Joachim prepared the development plan of Kaunas, which required a radical reorganization of the city structure and was only partially realized (in the Petrausko, Vydūno, and Radvilėnų streets). On the basis of the project, in 1924-1928, separate development plans were prepared for Žaliakalnis, Aleksotas, and Vilijampolė. Also, layout plans were developed for Žemieji Šančiai in 1929, Aukštoji Panemunė in 1933, and Aukštieji Šančiai in 1940. In 1937, a regulatory Kaunas city plan was prepared, which aimed to correct the street network and establish functional zones (trade, housing, etc.). The methodological formation of the city territory in the First Republic of Lithuania was hampered by the lack of the necessary legislation and the absence of control of plot parcelling and construction. During the discussed period of time, the urban development of Kaunas was especially rapid, the peripheral areas had intensive constructions, whereas the city centre had a number of undeveloped territories. The development of Kaunas city during the discussed period of time was only partially planned, especially in the second decade. Keywords: urban development, urban planning, street network, territorial development, city plans. 217

STRAIPSNIAI Priedas 1 pav. 1917 m. vokiečių inžinieriaus L. Weiso parengta Kauno miesto vystymo schema 59 2 pav. 1923 m. M. Frandseno ir A. Jokimo parengta Kauno miesto vystymo schema 60 3 pav. Ydingos kvartalų struktūros ir netinkamai parceliuotų sklypų pavyzdys Ąžuolų kalno rajone, Žaliakalnyje (faktinė padėtis) 4 pav. Sklypų perparceliavimo ir kvartalų koregavimo projektas Ąžuolų kalno rajone, Žaliakalnyje 61 59 J. Deksnys, Apgyvendintų vietų žemėms tvarkyti įstatymo belaukiant, Žemėtvarka ir melioracija, 1937, Nr. 2, p. 182. 60 Kauno architektūra / Sud. A. Jankevičienė, Vilnius, 1991, p. 22. 61 J. Deksnys, Apgyvendintų vietų žemėms tvarkyti įstatymo belaukiant, Žemėtvarka ir melioracija, 1937, Nr. 2, p. 187. 218

Mindaugas BALKUS 5 pav. 1940 m. parengtas Kauno miesto ribų išplėtimo eskizas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus archyvas 219